Paskutinį rugsėjo šeštadienį, 24 dieną, Švenčionių miesto parke ir šalia jo šurmuliavo tradicinis rudens kermošius. Prekiaujantys, kaip įprasta, suvažiavo iš visų pasviečių su mintimis, kuo brangiau parduoti savo prekes, vaismedžių, vaiskrūmių ir kitus sodinukus, obuolius, kriaušes, bulves ir dar daug įvairiausių rudens gėrybių. Buvo auksarankių pagamintų dirbinių, nosį kuteno ir apetitą žadino rūkyti mėsos ir žuvies gaminiai. O štai kita į kermošių ateinanti ir atvažiuojanti žmonių dalis – pirkėjai ir tiesiog žiūrovai. Pirkėjai, žinoma, tikėjosi nusipirkti norimą prekę kuo pigiau, bet tą padaryti nebuvo lengva, nes kainos „kandžiojosi“ tikrąja to žodžio prasme, ypač ten, kur konkurencijos beveik nebuvo.

Kaip ir įprastai, taip ir šiemet, Mokyklos g. karaliavo sodinukų pardavėjai. Reikia pasakyti, kad norinčių pirkti buvo nemažai, nemaža buvo ir pasiūla. Šalia prekeivių sodinukais buvo ir kitokių, štai Artūras Gailiušas iš Sarių į kermošių atvyko su savo dirbiniais iš medžio. Mano kraštiečiai iš tverečijos Genadij Glušonok ir Grita Antanėnienė, į kermošių atvežę Birvėtos tvenkinių karpius, vos spėjo suktis sverdami solidžias žuvis. Ne ką mažiau plušėjo ir Rimvydas Bankauskas, parduodamas savo išaugintus šamus. O štai Virgilija Jaksebogienė su mama Danute Panaviene ne tik savo iškeptų „baravykų“, kurie buvo tikrai skanūs – ragavau, bet ir pririnktų miško gėrybių – spanguolių – į kermošių atvežė. Juozas Markevičius iš Kazlų Rūdos, atvažiavęs su pintais gaminiais, sakė, kad nors dabar jau retokai po kermošius važinėja, bet į Švenčionių kermošių negalėjęs neatvažiuoti.

Tai, kad azartiškų žmonių Lietuvoje ir Švenčionių rajone yra nemažai, buvo galima įsitikinti pažvelgus į vis nemažėjančią eilę prie kermošiaus loterijos. Čia kaip kam sekėsi. Kas tik riestainį džiaugėsi laimėjęs, o kai kam galvos skausmu tapo laimėtas veršiukas ar avinas. Žinoma, žmonės išeitį visada randa. Štai ką tik laimėtą veršiuką tuoj pat ir pardavė. Turgus yra turgus... Tokiuose dalykuose nuo senų senovės ir buvo turgų žavesys. Net politikai šį kartą bandė savo laimę loterijoje. Gal tai buvo savotiškas pasitikrinimas prieš artėjančius rinkimus, nes norinčių kandidatuoti į Seimą šį kartą buvo visas žvaigždynas.

O štai keletas žmonių, kurie buvo apdovanoti šventės metu. Žemės ūkio ministrės padėkos raštais už pasiekimus pienininkystės sektoriuje buvo apdovanota Jovita Gabrinavičiūtė iš Sarių ir Izidorius Balčiūnas iš Pašaminės. Tradicinis geriausio metų ūkininko prizas šį kartą atiteko Rimantui Stankūnui iš Stanislavavo.

Pastatų ir aplinkos tvarkymo konkurse pirmą vietą miestų sodybų tarpe laimėjo pabradiškiai Liucija ir Romanas Grinkevič, o kaimo – cirkliškiečiai Taisa ir Tadas Petroniai. Tarp seniūnijų gražiausiai tvarkanti savo teritoriją pripažinta Kaltanėnų seniūnija.

Kadangi šį kartą seniūnijų kiemeliai išaugo į miestelius, tai čia jau sunkiau buvo atskirti, kur, kas ir kaip. Viskas gana ribotoje erdvėje, tai kaip tikrame turguje – eini vienur, pataikai kitur. Su savo rudens gėrybių kilimais ir kaimo bendruomenės kamputyje glaudėsi. Tiesa, kiek naujoji valdžia besistengtų išrauti su šaknimis senąsias tradicijas, to padaryti tiesiog negali. Kaip ir ankstesniuose kermošiuose, Labanoro „miestelyje“ ir bravoras buvo, tiesa, neveikiantis (sako Labanoro krašte jau sunku rasti ir tikros naminukės, nes baudos, technologijos ir laikas degtindarius baigia išnaikinti). Skambėjo ir liaudiška kapelų muzika, kurią savo trankiu grojimu pabradiškių orkestras užgoždavo. Gaila, kad mažai norinčių atsirado pasiklausyti sutartinių festivalio „Saulala riduolėla“ koncerto.

Štai toks buvo tas kasmetinis tradicinis rudens kermošius Švenčionyse. Ir aš ten buvau, tiesa, nei midaus gėriau, nei dešrų ragavau... o ir nesiūlė niekas, matyt, dauguma žino, kad ne to choro giesmes giedu... Bet yra kaip yra. Kermošiuje sutikau daug pažįstamų, su kuriais buvo miela pasišnekėti, pabendrauti. Gerai, kad tradicijos tęsiasi, nepaisant kokie politikos vėjai pūstų.

Algis JAKŠTAS