Mes turime 151 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1440
mod_vvisit_counterŠią savaitę:7631
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:149624

Užaugus 180 centimetrų, linkėjo būtinai dar 10 pridėti...

2016 m. lapkričio 9 d., trečiadienis Nr.83 (1616)

Lapkričio 4 d. Adutiškyje gyvenantis ilgametis veterinarijos gydytojas, buvęs ūkio vadovas, aktyvus rajono politinio ir visuomeninio gyvenimo dalyvis Algimantas Mykolas Maminskas pažymėjo garbingą 80 metų jubiliejų.

Energingo ilgaamžio pasveikinti atskubėjo draugai, LSDP bičiuliai, Švenčionių VMVT kolegos, savivaldybės atstovai. Jubiliatui buvo įteiktas rajono mero padėkos raštas, gėlių ir dovanų.

Visos dovanos pradžiugino jubiliatą, tačiau viena iš jų pažadino ir daug malonių jaunystės prisiminimų. Tai paveikslas, kurį p. Algimantui įteikė artimas draugas Bronius Steckas. Jame atrodytų niekuo neišsiskiriantis įprastas Lietuvos peizažas, tačiau čia pavaizduotas tiltelis abiems vyrams brangus, nes primena ir jųdviejų Adutiškio krašte pradėtas darbines karjeras, ir pirmąsias meiles, ir jaunystės dienų šėliones...

1936 m. lapkričio 4-ąją Švenčionyse gimusiam Algimantui Mykolui Maminskui per ilgą gyvenimą teko pergyventi nemažai istorinių peripetijų, asmeninių pasiekimų ir skaudžių dramų. Tačiau greičiausiai visa tai šį žmogų tik užgrūdino ir jis iki 80 metų išliko „nepagydomu“ optimistu, rūpestingu ūkininku ir šeimos žmogumi, draugišku ir teisingu kaimynu, veikliu politiku ir visuomenininku.

Algimanto tėvas ir jo artimieji buvo švietėjiškos lietuvių „Ryto“ draugijos nariai, aktyvūs lietuvybės žadintojai Lenkijos okupuotame krašte. Apie Maminskų šeimą ir jų veiklą švietimo ir lietuviškumo puoselėjimo srityje surinkta nemažai medžiagos ir aprašyta kraštotyrinėse knygose. Algimantas šias knygas saugo kaip brangiausias relikvijas, o ir pats yra didelis Lietuvos patriotas, bene visais klausimais turintis tvirtą nuomonę ir nevengiantis tiesiai ją išsakyti.

Nors lietuvybės puoselėtojai buvo persekiojami ir lenkmečiu, ir sovietmečiu, tačiau A.Maminskas pasidžiaugė, kad jo tėvui didelių represijų pavyko išvengti: „Jis buvo labai santūrus ir ramus žmogus, tai sugebėjo nugyventi gyvenimą neužsitraukdamas valdžios rūstybės“. Tiesa, Maminskų namas Švenčionyse buvo konfiskuotas, o vėliau dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą draugams padedant buvo sugrąžintas.

Karštų bei įdomių diskusijų netrūko ir aštuoniasdešimtmečio jubiliato šventės metu. Juk kaip tik neseniai įvykę rinkimai į LR Seimą, koalicijų formavimas, ministerijų dalybos ir kita. Akylai svarbiausius įvykius sekantiems žmonėms, be to, ir patiems dar dalyvaujantiems visuomeniniame ir politiniame gyvenime yra apie ką padiskutuoti ir pasiginčyti.

Tačiau ypač daug dalintasi jaunystės dienų prisiminimais, kuriuose įvykiai tokie ryškūs tarsi būtų vykę vakar... Juose iškyla nelengvas, bet įdomus, kupinas įvykių, sunkaus darbo, gražių švenčių, pasilinksminimų gyvenimas. Teko vystyti ir žemės ūkį, ir pramonę, ir statybas, nuo dalgių, grėblių ir grūdų sėjos rankomis iš maišelių teko pereiti prie traktorių ir kitos technikos, rūpintis kaimo žmonių buitimi, laisvalaikiu ir daugeliu kitų dalykų.

Neišvengta ir apgailestavimo, kad anuomet buvę pilni kaimai gyvybės ištuštėjo, žmonės išvyko į miestus, į užsienio šalis, dar daug plyti aplinkui apleistų laukų, o kadaise pilni gyvulių buvę tvartai dabar spengia tyla ir gąsdina juodai žiojėjančiais negyvais langais... Ir svarstoma, ar tik neteks vėl mums iš naujo, kaip vaikystėje, pradėti mokytis šienauti nuo mažiausio dalgelio, grėbti – nuo mažiausio grėblelio... Ar taip ir žiūrėsime, kaip derlingas žemes pasiglemžia krūmokšniai ir šabakštynai?

Pats garbaus amžiaus sulaukęs Algimantas dar nesiruošia sėdėti rankų sudėjęs, gyvena ūkiškai, laiko karvę, kaip, beje, ir ne vienas jo bendraamžis Adutiškyje. Nedejuoja, kad neapsimoka, sunku ar sveikata neleidžia – daug dirbti išmoko nuo pat jaunystės, tai neįsivaizduoja kaip galėtų nieko neveikti. Visada linksmas ir dosnus, kiekvieną svečia pasitinka kaip brangiausią žmogų, pavaišina, dovanomis apdalija. Juk turi ir pieno, ir medaus, ir kitų žemės teikiamų gėrybių. Tik su įnoringąja blondine – Giltine – filosofiškai pataria nejuokauti, mat ne vienam jau pasitaikė, kad kaip tik pasakąs iki kiek metų gyvensiąs, taip žiūrėk po tų žodžių dar jauną ir pakertąs Giltinės dalgis... Tad reikia džiaugtis kiekviena pragyventa diena ir padėkoti už tai.

Lapkričio 4-ąją jubiliatui buvo linkėta ir toliau būti tokiam optimistui, išlikti sveikam ir energingam. Kolegos veterinarai prisiminė ir aukštus profesinius p. Algimanto pasiekimus, jo žmogiškumą, sąžiningumą ir teisingumą. Iki šiol jis daugeliui yra sektinas pavyzdys.

Artimi draugai prisiminė ir tai, kad jis buvęs nepamainomas ekspertas medžioklėse – pro savo mikroskopus pasižiūrėdavęs į nušauto žvėries kepenėles ir pasakydavęs, ar galima kepti.

Sakoma, kad stresas trumpina gyvenimą, o geros emocijos, puikiai praleistas laikas, jį prailgina. Labai gražiai buvo prisiminti ir prieš dieną – lapkričio 3-čiąją – 90-metį šventusio LR Prezidento Valdo Adamkaus žodžiai, kad 90 metų sukaktis – tai tarsi 190 cm ūgio, prie kurių norėtųsi dar bent 5 centimetrus pridėti. „Kadangi, mielas Algi, užaugai jau 180 centimetrų, tai linkime dar pridėti bent 10 centimetrų ir vėl visiems susitikti, o toliau jau žiūrėsim, kaip bus lemta“, - iš visos širdies jubiliatui linkėjo susirinkę draugai, kolegos ir bičiuliai, kuriuos sieja ir prasmingi darbai, ir smagūs prisiminimai, ir ne vienas dešimtmetis kartu gyvento gyvenimo.

Irena POŽĖLIENĖ