Mes turime 369 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4311
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14498
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90528
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Švenčionėlių miškų urėdijoje gaminamas biokuras išvažiuoja į tolimesnių kaimynų katilines

2016 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis Nr.68(1601)

Nors Švenčionių rajone veikia dvi biokuru kūrenamos katilinės, tiekiančios šilumą gyventojams, - Švenčionių ir Švenčionėlių miestuose, Švenčionėlių miškų urėdijoje gaminamas biokuras čia nepatenka, jis iškeliauja į katilines nuo urėdijos išsidėsčiusias beveik šimto kilometrų spinduliu.

Švenčionėlių urėdija savo pagamintą biokurą parduoda aukcionuose „Baltpool“ biokuro biržoje. Šių sandorių klientai, kaip jau minėta, išsidėstę tolokai nuo Švenčionėlių urėdijos miškų. Biokurą švenčionėliškiai veža į Anykščius, Naująją Vilnią, Baltąją Vokę, Vilnių, Nemenčinę. Pasak urėdo Naurio Jotauto, klientai išsidėstę vos kiek mažiau nei šimto kilometrų spinduliu nuo biokuro gamybos vietos. Vežti daugiau kaip šimtą kilometrų, Švenčionėlių urėdo įsitikinimu, jau būtų nerentabilu.

Jis pasakojo, kad maždaug prieš pora – pusantrų metų buvo iškelta ministerijos iniciatyva, kad urėdijos, kurios yra valstybės įmonės, įsijungtų į biokuro gamybą. Pirmosios į šią veiklos sritį pasuko Švenčionėlių, Valkininkų ir Tauragės miškų urėdijos. Jos rengė projektus LAAIF, iš Klimato kaitos specialiosios programos dalinai kompensuojančiam biokuro gamybos įrenginių įsigijimą. Šios trys urėdijos gavo paramą.

Paklaustas, kodėl tiesiog negalėjo ramiai sau „sėdėti“, Švenčionėlių urėdas sakė, kad jo vadovaujama urėdija disponuoja didžiuliais tam tinkamos medienos kiekiais, kurie iki tol buvo parduodami tik kaip žaliava, augantis biokuro poreikis. Urėdijoje dirbantys kompetentingi specialistai ir gerai savo darbą išmanantys darbuotojai – taip pat reikšmingas faktorius, leidęs apsispręsti plėsti veiklos sritis. Žinoma, paskatino ir galimybė gauti nemažą kompensaciją reikalingos įrangos įsigijimui. Buvo padengta 50 proc. technikos įsigijimo kaštų. Švenčionėlių urėdija įsigijo skiedrų kapoklę su traktoriumi, du skiedrovežius – konteinerinį ir su slankiojančiomis grindimis. Pastarasis labai tinkamas, kai būna prastos oro sąlygos, sunkus privažiavimas pas vartotoją, išvežimas iš kirtavietės ir pan. Dabar Švenčionėlių urėdija turi įsigijusi visą komplektą mobilios technikos biokuro gamybai ir transportavimui. Pernai lapkritį gamyba ir buvo pradėta.

Kitos urėdijos taip pat užsiima biokuro gamyba, tačiau neturi savo pajėgumų, o samdo rangovus. Švenčionėliškiai prieš pradėdami šį verslą sakė gerai tam pasiruošę ne tik technologiškai ir techniškai, bet pirmiausia teoriškai. Išanalizavo situaciją rinkoje, domėjosi šio verslo subtilumais, net konsultavosi su partneriais – verslininkais, jau seniau užsiimančiais biokuro gamyba. Juk norint sėkmingai įsijungti į rinką, joje išlikti ir augti reikia išmanyti nemažai niuansų.

N.Jotautas pasidžiaugė, kad „Baltpool“ biokuro biržoje jau sudaryti pirmieji sandoriai su Molėtų katiline, kuri praktiškai yra visai prie pat Labanoro girios, priklausančios Švenčionėlių miškų urėdijai. Dėl šio naujojo biokuro kliento turėtų žymiai padidėti urėdijos pelningumas.

Nors pačios artimiausios katilinės yra Švenčionėliuose ir Švenčionyse, kurios nuo urėdijos miškų nutolusios vos po keliolika kilometrų, jos biokuro iš vietinių gamintojų kol kas neperka. Švenčionėlių urėdas sakė, kad pokalbiai su UAB „Fortum Švenčionių energija“ vyko, šilumininkai planuoja įsijungti į „Baltpool“, tačiau kol kas dar turi įsipareigojimų kitiems tiekėjams dėl tebegaliojančių ilgalaikių sutarčių. Urėdo nuomone, biokurą Švenčionių šilumininkai pirkti biržoje, matyt, galės tik šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje. Todėl pastaruoju metu Švenčionėlių urėdijos specialistai nuolat stebi paskyras biokuro biržoje ir laukia čia prisijungiant naujų žaidėjų – ypač, žinoma, Švenčionėlių ir Švenčionių katilinių, kurios yra kūrenamos biokuru ir, kaip šmaikščiai pastebėjo N.Jotautas, yra praktiškai urėdijos kieme. „Kaina, kurią mes pasiūlysite, tikrai bus konkurencinga, t.y. nebus aukšta, pagal dabartinius paskaičiavimus, o tai galėtų įtakoti ir šilumos kainos mažėjimą“, - pažymėjo urėdas. Ar atpigtų šiluma gyventojas, priklausys ir nuo šilumos gamintojų, ir nuo savivaldybės pozicijos. Kitiems biokuro tiekėjams su švenčionėliškiais miškininkais konkuruoti bus sunku, nes urėdija turi ir didelius gamybinius pajėgumus, ir gausius medienos išteklius. Kerta apie 124 tūkst. kub. m medienos per metus, iš to skaičiaus malkų ir plokščių mediena sudaro apie 30 – 40 proc. Teoriškai per metus, miškininkų paskaičiavimu, per metus galėtų būti paruošiama apie 30 tūkst. kub. m žaliavos biokurui. Jeigu dar į biokuro biržą įsijungtų ir Ignalinos katilinė, kuri kol kas biokurą kurą perka viešuosiuose pirkimuose, tai Švenčionėlių urėdijai būtų dar naudingiau. Pasak N.Jotauto, dideli biokuro gamybai tinkamos medienos ištekliai yra Adutiškio girininkijos teritorijoje, nuo kurios miškų Ignalina – ranka pasiekiama.

Kad ir su smulkiais nesklandumais Švenčionėlių miškų urėdija sėkmingai įsijungė į biokuro gamybos verslą. Ši sritis urėdijai pelningai, dirba savo darbuotojai, ir urėdijos specialistų paskaičiavimu, investicijos turėtų atsipirkti per kelerius metus. Ypač svarbi čia buvo Europos Sąjungos parama gamybos įrangai įsigyti, kuri paskatino ir švenčionėliškius miškininkus išaplėsti savo veiklą papildoma verslo šaka ir pagreitins investicijų atsipirkimą. Juolab, kad buvo ir valstybės noras demonopolizuoti biokuro gamybos rinką, atpiginti šilumos tiekimą gyventojams, įjungiant į šią sritį valstybės įmones, kurios būtų pajėgios konkuruoti su privataus verslo įmonėmis.

Iki tol urėdijos parduodavo tik žaliavą, tačiau turėdamos savo sėkmingai funkcionuojančią administracinę ir gamybinę struktūrą, dirbdamos skaidriai ir užtikrindamos savo veiklos viešumą bei informacijos prieinamumą visuomenei jos, kaip rodo pavyzdžiai, sėkmingai plėtoja įvairias su mediena susijusias gamybos sritis. Juolab, kad atsirado galimybė modernizuoti techninę bazę naudojantis struktūrinių fondų parama (anksčiau tokia parama buvo prieinama tik privačiam verslui), o tai irgi žymiai padidino urėdijų konkurencingumą. Pavyzdžiui, Švenčionėlių miškų urėdijoje jau apie 50 proc. miško kirtimų atlieka ne žmonės, o mašinos. „Esant tokiam darbo našumui ir techninei bazei, urėdijoms tikrai apsimoka eiti vis toliau ir toliau“ – įsitikinęs N.Jotautas.

Švenčionėlių miškų urėdas sakė kategoriškai nesutinkantis su seniau vyravusiu požiūriu, kad valstybės įmonės negali dirbti ir valdyti turtą taip rentabiliai, kaip privatus verslas. Pastarųjų metų urėdijų veiklos rezultatai rodo, kad šios valstybės įmonės gali dirbti efektyviai ir pelningai. Tą rodo ir daugelio Skandinavijos šalių, Airijos, Vokietijos pavyzdžiai, kur valstybės kapitalo įmonės turėdamos ir žaliavų, ir finansinius išteklius gali sėkmingai investuoti bet kokiose srityse, būti konkurencingos, pažangios. Minėtose šalyse ir biokuro gamyba didele dalimi yra valstybės įmonių rankose, ir jokių problemų nekyla.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis