Į švenčionėliškės Jadvygos Kazakevič namus užsukau dar nenurimus šventiniam šurmuliui. Gerb. Jadvyga buvo ką tik atšventusi gražų 70 metų jubiliejų. Kai pasisveikinome, ji paklausė, apie ką kalbėsimės.

- Apie gyvenimą, - atsakiau, o pokalbis tradiciškai prasidėjo nuo vaikystės ir jaunystės.

- Gimiau aš Šalčininkų rajone, bet didžiąją gyvenimo dalį gyvenau Vilniuje. Į Vilnių išvažiavau labai anksti. Reikėjo dirbti. Šeima buvo didelė – augom aštuoniese, o mama mirė, kai man buvo vos pusė metukų. Gyvenime tikrai nemažai išbandymų teko patirti. Buvau labai tikinti į Dievą ir tikėjau, kad jis man padės išgyventi, taip ir nutiko. Pradėjau dirbti invalidų draugijos įmonėje „Puntukas“, ten išdirbau 35 metus. Gaminome įvairią įrangą žmonėms su negalia. Ištekėjau. Išauginome tris sūnus. Turime 10 anūkų: 6 anūkės ir 4 anūkai. Esu ir laiminga, ir turtinga, turėdama tokį turtą, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė.

- Bet ne tik darbui ir šeimai laiką skyrėte?

- Nuo vaikystės man patiko dainuoti. Gyvendama Vilniuje giedojau Rapolo bažnyčios chore. Paskui ir chorą sukūrėme, kuris vadinosi „Aidas“. Su choru ne tik čia, Lietuvoje, koncertavome, bet ir į Lenkiją važiavome. Buvau veiklos žmogus, tai kai atvažiavome į vyro Edvardo tėviškę – Švenčionėlius – ir čia pradėjau ieškoti veiklos. Pradėjau giedoti bažnyčios chore, paskui kilo noras įkalbinti moteris kažkokį ansambliuką sukurti, kur galėtume ne tik bažnytines giesmes giedoti, bet ir dainuoti įvairias dainas. Taip įkalbinome Jeleną Grincevič ir gimė ansamblis „Svajonė“, kurio dešimtmetį prieš kurį laiką atšventėme. Žinoma, visada reikia žmonių, kurie padėtų. Toks žmogus, visada padedantis mūsų „Svajonei“, nuo pat pradžių buvo ir yra Vaclav Vilkoit. Dabar mes dainuojame ir lenkiškai, ir lietuviškai, ir rusiškai. Turim puikų kolektyvą, esam patenkintos galėdamos ir pačios dainuoti, ir žiūrovams padovanoti gražių dainų pynę, - sako Jadvyga Kazakevič.

- Aplink namus nemažas žemės plotas, jį taip pat reikia prižiūrėti.

- Žemės aplink namus tikrai nemažai, ir ją tikrai reikia užsėti ir prižiūrėti. Bet juk tai puiku. Jau minėjau, kad ir gyvendama Vilniuje be darbo nesėdėjau. Laisvalaikiu ne tik dainavau, bet ir pyniau. Dabar taip pat dainuoju, dirbu darže, o dar ir Švenčionėlių dienos centre pas Giedrą Kaminskienę lankausi. Kokių tik stebuklų ji mūsų neišmoko. Kartais, kai padarai juos savo rankomis, negali patikėti, kad tu pati padarei. Esu laiminga galėdama savo gyvenimą, kuris nuo vaikystės nelepino, užpildyti ir daina, ir kūrinėliais, kuriuos pati padarau, o kai kartais prisimenu vaikystę, paauglystę, tai ten patirta nemažai vargo. Šeima buvo didelė, mamos nebuvo, kartais net ir valgyti beveik nebuvo. Taip, turėjome ir žemės, ir karvę, bet kažkaip tas derlius buvo prastas. Prisimenu, kaip mes, vos paaugę, stengėmės palikę gimtuosius namus pradėti savarankišką gyvenimą. Žinoma, kiek galėjome vienas kitą palaikėme. O dabar jau galima gyventi. Beje, ir dabar aš dar ir mezgu, ir pinu. Patys su vyru darbų nevengiame, o ir sūnūs turi puikias rankas. Smagu ir gera tą matyti. Man patinka ieškoti naujovių, daryti kažką naujo. Taip kažkada ir altoriuką padariau. Dabar tai jau man kaip ir prievolė. Bet gera, kai kažką gali padaryti ir žmonių labui, - sako Jadvyga Kazakevič, kuriai gyvenimas tikrai daug išbandymų skyrė, kitas gal seniai būtų palūžęs, o ji džiaugiasi gyvenimu, žmonėmis, kurie ją supa.

- Kartais pagalvoju, kad gal ir mažinti darbų ir užsiėmimų reikėtų, bet greitai tą mintį nuveju šalin, negi čia imsiu ir sėdėsiu rankas sunėrusi. Reikia kiekvieną gyvenimo akimirką užpildyti prasme. Taip, išbandymų gyvenime buvo nemažai. Kaip jau minėjau, augau be mamos, o ir vėliau visko buvo. Iš gausios šeimos jau tik su seseria likome, visi iškeliavo į amžinybę. Ir tos mirtys buvo tokios keistos, staigios. Aš ir pati ne vieną operaciją esu patyrusi. Be jau minėtų pomėgių turiu ir kitų. Anksčiau su vyru nemažai keliaudavome. Esame aistringi sporto sirgaliai. Žiūrime rungtynių transliacijas, o kai anūkas žaidė krepšinį, tai ir į varžybas važinėdavau. Juk puiku, kai gali jaudintis dėl patinkančios komandos, ją palaikyti. Ir dar vienas svarbus dalykas. Mūsų namų durys visada atviros žmonėms. Vieni užeina su reikalu, kiti tiesiog šnektelėti. Niekados nejaučiau pavydo, ir galbūt tai turi reikšmės gyvenime, kad aplink mane tiek daug gerų žmonių. Kas žino, gal ir Dievas, kurį aš labai tikiu, padeda. Nuo vaikystės aš esu labai tikinti, ir kol jėgos leis melsiuosi, - sako Jadvyga Kazakevič. Paskui dar prisimenam vieną kitą jos gyvenimo epizodą, džiugią ar liūdną akimirką, papasakoja ji ir apie atšvęstą 70-ąjį gimtadienį. Džiaugėsi gerb. Jadvyga, kad ir didžiąją dalį artimųjų pavyko sukviesti. Nes tai jai didelis džiaugsmas matyti tiek artimų ir mylimų žmonių kartu. Gerb. Jadvygai svarbios ir šeimos tradicijos. Visa tai sukuria erdvę, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina nuoširdumas, atvirumas, kur nėra pavydo. Užbaigti norėčiau gerb. Jadvygos atsisveikinant pasakytais žodžiais.

- Tie 70 metų prabėgo labai greitai. Nė nepastebėjau, kaip pasenau. Vis judu ir judu, tai nepastebiu, kaip ne tik dienos, bet ir metai pralekia. Laikas man labai greitai bėga, bet džiaugiuosi, kad gyvenime sutikau tiek gerų žmonių, kurie visą laiką buvo ir yra šalia manęs. Džiaugiuosi, kad buvo ir yra supratimas šeimoje. Su vyru Edvardu visada rasdavome bendrus sprendimus. Tuos 70 metų nugyvenau prasmingai.

Algis JAKŠTAS