Mes turime 145 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:744
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3467
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:55755
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kol dar dūzgia ratelis. Įkvėpimas – savotiškas narkotikas

2016 m. liepos 23 d., šeštadienis, Nr.53 (1586)

Ar dažnai susimąstome apie tai, kiek mažai mes žinome apie pažįstamus žmones. Žinome, ką ir kaip dirba, ir labai retai pasidomime, kas už tos kasdieniškos rutinos širmos. Gana seniai pažįstu švenčioniškę Anią Pilipavičienę. Susitikdavome, kai ji dirbo Jaunųjų technikų stotyje, vėliau – Švenčionių PUC, bet niekada nepagalvojau, kad ši veikli moteris turi tiek kūrybinių minčių ir sugeba jas realizuoti. Todėl buvau maloniai nustebintas, kai Švenčionių miesto šventėje šalia kitų tautodailininkų pamačiau ir Anią Pilipavičienę, kuri į šventinę mugę buvo atsinešusi savo pačios sukurtas, pasiūtas ir išsiuvinėtas rankines. Nustebęs net paklausiau, ar čia jos darbas.

- Taip, mano, - šyptelėjusi atsakė Ania. Tada ir susitarėme dėl pokalbio. Ir štai, praėjus porai savaičių, sėdime ir kalbamės ne tik apie kūrybinius polėkius, bet ir gyvenimą, jos šeimos istoriją, kur, ko gero, atsirado ir tas noras bei sugebėjimas kurti.

- Matyt, taip surėdytas žmogaus gyvenimas, kad gimdami mes atsinešame ne tik savo lemtį, bet gauname ir genuose užkoduotą savo šeimos kelių kartų patirtį. Mes iš tiesų nedaug težinome apie savo prosenelius, senelius, nežinome, kiek nerealizuotų talentų slypėjo juose.

- Žinai, aš ilgai galvojau, ką galėčiau įdomaus papasakoti apie save. Visi čia mane gerai pažįsta. Pažinojo mano tėvus. Net ir Pilipavičienės pavardė aplinkiniams kažkaip neprilipo, visi dažniausia Bogdan ar Kurilianka vadina, - Pradėdama mūsų pokalbį sako Ania.

- O kodėl taip vadina?

- Viskas labai paprasta. Tai dviejų gerai žinomų giminių – Bogdanų ir Kurilų – susiliejimas. Tėvas buvo Bogdan, o mama – iš Kurilų giminės. Abi šeimos šiame krašte gyveno seniai. Senelis ne tik darbų vykdytoju dirbo, kai statė bažnyčią, bet ir savo rankomis padarė altorius, klausyklas. Yra jo padaryti altoriai ir cerkvėje. Čia kalbu apie senelį iš mamos pusės Viktor Kurilo. Gaila, kad gabus ir talentingas žmogus mirė anksti, vos 57-erių sulaukęs, bet liko jo padaryti altoriai, kurie, išstovėję šimtą metų, stovės ir toliau. Mamos giminės kilusios iš dabar Baltarusijoje likusių Kaptariūnų, o tėvo – nuo Senojo Strūnaičio. Viskas iš šio krašto, kuris nuo seno vadinamas Švenčionių kraštu.

- Tai gal iš savo senelio paveldėjai polinkį kurti?

- Kas ten žino. Mama buvo gera siuvėja, mėgo siūti, kurti naujus modelius. Dabar madingai galima pavadinti dizainere. O tėvas buvo miškininkas. Dirbo dar prie Chaleckių. Miškininku dirbo ir tėvo senelis, mano prosenelis, pas tuos pačius dvarininkus Chaleckius. Beje, ir aš baigiau biologiją. Gal ir čia yra dalelytė mano giminių meilės gamtai. Labai patinka gėlės. Kompozicijų iš gėlių komponavimo – floristikos – net papildomai mokiausi institute, be to, ir režisūrą buvau baigusi. Tos žinios man labai pravertė dabartinėje veikloje, nes su jaunimu pradirbau visą gyvenimą – virš 40 metų. Gaila, dabar labai trūksta jaunimui erdvės kūrybinių polėkių įgyvendinimui, o anksčiau tam buvo daugiau dėmesio skiriama, kaip, beje, ir tiriamajam darbui, bet dabar turime geras meno mokyklas. Ką gi, gal vienas kitą atsveria? Beje, floristika taip įtraukia, kad tiesiog tuo gyveni. Manau, kad tai, ką turiu – sugebėjimas kurti, prisiliesti prie grožio ir jį suprasti, pajausti – atėjo ne iš kažkur, o iš mano šeimos. Turiu ir drugelių kolekcijas surinkusi. Tais laikais vienintelė visam kurse turėjau kolorado vabalų porą, visi bandėme nustatyti, kas čia per vabalai. Vieną traukinyje pagavau, o kitą radau darže. Dabar tų sutvėrimų kibirus gali pririnkti.

- Ar įdomu buvo tiek drugelius, tiek augalus kolekcijoms rinkti?

- Įdomu, jei tuo domiesi. Man daug kas patiko. Viena mano močiutė mokėjo net kelias kalbas: žydų, vokiečių, prancūzų, anglų. Ji mokė turtingesniųjų dukras namų ruošos ir meno paslapčių. Jos užrašuose tiek įdomaus radau! Tai, ką dabar darau, daug kas iš močiutės užrašų. Ten ir įdomių receptų yra. Tarkim dabar neregėtą populiarumą įgavę kūčiukai anksčiau buvo daromi tik Kūčioms, o dabar jau prieš mėnesį atsiranda. Kūčiukus buvo galima valgyti Kūčių dieną, nes ten nebuvo jokių riebalų. Močiutės užrašai man tikrai pravertė gyvenime.

- Ania, kiek supratau, tu gerai žinai savo šeimos istoriją.

- Taip, ir kai pažiūri atgal, kai paskaitai užrašus, pamatai, kad anksčiau žmonės daug ką geriau darydavo negu darome mes, o ir maistą sveikiau gamino, tausojo maistą. Anksčiau ir nuoširdumo pas žmones buvo, buvo daugiau pasitikėjimo. Mane domina ne tik šeimos istorija, bet ir kraštotyra. Ja pradėjau domėtis gal penktoje klasėje ir šis pomėgis išliko visą gyvenimą. Kaip vieną kartą sakė Viktorija Lapėnienė – kraštotyra yra tarsi liūnas – kuo toliau eini, tuo labiau traukia. Turiu ne tik savo šeimos istoriją, bet ir pietryčių Lietuvos paribio istoriją gerai žinau.

- Kuo įdomus šis paribio kraštas?

- Man pirmiausia savas. Nors pagal tautybę esu lenkė, bet mano gimtinė – Lietuva, Švenčionių kraštas. Čia yra mano kraštas, mano gimtinė. Beje, mūsų kraštas turi daug įdomių tradicijų, kurių nėra kitur. Paimkim kad ir švente paskelbtas Jonines. Jonines, kaip šventę, galėjo pasiskelbti Latvija arba ta Lietuvos dalis, kuri ribojasi su Latvija. Mūsų krašte ši šventė nebuvo švenčiama, tik visokių prietarų per Jonines žmonės bijodavo ir saugodavosi. Linksmos šventės mūsų krašte prasidėdavo nuo Petrinių. Beje, labai skiriasi tradicijos ir papročiai palyginus netoli viena nuo kitos esančiose vietovėse...

- O kaip pradėjai siuvinėti paveikslus, rankines?

- Dar tarybiniais laikais, kai teko nemažai važinėti, vis atsiveždavau iš kelionių įvairių siūlų, kaspinėlių ir visokių panašių niekučių. Kai kas nors paklausdavo, juokais atsakydavau, kad išėjusi į pensiją pradėsiu siuvinėti. Panašiai ir išėjo. Sunkiai sirgo tėvas, dukra mokėsi, o dabar ir gyvena Lenkijoje. Po tėvo mirties kurį laiką norėdama pakeisti aplinką dirbau Visagine. Toj situacijoj ir pradėjau siuvinėti, siūti rankines. Viską darau pati nuo A iki Z. Pravertė ir mamos pomėgis siūti. Stengiuosi viską daryti taip, kad nesikartotų. Siuvinėju paveikslus, rankines. Tam, kad padaryčiau kažką gražaus, reikalingas įkvėpimas. Tai savotiškas narkotikas, be jo bus „banaliukas“. Namuose darbų beveik neturiu, o ir parduoti nelabai ką turiu, daugiausiai išdovanoju, nors tai gana brangus, nemažai laiko sąnaudų kainuojantis kūrybinis malonumas, o kur dar medžiagų kainos, nes reikia gerų medžiagų. Kartais siuvinėjimas puikiai ir nervus nuramina.

- Ania, o kuris etapas darbo procese maloniausias?

- Beje, nuo penktos klasės domėjausi ne tik kraštotyra, bet ir fotografija. Mokėjau pati fotografijas spausdinti, o vienas pirmųjų kadrų net Lietuvoje pirmą vietą laimėjo. Mėgau gamtą fotografuoti. Po vieno atvejo ir piešti pradėjau. Dabar ir piešimas praverčia, o kalbant apie kūrybinį procesą, visur yra įdomybių. Darydama savo darbus jaučiu atsakomybę, niekados nekartoju to, kas jau buvo padaryta. Darbai vienetiniai, ir tai įpareigoja, - sako mano pašnekovė Ania Pilipavičienė. Paskui einame pasižiūrėti jos sodybos aplinkos, kurioje pamatau dar vieną įdomybę – piramidę. Ania sakė, kad ilgėliau pabuvus piramidėje pajunti jėgų antplūdį, dingsta nuovargis.

Štai toks įdomus pasakojimas pavyko, nors mūsų pokalbio pradžioje Ania Pilipavičienė sakė, kad nieko įdomaus jos gyvenime nėra, o pasirodo, kad yra, ir daug, o jos darbai iškeliavę po pasaulį, jų yra Kanadoje, JAV, Australijoje ir kitur. Tai irgi puikus įvertinimas.

Algis JAKŠTAS

Projektą remia: alt

 
Reklaminis skydelis