Mes turime 307 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1574
mod_vvisit_counterŠią savaitę:22783
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:124480

Lietuviškų Zodiako ženklų savitumas

2016 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis Nr.65(1598)

Mūsų kraštietis švenčioniškis, Zigmo Žemaičio gimnazijos auklėtinis, etnoastronomas Jonas VAIŠKŪNAS „Švenčionių kraštui“ sutiko pristatyti jo tyrinėjimo darbų dėka atkurtą savitą lietuvišką Zodiaką.

 

– Savo knygoje „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“ išsamiai aprašėte Jūsų atliktus lietuviško Zodiako tyrimus. Ar galėtumėte trumpai mūsų skaitytojams pristatyti jų esmę?

– Sunku buvo tikėtis, kad neturint išlikusių ikikrikščioniškos lietuvių kultūros raštijos paminklų kada nors bus įmanoma ką nors esmingesnio sužinoti apie mūsų protėvių astronomijos žinias. Tačiau teko patirti, kad tai įmanoma padaryti mokslinės rekonstrukcijos būdu. Neturėdamas didesnės vilties ką nors esmingesnio atrasti ėmiausi ieškoti istoriniuose šaltiniuose kelis kartus paminėto ikikrikščioniškoje Lietuvoje žinoto Zodiako pėdsakų tradicinėje kultūroje. Išnagrinėjęs prieinamus istorinius, etnografinius ir folklorinius šaltinius priėjau išvadą, kad mūsų krašte su Zodiako žvaigždynais galėjo būti siejami ožio, šaulio, gervės, žirgo ir elnio vaizdiniai.

 

– Kokiais šaltiniais rėmėtės?

- Rėmiausi dviejų istorinių šaltinių žiniomis bei lietuviškos etnografinės bei folklorinės medžiagos nagrinėjimu. 1477 m. E.S.Pikolominio knygoje „Įvairių įvykių ir vietų aprašymas“ (Historiarum ubique gestarum locorumque descriptio) perteikiams XV a. pradžioje po Lietuvą keliavusio J.Prahiškio pasakojimas, kuriame minimi Zodiako ženklai: „Vykdamas tolyn, rado kitą gentį, kuri garbino saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį. Žyniai paklausti ką reiškia šis garbinimas, atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kuria galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję Saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę saulę ir grąžinę ją žmonėm Taigi vertas esąs pagarbos įrankis kuriuo mirtingieji atgavę šviesą.“

Antra žinia randama vokiečio J.F.Rivijaus (Johannes Friedrich Rivijus) kompiliacinėje kronikoje. Joje rašoma, kad Vilniuje buvo Perkūno šventykla ir joje buvo įrengtas laiptuotas kvadratinio plano aukuras. Aukurą sudarė 12 laiptų, kiekvienas laiptas buvo paskirtas kuriam nors vienam Zodiako ženklui. „Kas mėnesį, tą dieną, kai Saulė kildama ar leisdamasi įžengdavo į tą ženklą, ant tų laiptų buvo uždegami ir aukų aukojimo laužai; taigi aukščiausias laiptas buvo Vėžio, o žemiausias – Ožiaragio. Tačiau tikroji auka, kaip manyta, ant laiptų nebūdavo deginama, [degindavo] jos imitacijas, nulipdytas iš vaško, kaip antai Liūto, Mergelės“. Teigiama, kad Rivijus šią žinią perrašė iš XVI a Augustino Rotundo Lietuvos istorijos.

Kadangi istoriniai šaltiniai išryškino ritualinį ir kalendorinį zodiako ženklų vaidmenį, pabandžiau spręsti atvirkštinį uždavinį – pamėginau žinomose etninėse kalendorinėse XIX-XX a. apeigose paieškoti „zodiakinio Saulės vadavimo ritualo“ atgarsių. Padaręs prielaidą, kad lietuvių žinoti Zodiako ženklai turėjo būti daugiausia zoomorfiniai, atkreipiau dėmesį į išlikusias apeigas su gyvuliais bei tautosakoje sureikšminamus gyvūnus.

Nesunku buvo pastebėti, kad su kasmet apeiginiu būdu kartojama Saulės išvadavimo apeiga, be jokių abejonių, galėtų sietis Kalėdų ir Užgavėnių kaukėtų persirengėlių veiksmai. Keistas lietuvių Kalėdų paprotys persirengus žvėrimis tempti per kaimą kaladę, ją mušti, o vėliau sudeginti, galėtų būti siejamas būtent su Saulės išvadavimo ritualu. Tuo pačiu aspektu įdomus ir analogiškas Užgavėnių persirenginėjimas žvėrimis, kuriame ta pati persirengusiųjų procesija traukia jau ne paskui kaladę, o paskui Vežime ant horizontaliai įtaisyto rato besisukančią mitinės būtybės iškamšą.

Istorinių šaltinių ir etnografinės bei folklorinės medžiagos nagrinėjimu pagrįstos prielaidos netikėtai pasitvirtino, kuomet mano tyrinėjimams tapo prieinamas senovinis apeiginis kaušas iš Gardino srities, Baltarusijoje.

 

– Papasakokite daugiau apie šį kaušą.

– Šis medinis kaušas po Antrojo pasaulinio karo buvo atrastas vienos Gardino bažnyčios rūsyje, tarp ten sumesto seno bažnytinio inventoriaus. Iš kitų muziejuose esančių kaušų jis išsiskyrė savo įspūdingu dydžiu. Ant kaušo yra išdeginta 12 žmonių ir gyvūnų atvaizdų. Šie atvaizdai buvo atrasti nuo kaušo nugramdžius spalvotais dažais nutapytus krikščioniškųjų šventųjų paveikslus. Man pavyko įrodyti, kad tai – ne šiaip sau ženklai, o savitas Zodiakas.

Šie ženklai ne tik visiškai patvirtino prieš tai pagal išlikusius etnografinius ir folklorinius duomenis, tai yra aplinkiniu keliu, rekonstruotųjų spėjamų penkių Zodiako ženklų tikrumą, bet ir leido juos susieti su konkrečiais žvaigždynais. Tuo pačiu pavyko nustatyti ir kitus 6 iš 7-nių Zodiako rato ženklų.

 

– Kuo ant kaušo pavaizduoti ženklai panašūs ir skiriasi nuo dabar žinomo Zodiako ženklų?

– Iš 12-kos Zodiako ženklų pavaizduotų ant Gardine aptikto apeiginio kaušo 3 ženklai visiškai atitinka romėniško-graikiško Zodiako ženklus, 2 arba 3 yra išlikę artimi jiems pagal prasmę, o 6 ženklai yra visiškai saviti. Skaitant pagal laikrodžio rodyklę nuo kaušo rankenos vaizduojami tokie ženklai: dvi beveik stačiu kampu susieinančios linijos. Viršutinė linija baigiasi išplatėjimu, primenančiu strėlės antgalį (sunkiai įžiūrimas ženklas) – „Žuvys“; figūra panaši į gauruotą išnarą – avikailis – „Avinas“; Raitelis –„Tauras“; 2 besikaunantys kariai – „Dvyniai“; paukštis panašus į povą, atsigręžęs į kairę – „Vėžys“; paukštis panašus į povą, atsigręžęs į dešinę –„Liūtas“; gervė – „Mergelė“; 2 Saulės, viena apatiniame su svastikiškai užlenktais į dešinę spinduliais, kita su tiesiais spinduliais – „Svarstyklės“; elnias su elniuku – „Skorpionas“; ietininkas – „Šaulys“; Ožys – „Ožiaragis“; žirgas – „Vandenis“. Iš visko sprendžiant, ši ženklų sistema sudaro savitą Zodiaką, galėjusį susiformuoti Viduržemio jūros ir vietinės baltiškos tradicijos sandūroje. Viduržemio tautų – graikų, romėnų kultūrose naudojama Zodiako sistema, patekusi į savitos vietinės baltiškos kultūros terpę, galėjo būti perimta ir pritaikyta prie vietinių mitinių vaizdinių. Pats toks pritaikymas rodo buvus gana stiprią vietinę dangaus šviesulių mitologiją. Nes jei Zodiakas būtų buvęs perimtas neturint savų nusistovėjusių žinių apie dangaus šviesulius, nebūtų buvę ir reikalo kai kuriuos ženklus keisti.

Neaišku, kas ir kokiomis aplinkybėmis tradicinius Viduržemio Zodiako ženklus atkeitė savais kalendoriniais ženklais, pritaikydamas prie vietinių papročių. Baltų žemių ryšiai su Viduržemio jūros kraštais ir Rytų šalimis buvo glaudūs nuo labai senų laikų. Tuos ryšius pirmiausia laidavo Gintaro kelias, prekyba kuriuo su Viduržemio regiono kraštais vyko jau nuo II tūkstantmečio prieš mūsų erą. Gintaro kelių šakos driekėsi nuo Baltijos jūros iki Graikijos, Italijos ir net Mažosios Azijos. Jau vien ryšiams su šiais tolimais kraštais užtikrinti buvo reikalingos astronominės žinios. Mat tais laikais keliaujant tiek sausuma, tiek vandenimis, neišvengiamai tekdavo kelią sekti pagal žvaigždes. Istoriniai šaltiniai neretai pabrėžia, jog keliautojams kelią atsekti padėdavo astronomas. Pavyzdžiui, ir Bychovco kronikoje (1520–1530), perteikiančioje legendą apie lietuvių kilmę iš romėnų, rašoma: Ir išplaukė jie Viduržemio jūra, pasiėmę su savimi vieną astronomą, kuris nusivokė apie žvaigždes. Dar daug neįmintų mįslių slepia praeities ūkuose skendinti Zodiako istorija. Jeigu tiesa tai, kad į darnią 12 dangaus ženklų sistemą jis buvo sujungtas Mesopotamijoje, tai neabejotina ir tai, kad plisdamas į svečius kraštus, Zodiakas ne tik darė poveikį vietinėms kultūroms, bet ir pats patyrė žymių metamorfozių. Originali lietuviška Zodiako atmaina irgi turėtų įnešti savo indėlį į šį maginio žavesio iki šiol nepraradusio reiškinio istoriją.

 

– Savo knygoje „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“ pateikėte kiekvieno lietuviškojo Zodiako ženklo astrologines charakteristikas. Iš kur tokios įžvalgos?

– Aš sąmoningai pabandžiau atkurtuosius lietuviškus Zodiako ženklus įtraukti į šiuolaikinės populiarios egzoterinės kultūros apyvartą siekdamas rasti vidurį tarp sausos mokslinės ir gyvesnės, visuomenei prieinamesnės bei patrauklesnės mūsų lietuviškojo paveldo raiškos. Esu įsitikinęs, kad mūsų tautos kultūrinio paveldo tyrimų vaisiai visa savo esme gali atsiskleisti tik tapdami šiuolaikinio žmogaus laisvos kūrybinės dvasios dalimi. Lietuviškų Zodiako ženklų žmogiškųjų reikšmių šaltiniu yra lietuviškoji tautosaka ir mitologija, asmeninė žmogiškosios prigimties ir žmogiškųjų santykių patirtis, psichologijos žinios ir, žinoma, šiuolaikinės astrologijos diskursas bei jausmais pagristas poetinis įkvėpimas.

Vienas iš galimų lietuviško Zodiako ženklų astrologinių apibūdinimų galėtų būti toks:

  1. Strėlė, Žuvys (?) (Žuvys) – dvasingumas, jausmingumas, nuojauta, dvasinių galių sklaida.
  2. Avikailis (Avinas) – Sveikata, gyvybiškumas, veiklumas, gyvybinių galių sutelktumas ir sklaida.
  3. Raitelis (Jautis) – Kilnumas, taurumas, visuomeniškumas, gebėjimas kovoti už save ir kitus.
  4. Dvyniai (Dvyniai) – Skalsa, „du viename“, dvigubų galių ir galimybių įsikūnijimas.
  5. Mėnulio Paukštis – Povas I (Vėžys) – Šviesa tamsoje, kelio sau ir kitiems nušvietimas.
  6. Saulės Paukštis – Povas II (Liūtas) – Vidinės ugnies galia, gebėjimas išsklaidyti tamsos užtvaras.
  7. Gervė (Mergelė) – Patrauklumas, grakštumas, žavesys, darbštumas, gebėjimas pasinaudoti kitais.
  8. Dvi Saulės (Svarstyklės) – Darna, vidinė pusiausvyra ir dieviškas teisingumas.
  9. Elnias ir elniukas (Skorpionas) – Veržlumas, pasitikėjimas savimi ir gebėjimas vesti paskui save kitus.
  10. Ietininkas (Šaulys) – Šaunumas, tiesumas, kryptingumas, gebėjimas kryptingai siekti tikslo.
  11. Ožys (Ožiaragis) – Šaltas, aštrus protas, išskaičiavimas, gebėjimas įkūnyti reginius.
  12. Žirgas (Vandenis) – Kūrybinis skrydis ir dvasinės galios.

Algis JAKŠTAS