Mes turime 111 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1672
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17942
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:149223
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Kol žaizdre dar dega ugnis

2016 m. birželio 29 d., trečiadienis, Nr.47 (1580)

Kalvystė – vienas seniausių amatų ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Nuo senų senovės be kalvio nebuvo galima įsivaizduoti gyvenimo. Ne tik būtiniausius namų apyvokos daiktus kalė auksarankiai meistrai, bet ir karžygio žirgą pakaustydavo, ir kovos ginklą bei šarvus nukaldavo. Kartais žiūrėdami į plonyčius šarvus ir aštrius lyg skustuvas kalavijo ašmenis sunkiai galime įsivaizduoti, kaip primityviomis sąlygomis buvo galima nukalti tokius dalykus.

Nors dabar kalviais laikomi meistrai, dirbantys su geležimi ir plienu, bet senovėje kalviai dirbdavo ir su kitais metalais – bronza, žalvariu, variu. Tokių dirbinių archeologai nemažai randa kasinėdami. Tikrasis metalo, o galima sakyti ir kalvystės amžius prasidėjo tada, kai žmogus išmoko metalą apdoroti termiškai. Patiems seniausiems archeologų rastiems geležies gaminiams yra apie 4 tūkstančiai metų. Štai tokia sena kalvystės istorija. Ne veltui ne tik Lietuvoje, bet ir visose šalyse kalviai buvo gerbiami žmonės, o kai kuriose tautose buvo prilyginami burtininkams. Ir čia nėra nieko nuostabaus, nes iš geležies rūdos gabalo, kuris panašus į akmenį, sugebėdavo padaryti daug nuostabių dalykų. Senosios pasaulio religijos net savo kalvystės dievus turėjo: graikai – Hefaistą, romėnai – Vulkaną, slavai – Svarogą. Besivystančios technologijos turėjo įtakos ir kalvystės amatui. Nė nepastebėjome, kaip su senaisiais į amžinybę išėjusiais kalviais viena po kitos užsidarė kalvės. Dabar kalvystė dažniausia siejama su dekoratyvine kalvyste. Juk nereikia kaustyti arklių, kalti noragų. Dabar kalviai daro įvairius dekoro dirbinius, kurie naudojami kaip papuošimo elementai. Bet tai nereiškia, kad 21-ojo amžiaus kalviai – prastesni meistrai už savo pirmtakus. Nieko panašaus! Ir šių dienų auksarankiai meistrai gali iš geležies ar plieno gabalo tokių nuostabių dalykų padaryti, kad net žadą atima. Apie vieną tokį kalvį, gyvenantį kaimyniniame Ignalinos rajone Linkmenų seniūnijos Antalksnės kaime Raimondą Žievį ir norėčiau šį kartą papasakoti.

- Esu šio krašto žmogus. Gimiau netoli Vidiškių esančiame Bališkių kaime, užaugau Vidiškėse ir 25 metus išgyvenau ten, o kai sukūriau šeimą, atsidūriau Antalksnėje, - pradeda pasakoti apie save Raimondas Žievys.

- Raimondai, pomėgių turi daug: muzika, oreivystė ir kalvystė...

- Taip, tai tiesa. Groti išmokti norėjau nuo vaikystės. Išmokau groti smuikui, akordeonu, armonika, gitara. Muzikos mokykloje mokiausi groti triūba, bet ji kažkaip man neprilipo, kaip nedirbau ir pagal specialybę. Baigiau geležinkelio transporto technikumą, įgijau elektriko specialybę. Baigęs supratau, kad nedirbsiu. Kažkur panašiu laiku susidomėjau medžio drožyba. Kariuomenėje iš medžio droždavau visokius pakabukus. Pirma ir pati populiariausia buvo špyga. Kareiviams labai patiko tas pakabukas. Po to jau pradėjau reljefus drožinėti, kai grįžau iš kariuomenės, ėmiau koplytstulpius ir kryžius daryti. Kačiargiškės bažnyčiai padariau rimtą skulptūrą. Taip ir prasidėjo mano rimti darbai iš medžio. Kažkurį laiką Aukštaitijos nacionaliniame parke drožėju dirbau.

- Raimondai, o kaip už metalo „užsikabinai“?

- Kai pamatydavau kalvystės darbus mugėse, jausdavau norą pabandyti, tik gerokai vėliau sužinojau, kad mano senelis ne tik siuvėjas, bet ir kalvis buvo. Namuose net ir kalvę turėjo. Kalviai tada darbo turėjo. Be kalvio tais laikais nė žingsnio negalėjai žengti. Pakaustyti arklį buvo tas pats kaip dabar automobiliui padangas pakeisti. Man arklio kaustyti kol kas neteko... Vėliau išsiaiškinau, kad ir daugiau kalvių giminėje buvo. Matyt, iš čia ir ta trauka kalvystei atsirado, o kai pirmas kalvės inventorius – priekalas – atsirado, parūpo ir žiezdrą pasidaryti. Pradėjęs kalti supratau, kad ne viskas taip paprasta, kad reikia mokytis, nes kalvystėje tų nežinomųjų laibai daug. Pradėjau važinėti mokytis pas kalvius, o įgytą patirtį jau namuose savo kalvėje įtvirtindavau. Prasidėjo pirmieji užsakymai. Vis daugiau kalvystės darbų puošia interjerą ir eksterjerą. Tai ir yra dabar pagrindinis mano darbas. Net ir mokydamasis pas kolegas jaučiau, kad man vis dar trūksta žinių. Tada išsimokiau dailės mokytoju. Ateina toks laikas, kad be žinių tobulėti sunku. Jausti – viena, bet dar reikia ir žinoti. Taip ir dirbu. Kartais ir į Norvegiją nuvažiuoju. Ten sesuo gyvena, o kaimynas norvegas turi kalvę, bet nieko nekala, tai aš ten kartais nuvažiuoju vieną kitą užsakymą padaryti. Bet pas norvegus gauti užsakymą nelengva. Kalvystė dabar man iš pomėgio jau peraugo į pagrindinį pajamų šaltinį, - pasakoja apie kelią į kalvystės paslaptis Raimondas Žievys.

- Raimondai, ar pasižiūrinėji išlikusius senųjų kalvių dekoratyvinius darbus?

- Žinoma, nors tų senųjų kalvių darbų nėra daug išlikę. Kur juos daugiausia gali pamatyti? Prie bažnyčių, kapinėse. Mane ypač žavi kalviškas suvirinimas. Juk anksčiau nebuvo suvirinimo aparatų, o kokius šedevrus žmonės padarydavo. Yra iš ko pasimoko. Žinoma, ir metalas tada kitoks buvo, ir tarybinis buvo geras, dabar – daug prastesnis. Kalviškame suvirinime didelių paslapčių nėra, žinoma, kol nežinai, nepabandai... Reikia tiesiog prisikasti iki to, kaip tai padarydavo, o paslaptis paprasta. Įkaitinus metalą iki tam tikros temperatūros molekulės susilieja ir sukalamos. Bet tą reikia žinoti. Metalo plastika – nuostabus dalykas. Ji traukia ir žavi. Juk karštas metalas kaip plastilinas, tik pirštais paimti negali...

- Čia kai žinai, kaip atrodo, o nežinančiam žmogui visada kyla klausimas, kaip tas viskas padaroma. Kaip gauti beveik identiškus raštus, ornamentus?

- Viską lemia patirtis. Juk metalas būna įkaitęs ne tiek ilgai, ir tu turi suspėti padaryti. Kai kuriems darbams reikalinga tam tikra temperatūra. Turi būti nei per karštas, nei per šaltas.

- O kaip tą temperatūrą pamatuoti?

- Pagal įkaitusio metalo spalvą. Juk ir kalvės anksčiau tamsios būdavo ne todėl, kad kalviai pinigų langams neturėjo, o todėl, kad kai mažiau šviesos, lengviau metalo spalvą matyti. Juk išnešus į šviesą įkaitintą metalą, jis bus tamsus, o tamsoje – raudonas. Reikia žinoti, prie kokios temperatūros, ką daryti. Visur yra savo paslaptys. Kartais būna šiek tiek apmaudu, kad ne visi kolegos tomis paslaptimis nori pasidalinti. Man toks požiūris yra keistokas, nes paslapties iš tikrųjų nėra. Per tokį ilgą kalvystės gyvenimo laikotarpį viskas seniai atrasta, bet kai kas tiesiog pamiršta. Aš, jei kas paklausia, visada mielai paaiškinu, o ir vaikus stovyklose pamokau. Esu atviras. Manau, kad jei atiduodu, ką turiu, turiu alkį gauti kažką naujo. Man labiausia patinka daryti tai, ko nedariau. Pats įdomumas slypi procese: atrasti – išbandyti - padaryti. Čia yra tas cinkelis, kol po ieškojimų gali sau pasakyti: „Eureka!“, - sako mano pašnekovas.

- Ar prie medžio darbų dar sugrįžti?

- Kartais. Kai paprašo, padarau tai kryžių, tai koplytstulpį, bet visgi pagrindas – kalvystė. Puikus jausmas, kai atsidaręs kalvę pajunti tą keistą trauką užkurti žaizdrą, įkaitinti geležį ir kalti.

- Vienas iš tavo pomėgių – oreivystė. Kaip skraidymas atsirado tavo gyvenime?

- Svajonė skraidyti užgimė vaikystėje. Kai matydavau skrendantį lėktuvą, man sustodavo laikas. Kol nepraskrisdavo, lydėdavau akimis ir galvodavau, kaip jis gali skristi. Toks didelis, o skrenda. Paskui prasidėjo bandymai priartėti prie svajonės išsipildymo. Nors ne iš pirmo karto tą svajonę pavyko įgyvendinti. Iki kariuomenės porą metų skraidžiau Kyviškėse. Dabar skraidau su skraidykle, bandau pasidaryti savo lėktuvėlį. Prieš aštuonetą metų pradėjau mokyti vaikus pirmųjų sklandymo paslapčių. Vaikų, norinčių prisiliesti prie sklandymo paslapčių, yra. Dabar grupėje apie 12. Kiekvienais metais būna skirtingai. Čia vaikai mokosi nuo 8 iki 15 metų, o po to, kas turi noro, jau į aeroklubą eina. Svarbu, kad pas mus mokslas nemokamas.

- Ar gali pas tave vaikus atvežti ir iš Švenčionių rajono?

- Žinoma. Visą informaciją galima rasti internete adresu www.vaikuaviacija.lt (Lietuvos Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykla. Raimondas Žievys. Antalksnė). O kalbant apie vaikus, tai vieni nelabai nori skraidyti, o kiti tai yra tikri skraiduoliai. Čia jau kam duotas noras skraidyti, tai tas visomis išgalėmis sieks skraidyti, - sako Raimondas Žievys ir pakviečia mane apsižvalgyti po kalvę. Čia jo kūrybos sala, kurioje gali įgyvendinti ne tik užsakovų norus, bet ir pajusti kalamos geležies aromatą, pasidžiaugti darbo rezultatais.

Štai tokia istorija apie žmogų, turintį daug pomėgių, mokantį groti, skraidyti, randantį bendrą kalbą su medžiu, bet jau apie 15 metų pagrindiniu savo ir pomėgiu, ir darbu laikantį kalvystę. Žinoma, svarbus jo gyvenime ir šeimos palaikymas. Kartu su žmona Loreta augina 4 vaikus, ir Raimondo meilės užtenka ne tik šeimai, bet ir pamėgtai kalvystei, norui skraidyti. Juk aplink – nuostabi gamta, kuri dar žavingiau atrodo iš paukščio skrydžio.

Algis JAKŠTAS