Mes turime 171 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:6791
mod_vvisit_counterŠią savaitę:30149
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96872

Rasos šventė – kelias į dvasinį nušvitimą

2016 m. birželio 22 d., trečiadienis, Nr.46 (1579)

Laikas kai Saulė sustoja

Nuo seno trumpiausiomis vasaros naktimis ir ilgiausiomis dienomis senovės baltai ir kitos Europos tautos švęsdavo didžiąją vasarvidžio šventę. Baltų istoriniuose šaltinuose ši šventė minima įvairiais vardais: Rasos šventė, Kupolė, Vainikų šventė, Krešė, Kekiris, Joninės.

Istorikas Motiejus Strijkovskis rašęs, kad ši šventė buvo paskirta Didžiajam Dievui ir trukdavusi visą mėnesį – nuo gegužės 25 iki birželio 25 d. Simonas Daukantas, šią šventę vadinęs Vainikų švente, rašė, jog ji buvo švenčiama 14 dienų. Mūsų kaimynai latviai švęsdavo savaitę, austrai – 12 dienų. Lietuvos ir kitų Europos kraštų XIX-XX a. liaudies tradicijose buvo laikoma, jog vasaros saulėgrįžos šventės laikotarpis trunka nuo birželio 24 iki 29 dienos. Šis, beveik savaitės trukmės laikotarpis, mūsų krašte buvo vadinamas kupolinėmis dienomis.

Ilga vasarvidžio šventės trukmė galėjo būti siejama su nuo seno stebėtu taip vadinamu Saulės „stovėjimo“ reiškiniu. Archeologinių tyrinėjimų ir istorinių šaltinių duomenimis vasaros ir žiemos saulėgrįžų datas, stebėdami metinio Saulės kelio kitimą žemės horizonto atžvilgiu, mokėjo nustatyti jau tolimi mūsų protėviai. Saulės kelio per dangų dėsningumai buvo suprasti jau priešistoriniais laikais akmenimis arba stulpais nužymint Saulės tekėjimo bei laidos kryptis įvairiais metų laikais. Tokios paskirties statinių archeologai yra aptikę ir Lietuvoje. Manoma, kad vienas iš tokių ikikrikščioniškais laikais galėjęs veikti Palangos pajūryje stūksančiame Birutės kalne. Iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomo vadinamo J. F. Rivijaus metraščio sužinome, kad Saulės judėjimą dangaus skliautu kalendoriniais tikslais lietuvių religijos dvasininkai stebėdavo ir Vilniuje pagoniškais laikais stovėjusioje Perkūno šventykloje. Pasak metraščio tam esą buvo įrengtas net specialus Saulės stebėjimo bokštas.  Vienas geriausiai žinomų priešistorinių dangaus šviesulių stebėjimo statinių yra Pietų Anglijos megalitinis paminklas Stounhendžas. Senovės gerbėjai ten iki šiol gausiai renkasi švęsti vasaros ir žiemos saulėgrįžos švenčių.

Žinomas megalitinių paminklų tyrinėtojas profesorius Aleksandras Tomas, ištyręs apie 300 astronominiams stebėjimams galimai naudotų Britanijos salų akmenų sistemų, teigė, kad jau ankstyvajame bronzos amžiuje turėjo būti sudarytas labai tikslus ir plačiai naudojamas kalendorius, pagrįstas tiksliu vasaros ir žiemos Saulės tekėjimo ir laidos krypčių nustatymu. Saulės judėjimo stebėjimu pagrįstame kalendoriuje ir su juo susijusiose tradicijose ypatinga reikšmė turėjo būti teikiama „Saulės stovėjimo“ laikui ir jos vadinamam „apsigręžimui“. Šių dviejų reiškinių svarbą primena ir dvejopi įvairių tautų ilgiausios ir trumpiausios metų dienos pavadinimai. Lietuviškai sakome „saulėgrįža“, o, pavyzdžiui, rusiškai ir lotyniškai –,,solncestojanije“ ir ,,solstitio“, tai yra „Saulės stovėjimas“.

Saulėgrįžai artimomis dienomis Saulės tekėjimo ir laidos kryptys horizonte tarsi sustingsta: diena nei ilgėja, nei trumpėja, o Saulė teka ir leidžiasi bemaž tose pačiose horizonto vietose. Tokio Saulės „stovėjimo“ reiškinio nustatoma trukmė priklauso nuo atliekamų jos tekėjimo ir laidos krypčių stebėjimų tikslumo. Galima manyti, kad būtent su šiuo stebėtu „Saulės stovėjimo“ reiškiniu ir buvo siejama viena svarbiausia kalendorinė šventė šiandien vadinama Rasos arba Joninių vardu.

 

Saulės šokis – dienų trumpėjimo pradžia

Šventinis Rasų Saulės „stovėjimo“ laikotarpis tęsiasi iki tol, kol Saulė „apsigręžia“. Tai įvyksta tuomet, kai jau galima pastebėti, jog Saulė teka ne ten, kur tekėjo ilgiausiomis dienomis, o „apsigręžusi“ – šiek tiek pasislinkusi atgal į pietus. Saulės „apsigręžimas“ liaudyje siejamas su birželio 29 d. – krikščioniškame kalendoriuje vadinama šv. Petro diena arba Petrinėmis.

Iki šiol sakoma: „Nuo šv. Jono iki šv. Petro (birželio 29 d.) Saulė stovi vietoje, po to pradeda trumpėti dienos“, vėliau – „Saulė atšoka atgal“ ir „dienos ilgumas atšoka atgal“. Įdomu, kad šis pastebimas Saulės padėties pasikeitimas (atšokimas) dažnai tiesiogiai siejamas su plačiai žinomu paslaptingu Saulės „šokimo“ reiškiniu. Sakoma: „Saulė šoka birželio 29 – atgal atšoka, diena pradeda trumpėti“; „Per Petrines Saulė šoka, nuo to eina trumpyn dienos“; „Per šventą Petrą Saulė atšoka… Dienos ilgumas atšoka atgal. Nuo šv. Jono iki Petro stovi Saulė vietoje, po to pradeda trumpėti dienos“ ir panašiai.

Vadinasi „šokdama“ Saulė skelbia, jog nuo šiol kasdien vis greičiau trumpins savo dienos kelią virš mūsų galvų ir mažins dieviškosios šviesos srautą.

 

Kupolinės dienos – gyvybės vešėjimo metas

Apie 12 dienų trunkančiame šviesiausių naktų laikotarpyje vadinamame kupolinėmis dienomis Saulei keliaujant pačia dangaus kupolo viršūne ir apgobiant Pasaulį didžiausiu šviesos Galių srautu, visa gyvoji gamta pasiekia aukščiausio suvešėjimo o augalai tampa kupini ypatingų gydomųjų galių. Tai mena ir vienas iš senovinių šios šventės vardų – Kupolė, reiškiantis kupėjimą – vešlių augimą, virimą, bėgimą per kraštus, vešėjimą, kilimą. Šis vardas aptinkamas jau 1262 m. Ipatijaus metraštyje. Čia Joninių išvakarės vadinamos– koupal’.

Žolių rinkimas tuomet vadinamas kupoliavimu, o renkamos žolės – kupolėmis. Sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš šventėje surinktos augalų puokštės galima spėti žmogaus ateitį. Iš kupolių merginos pina vainikus. Apskritas, pabaigos neturintis vainikas išreiškia amžinybę ir darną, žmogaus dvasinį tyrumą. Savo pavidalu jis primena Saulę, skleidžiančią šilumą ir gyvybę ir jos nušviestą visą mūsų pasaulį. Kad surinkti žolynai turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, jie renkami iš devynių laukų, devynių rūšių, tylint. Šventės vietoje senu papročiu iškeliama lauko žolynais papuošta kartis vadinama kaupole arba kupole. Kupoliavimu vadinamas ir pats šventimas.

Rasos švenčių dienomis ir rasa prisisotinusi augalų žiedadulkių įgyja nepaprastą galią. Kiekvieno augalo rasos gydomoji galia yra skirtinga. Todėl senovėje moterys Rasos šventės rytą prieš patekant Saulei vaikščiodavo vilkdamos rankšluostį po žolynus. Taip surinktą ryto rasą vėliau naudodavo kaip vaistus. Tokius veiksmus pradėjus vertinti kaip raganavimą, kaip siekį atimti iš kaimyno karvių pieną, šis paprotys palaipsniui išnyko.

Ypatinga reikšmė teikiama ir Rasos šventės ugniai, saugančiai nuo nelaimių, atnešančiai namams sveikatą, turtą ir santarvę. Todėl šventinės ugnys keliamos kuo aukščiau, kad apšviestų kuo didesnius laukų plotus. Švenčiama paežerėse, ant aukštesnių kalvų. Tad ne tik kraunami aukšti laužai, bet ir aukštose kartyse uždegamos beržų tošys, ratų stebulės ar net dervos statinės. Tąnakt ugnies liepsna turi kūniškai ir dvasiškai apvalančią, gydomąją bei gėrį gausinančią galią.

 

Paparčio žiedas – kelionė į save

Visažinystės simboliu Rasos šventėje nuo seno laikomas slaptingasis paparčio žiedas. Trokštantis jį rasti, turi nueiti į tokią vietą kur nesigirdi nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo, o šiais laikais, jau ir kitų civilizacijos garsų. Šermukšnio lazda apsibrėžęs aplink save apsauginį ratą ir pasitiesęs skepetaitę bei uždegęs žvakę turi garsiai melstis ir nesižvalgyti į šalis, kad nepabūgtų baisybių per visą naktį šiurpinsiančių ir bandysiančių išguiti paparčio žiedo ieškotoją iš apsibrėžto rato… Ištvėrus visus išbandymus, trokštamas žiedas nukris ant skepetaitės kaip aukso grūdelis…

Tai vaizdingas dvasinio susitelkimo aprašymas. Gamtos atskirtyje panyrame į save ir, jeigu sugebame įveikti visas vidines ir išorines grėsmes, tai mums atsiveria tiesus kelias į žinojimą, į gyvenimo džiaugsmą ir sėkmę.

Mūsų protėviai gamtinį astronominį šviesos ir tamsos galių kaitos kodą naudojo žmogaus dvasinių pradų nusakymui. Juo perteikė žmogiškosios būties kelią ir tikslą, aiškino gyvenimo ir elgesio gaires bei kryptis. Kai gamta buvo suvokiama kaip žmogaus vidinio dvasinio pasaulio metafora – kaip savotiškas žmogaus sielos veidrodis, tuomet gamtiniai virsmai buvo ženklais, bylojančiais apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias mus gyvenimo ir likimo keliu, ženklais, kreipiančiais žmogų dvasinių vertybių link, padedančiais susikaupti ir pilnavertiškai veikti kiekviename gyvenimo tarpsnyje.

Mokančiam skaityti didžiąją gamtos knygą, dieviškosios Galios galėjo atsiverti ir nušvisti tarsi stebuklingas paparčio žiedas, o tuomet tapdavo galimi net neįmanomi dalykai.

Protėvių išmintis iki šiol tebemoko mus gamtoje ir jos virsmuose įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias mus gyvenimo ir likimo keliu.

Šventa žemė, šventa ugnis, šventa duona, šventi medžiai, žolynai, upės, ežerai, šaltiniai, akmenys, kalnai ir gyvūnai prigimtinėje lietuvių religijoje suvokiami kaip šventybės įsikūnijimai, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir dieviškų galių. Ypač jie paveikūs šventame laike – šventėje. O šis šventas laikas matuojamas būtent Saulės ratu. Tad Saulės rato riedėjimas ir su tuo susiję gyvosios gamtos virsmai čia iškyla kaip šventybės smelkiamo pasaulio ir jame gyvenančio žmogaus kūno ir sielos ritmas.

Rasos šventė – tai gamtos ir visatos priminimas mums, kad ir mūsų gyvenimas rieda kaip Saulės ratas, patekėdamas krypsta į pakilimą ir pilnatvę, o pasiekęs pilnatvę linksta į nuosmukį... Tai dėsningi žmogaus ir net tautos gyvenimo tarpsniai, kuriems reikia ruoštis ir kurių kiekvienas turi nepakartojamą vertę ir prasmę.

 

Rasos šventės atgimimas

Kalendorinės šventės – neabejotinai vienas reikšmingiausių ir dvasiškai veiksmingiausių mūsų tautinio paveldo dėmenų. XX a. antroje pusėje įsibėgėjus tautinių vertybių naikinimui ir nykimui – įsiplieskė etnokultūrinis sąjūdis, kėlęs sau tikslą išsaugoti ir susigražinti šiuos nykstančius tautinės savasties vaisius. Atsirado žmonių, pajutusių bei supratusių, jog nevalia leisti šioms vertybėms pranykti. Liaudies dainos, pasakos, papročiai, šventinės apeigos ir kiti tautos dvasinio paveldo perlai imti, ne tik spėriai rinkti ir kaupti, bet ir pradėti taikyti nūdienos visuomenės dvasiniams poreikiams tenkinti. Tam geriausiai pritiko iš žmonių sąmonės ir gyvenimo dar nespėti išstumti kalendorinių švenčių šventimo papročiai. Viena svarbiausia iš jų ir buvo Rasos šventė.

Prieš 49 metus, sovietinės priespaudos laikais, 1967 m Rasos šventės dvasia pagal senuosius papročius buvo atkurta ant Kernavės piliakalnių. 1967 ir 1968 m. Rasos šventes čia surengė 1967 m. Vilniuje įsikūrusi Indijos bičiulių draugija, kuriai priklausė dalis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų: R.Mironas, A.Poška, A.Danielius, R.Kolonaitis, A.Gudelis, J.Trinkūnas ir kiti. Būtent 1967-ieji tapo žinomo Vilniaus kraštotyrininkų Ramuvos klubo gimimo metais, nors jis oficialiai įteisintas tik 1969 m..

Ramuva pradėjusi platų etnokultūrinį judėjimą, siekdama atkurti senuosius tautos papročius bei šventes, perimdama ir naujam gyvenimui prikeldama liaudies dainas, tuomet tapo svarbiu Lietuvos dvasinio atgimimo šviesuliu.

Pirmoji šventė Kernavėje padarė svarbų postūmį tolesniam ramuviečių judėjimui, taip pat ir platesniam tautinės kultūros atgimimui. Šventėje dalyvavo ne tik jaunimas, bet tokie žmonės, kaip A.Poška, E.Šimkūnaitė, K.Skebėra ir kt. Trys šventės (1967, 1968, 1969) vyko pusiau legaliai. Jokia oficiali valdžios institucija nei organizavo, nei globojo tų švenčių, tai tuo metu buvo negirdėtas dalykas. 1969 metais aukščiausios valdžios institucijos susigriebė šventę uždrausti. 1970 m. Rasos šventės dalyvius Kernavėje jau imta vaikyti, prisidengus tuo, kad negalima švęsti draustinio teritorijoje. KGB dokumentuose Kernavės Rasa imta vadinti „nacionalistiniu sambūriu“, o švenčių organizavimas prilygintas antisovietiniai veiklai. Prasidėjo šventės rengėjų persekiojimai, pasipylė grasinimai. Tačiau nepaisant visų trukdymų, draudimų ir persekiojimų, Rasos šventė buvo švenčiama ir Kernavėje, ir kitose Lietuvos vietose.“

Ilgą laiką siekta, kad ir nepriklausomos Lietuvos valdžia Rasos šventę pripažintų švente ir paskelbtų ją ne darbo diena. Tačiau pastangos buvo bevaisės, kol galų gale prie visuomenės reikalavimų prisijungė įtakingos alaus gamybos įmonės. Rezultatas – 2003 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Darbo kodekso 162 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo į švenčių dienų sąrašą birželio 24-oji buvo įtraukta kaip Rasos (Joninių) diena.

J. VAIŠKŪNAS

 
Reklaminis skydelis