Mes turime 178 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2320
mod_vvisit_counterŠią savaitę:24808
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:66575

Magiškosios dienos pašnekesiai, arba Reikia laikytis įstatymų juos laužant, nes jų nelaužyti neįmanoma...

2011 m. gruodžio 3 d., šeštadienis Nr.89 (1136)

2011 metų 11 mėnesio 11 dieną aštuoniolika 1-ųjų gimnazijos klasių mokinių išvyko į susitikimą su Jonu Vaiškūnu, Molėtų krašto muziejininku, kuris 1979 metais baigė Švenčionių Z.Žemaičio vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos instituto Lazerinės optikos skyriaus stažuotoju-tyrėju, vyr. inžinieriumi, Astrofizikos skyriaus vyr. inžinieriumi, kurį laiką buvo Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus mokslinis bendradarbis, muziejininkas.

Su projekto „Drąsinkime ateitį“ Garbės galerijos nariu Jonu Vaiškūnu susitikome Molėtų krašto muziejuje. Manėme, jog jis ilgai ir nuobodžiai kalbės apie mums ne visai suprantamus dalykus, bet kai fizikas, etnoastronomas pradėjo kalbėti, tarsi sustojo laikas, o mus visus jis užbūrė savo paprastumu ir originalumu. ,,Aš esu Dievas tėvas, Sūnus buvau, o Šventoji dvasia dar būsiu“,- toks drąsus teiginys privertė suklusti kiekvieną iš mūsų. Be galo keista, bet savotiškai įdomu, kai muziejininkas, pasakodamas apie gyvenimą, aiškindamas, kas mes esame ir kuriuo tikslu buvome pasiųsti į šį pasaulį, staiga pašoka iš savo vietos, pribėga prie vieno iš mūsų, pagriebia už kojos ir ramiu veidu paklausia: „O ką tu manai?“ Sunku įsivaizduoti, kad garbaus amžiaus žmogus, kalbėdamas apie rimtus dalykus, pradėtų juokauti: „Kas ten stovi? Estas bėga.“ Kai tai pats pamatai ir išgirsti, nuomonė apie tiksliųjų mokslų srities atstovus pasikeičia.

Mane labiausiai žavi tai, kad J.Vaiškūnas yra įvairiapusiška asmenybė. Jis astronomas, fizikas, bet gali puikiai samprotauti apie gyvenimą, kalbėti apie tai, kas įdomu mums. Dauguma žmonių, ruošdamiesi kalbėti, daro pateiktis, rašo planus, o štai Jonas Vaiškūnas kalba ekspromtu. Pasakoja, kad amerikiečiai mūsų „bobutes“ vadina vergėmis dėl to, kad jos viską atiduoda savo vaikaičiams, išvykstantiems studentauti. Jis pataria baigus mokyklą kuo greičiau pradėti dirbti, tuomet kils mūsų vertė. O štai pats galbūt pritrūkęs minčių iš kišenės išsitraukia paprastą pirkinių sąrašą ir sugeba pateikti pavyzdžių. Jonas Vaiškūnas sako, jog gyvenimas nėra paprastas, niekas mums neduos to pirkinių sąrašo, kuriame bus parašyta, ką turime padaryti. Taip būtų neįdomu. Pašnekovas tvirtina, kad gyvenime reikia laikytis esminių taisyklių jas laužant, t.y. laikytis Dešimties dievo įsakymų. Tikriausiai daugelis iš mūsų pasakys, kad tai absurdas. Kaip galima laikytis dievo įsakymų ir juos laužyti tuo pačiu metu? Pasirodo, jų nelaužyti yra neįmanoma. Štai mes, žmonės, negalime nežudyti. J. Vaškūnas tuoj pat pateikia pavyzdį iš pasakos apie paršiuką Čiuką. Kažkas užaugina paršiuką, jį myli, augina, o vėliau papjauna tam, kad mes galėtume skaniai pavakarieniauti. Mes jį nužudome tam, kad pasisemtume energijos ir galėtume užauginti tris tokius paršiukus Čiukus. Privalome sulaužę bent vieną įsakymą parodyti, kad sulaužėm jį dėl kažkokios priežasties. Pasisėmę energijos vėl galime kurti ir atstatyti padarytą žalą.

Garbės galerijos narys įdomiai pasakojo apie tai, kaip reikia kurti, kaip nugalėti velnią. Sako, reikia kurti taip, kad po mūsų pasaulyje kažkas liktų. Tas kūrinys - viskas, ką mes darome, kad su kaupu grąžintume skolą už tai, ką padarėme blogai. Bet mus visada lydi ir priešingybė Dievui – velnias. Juo esame įpratę laikyti visus, kas veda iš kelio ir ragina daryti blogus, klaidingus sprendimus. Žinoma, niekada dėl to nekaltiname savęs. Turime išmokti nugalėti velnią, tūnantį savyje, kitaip sakant, patį save. Buvęs mūsų mokyklos mokinys mokė, kaip nugalėti save. Atrodo, tai labai paprastas, bet ir įdomus, keistas būdas. Reikia susirasti vietą, kur mums niekas netrukdytų, galėtume klausytis garsų, kurių paprastai negirdime - vėjo, medžių ošimo. Visas pasaulis aplink mus turi dingti. Tuomet atidarome savo nervus, esame visiškai pažeidžiami. Net kažkur toli nuaidėjęs šuns lojimas mus gali sudirginti. Ir kuo ilgiau būsime pažeidžiami, tuo dažniau mus aplankys ramybė, lengviau galėsime grįžti į savo pasaulį ir kurti – daryti tai, ką geriausiai sugebame.

Pokalbis su Jonu Vaiškūnu prabėgo labai greitai, nespėjome nueiti prie dangaus šviesulių stebyklos, todėl pratęsti magiškosios dienos pašnekesių pažadėjome atvykti lygiai po metų. Labai didžiuojuosi, kad mūsų gimnazijoje mokėsi šis įdomus, kūrybingas, talentingas žmogus, puikus pašnekovas.

Miglė SLABADAITĖ
Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos 1 a gimn. kl. mokinė