Mes turime 149 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1769
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18039
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:149320
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Paslaptys

2016 m. lapkričio 12 d., šeštadienis Nr.84 (1617)

Aplink lijo. Tai buvo nuostabus pavasarinis lietus. Jo stambūs purslai glamonėjo medžių viršūnes, sausokas laukų gėles. Tolumoje matėsi vaivorykštė. Mišelis Truso išėjo pasivaikščioti. Jo nuotaika šiandien buvo ypač gera. Tolumoje spindėjo Šatri kaimo siluetas.

Buvo balandis. Prieš trejus metus Mišelis pradėjo kurti savo daugelio metų svajonių statinį. Prieš metus pasodinta ąžuolų giraitė, 144 medžiai, rikiavosi trimis eilėmis. Ėjo prie pabaigos pagrindinio pastato statyba. Puikiai atrodė bibliotekos kambarys su slenkančiom lentynom, viršutinis observatorijos aukštas, meniškai dekoruojamas svetainės langas.

Mišelis prisiminė savo pastaruosius gyvenimo metus, ypač susitikimus su kunigu Goljo.

Mišelis kartą per savaitę vykdavo į nuošalų miestelį. Apie to miestelio paslaptingą kunigą sklido legendos. Žmonės per jo mišias verkdavo, nepaprastai atidžiai klausėsi pamokslų. Su Goljo Mišelis pirmą kartą pabendravo iš karto po mišių. Nuo to karto jie dažnai susitikdavo, gerdami arbatą aptarinėdavo visokias temas, nestandartines situacijas. Nuo pat pradžių jis susidomėjo kunigo harmonijos sistema.

Ričardas Durcholmas buvo kilęs iš Olandijos. Įvairiose pasaulio šalyse mokėsi architektūros meno. Dabar jis buvo profesionalus architektas. Beje, jis dar priklausė ir masonų ložei. Su Mišeliu jie susipažino Paryžiuje dailės parodoje. Nuo to karto jie retsykiais bendravo, kol pagaliau Mišelis jį pakvietė tapti savo statinio vyriausiuoju architektu. Dėka jo Mišelis jau keleri metai domėjosi masonų simboliais, ypač Alberto Didžiojo veikla.

Viską nulėmė prieš trejus metus gautas milžiniškas senelio palikimas, po kurio harmonijos idėja tapo reali, prasidėjo statinio darbai.

Mišelio asmeniniame gyvenime apie 20 metų nebuvo nieko reikšmingo, kol prieš trejus metus išgirdo ją dainuojant. Tai buvo balsas, ne, tai buvo ne balsas, o tarsi angelo skambėjimas. Jos vardas buvo Mari. Ji buvo iš Orleano, priklausė keliaujančių muzikantų trupei. Prieš 20 metų jis buvo vedęs. Žmona mirė nuo neaiškios plaučių ligos. Jis ją mylėjo, bet tai buvo ne tokia meilė, apie kokią vyras svajojo.

Netrukus po to Mišelis išvyko į Orleaną pasidomėti kai kuriais architektūros niuansais, o iš tikrųjų jį domino Mari. Jis žinojo, kad savaitgalį turėjo vykti nedidelis muzikos festivalis. Mišelis kone kasdien mėgdavo klausytis garsiųjų pasaulio muzikų kūrinių, kai kurie kupletai jį tiesiog svaigindavo. Tačiau šis balsas Mišelį užhipnotizavo, o gal ir ne tik...

Koncertas įvyko vakare. Netoliese degė fakelų ugnis, atsipalaidavusi minia klausėsi grojančių muzikantų. Pagaliau atėjo Mari laikas. Ji grojo arfa. Minia, išgirdusi jos balsą, tarsi nuščiuvo, vėliau pasipylė plojimai. Mišelis turėjo septynias nuostabias rožes ir puolė prie scenos kartu su kitais sveikintojais.

Jiems susitikti pavyko tik po mėnesio vėl tame pačiame Orleane. Mišelis labai jaudinosi. Jis tarsi jautė, kad širdyje kažkas jau yra įvykę. Jis inicijavo susitikimą dėl galimo jų trupės atvykimo į gimtą Mišelio miestą.

Mari atėjo į susitikimą ne viena. Ją lydėjo gražaus gymio juodbruvas vyriškis. Rudos Mari akys sodriai spindėjo. Mišelis gerokai pasimetė. Visą susitikimą jis negalėjo atlaikyti Mari žvilgsnio – neramiai žvalgėsi. Derybos nebuvo lengvos, bet trupė sutiko liepos 12 atvykti į miestelio gimtadienį.

Mišelis panoro daugiau sužinoti apie Mari. Paaiškėjo, ji buvo kilusi iš muzikantų šeimos, turėjo brolį. Artimiausiu metu ji ruošėsi ištekėti. Ta žinia keistai suneramino Mišelį. Jis taip pat jaudinosi - kokį įspūdį jis padarė jai?

Bėgo dienos...

Kunigas Goljo labai retai išvykdavo iš savo gimtojo miesto, bet šį kartą jam susikaupė visa krūva reikalų, be to, jis sumanė aplankyti savo seną bičiulį. Kunigą paskutiniu metu neramino apylinkėje siautusi vagių gauja, be to, jam reikėjo nusipirkti mėgstamų žvakių, kurias liejo geras jo pažįstamas.

Mišelis kunigą priėmė maloniai, pasiūlė skanaus sūrio, gero vyno. Goljo pasidalino savo problemomis ir tarsi netyčia pastebėjo, kad jo senas bičiulis kažkoks netoks...

- Ar nebūsi tik kažką įsimylėjęs, mielasis Mišeli? - paklausė Goljo.

- Žinote, jūs turbūt teisus, - atsakė Truso. - O jums ar ne keista, kad mes nei karto nekalbėjom apie meilę?

Kunigas linktelėjęs tarė:

- Meilė moteriai dažniausiai būna trumpalaikė, o meilė Dievui - ilgalaikė, gal net amžina.

Truso kilstelėjo antakius:

- Maniau panašiai, bet nuojauta sako, kad gali būti kitaip.

Jie abu paspaudė viens kitam ranką.

Kunigas susitikimo pabaigai paliko seną knygą keistu pavadinimu „Paslaptis“.

- Ši knyga turėtų tau patikti, - atsisveikindamas tarė kunigas.

Mišelis gyveno miestelio gimtadienio laukimu. Vakarais jis skaitė knygą „Paslaptis“. Tai buvo vienuolio, kuris gyveno prieš 70 metų ir paliko įdomų metodą viską aiškinti skaičiais, knyga. Kiekviena situacija arba diena buvo aiškinama skaičių kombinacija. Knygos pabaigoje buvo kažkokie trys rebusai. Mišelis pasižiūrėjo į šios dienos mėnulio kalendorių. Buvo 14 d. Ką sakė skaičiai?

Goljo grįždamas galvojo apie savo asmeninį gyvenimą. Ar mylėjo jis kada nors moterį? O, taip. Jis garbino savo Žanetą. Ji buvo guvi juodaakė, gyvenusi gretimame miestelyje. Goljo ją buvo pamatęs vieną kartą per pamaldas. Po pirmo jų susitikimo įvyko keistas dalykas.

Kunigas kiekvieną kartą apžiūrėdavo atėjusių į bažnyčią eiles ir ieškodavo JOS , bet jo išrinktosios nebuvo. Pagaliau Ji pasirodė vieną sekmadienį. Dėvėjo juodą apsiaustą. Kunigą tai sutrikdė, jam pasirodė, kad kažkas nutiko. Mišias jis atlaikė kaip niekad gerai. Kunigas pamanė, kad būtų gerai patekti į jos namus dėl laiminimo ar šiaip kokia proga. Tačiau greitai netikėtas įvykis viską apvertė aukštyn kojom. Jo mylimoji vieną vakarą atvyko su savo išrinktuoju ir paprašė, kad juos sutuoktų. To dar buvo negana, jis turėjo atlaikyti vestuvių ceremoniją.

Vėliau jis turėjo šeimininkę Rositą, su kuria kelis kartus turėjo intymius santykius, bet po to jis jautėsi labai prasikaltęs prieš Dievą ir po nuoširdžios atgailos pasuko Dievo tarnystės keliu.

Goljo mėgdavo aplankyti netoliese esantį šaltinį. Jis sėdėjo žiūrėdamas į čiulbančius paukščius. Širdyje buvo ramu ir gera.

Ričardas į brolijos susitikimus visada vykdavo gerai apsirengęs. Jau metai, kaip jis buvo tikrasis jos narys. Bet ne tai jam buvo svarbiausia. Jis seniai svajojo ne tik masonų, bet ir senųjų civilizacijų simbolius įnešti į architektūros statinius. Broliai buvo įdomūs ir išsilavinę, būti jų draugijoje jam patiko, bet toje draugijoje buvo kažkokia paslaptis, kurios saitai vedė į vadovybę. Tai jį domino ir kartu šiek tiek baugino. Ričardas kelerius metus brandino idėją kurti ypatingą statinį. Greitu laiku jis ruošėsi išvykti į senovės Egiptą tyrinėti senųjų hieroglifų, statinių. Šampoljono darbai buvo palietę ir jų protus.

Miestelio gimimo dieną privažiavo gausybė svečių. Nuo ankstyvo ryto čia prasidėjo prekyba, cirko artistų pasirodymai. Mišelis niekaip negalėjo sulaukti vakaro. Jo namuose buvo paruošta gausybė vaišių, dovanų artistams. Jis pats pasirėdė geriausiais drabužiais, išsikvėpino gerais kvepalais ir išėjo pasivaikščioti po miestelį. Koncertas buvo puikus, pagrindinę dalį sudarė trys grupės, bet jį domino Mari.

Vakaras buvo nuostabus. Prisiragavę vyno svečiai smagiai traukė dainas, vėliau prasidėjo šokiai. Mišeliui pasitaikė proga pakviesti Mari šokiui. Jis žiūrėjo jai į akis, ji atsakė jam miela šypsena. Mari labai gražiu balsu tarstelėjo: „Aš pastebėjau, kad aš jums patinku, bet turėčiau jus nuliūdinti - aš jau susižadėjusi. Bet mes juk galėsime būti draugai, ar ne taip?“ - klausiamai ištarė Mari. „Tikrai taip“, - tarė Mišelis, nors žodžiai strigo gerklėje. Kitą dieną jis prisiminė visos dienos įvykius, pokalbį su Mari, užstalės dainas. Jis suprato, kad Mari jis nėra abejingas, jo jausmas įgavo daugiau atspalvių.

Ričardas prisiminė savo vaikystę prie Atlanto vandenyno. Ten jie žaisdavo. Pirmą kartą ten jis sutiko Anetę. Tai buvo be galo judri tamsiaplaukė mergaitė. Ji buvo kilusi iš Graikijos. Ji buvo pirmoji jo gyvenimo meilė. Ar paskutinė, šito gerai nesuprato ir pats. Ten jis sutiko savo tikrą mokytoją. Tai buvo keistas žmogus iš Amerikos. Jį vadino šamanu. Mokytojas šamanas dažnai pranašaudavo orus, paišydavo visokias figūras. Jo pamokos buvo vertingos. Tik vėliau Ričardas suprato jų svarbos mastą.

Anetė vieną dieną nieko jam nepasakiusi išvyko į savo gimtąją Rodo salą. Tai buvo gana nesuprantama, juk jie bučiavosi, vienas kitu žavėjosi .Nuo tos dienos Ričardas pradėjo įtariai žiūrėti į merginas.

Goljo vakarais užsidarydavo savo kambario duris ir langus, ir degindamas blausią žvakę, melsdavosi. Jam patikdavo tokia būsena. Jis kartais matydavo vaizdinius girdėdavo balsus. Paskutiniu metu jį domino skaičių esmė. Jis bandė juos susieti ir su raidėmis. Kunigas nagrinėdavo mirties datas, bandė surasti jų kodą. Kunigą Goljo labai domino Mišelio pastato ypatumai. Goljo skaitė senąjį testamentą, vietomis pabraukdamas žodžius. Labiausiai ji neramino reinkarnacijos šmėkla. Jo skaičių ieškojimai jam kuždėjo, kad žmogaus nauji įsikūnijimai realūs ir jie gali būti apskaičiuojami skaičiais.

Mišelis supirkinėjo senienas. Viename savo pastato kambaryje numatė įsteigti muziejų. Jis prisiminė pastatą suprojektavusį Ričardą, kuris kaip tik turėjo greitai grįžti iš Egipto, žadėdamas parvežti įdomių naujienų.

Mišelis kone kiekvieną vakarą dainuodavo Mari kupletus ir tai jam pavykdavo gana gerai. Prie pastato buvo kuriamas didžiulis gėlynas. Jis turėjo aštuonias linijas kartu su paaukštėjimais. Mišelis planavo vykti į gretimą miestelį, kur turėjo vykti žirgų lenktynės.

Susirinkusiųjų gausa maloniai stebino Mišelį. Čia buvo galima paragauti puikių vynų ir šašlykų, bet šios dienos lenktynės nebuvo laimingos - publikos numylėtinis Denua nukrito nuo arklio ir mirtinai susižalojo. Tas įvykis labai sukrėtė visus. Per laidotuves susirinko begalė miestelėnų ir kitų apylinkių žmonių, dalyvavo ir Goljo. Jis šią mirties datą pasižymėjo, pabraukdamas raudonai.

Mišelis sužinojo, kad Denua ir buvo Mari išrinktasis. Ta naujiena jam buvo ir džiugi, ir nemaloni. Dabar turėjo būti gedulas. Ričardas Mišelį informavo laišku, kad jis grįžo iš kelionės ir nori pasimatyti.

Į susitikimą Mišelis pakvietė Goljo. Labai norėjosi pakviesti ir Mari, bet kažkaip neužteko drąsos. Goljo mielai atsiliepė į pakvietimą. Egiptas buvo jo svajonių šalis, bet dėl savo sėslaus būdo jis niekur toliau Paryžiaus nebuvo nukakęs. Rugsėjo pievų ir miškų peizažas maloniai džiugino jo akis. Jis dairėsi aplinkui, gėrėdamasis spalvų grožiu. Ričardas artėjo prie Mišelio namų. Jis buvo apsivilkęs mantiją, veide ryškėjo tamsaus įdegio pėdsakai. Mišelis jį maloniai sutiko ir apkabinęs pakvietė į vidų. „Greitai turėtų pasirodyti Goljo“, - linktelėjo bičiuliui.

Ričardas dovanojo Mišeliui puikų skarabėjų ir mistišką Horo akį. Vakarop pasirodė kunigas, ir jie kalbėjosi iki paryčių. Ričardas atsisveikindamas padavė ryšulėlį, kuriame jis buvo išdėstęs savo pastebėjimus dėl statinio elementų pataisymo. Pasakojimas apie Egiptą sujaudino Truso. Ypač jį domino talismanai. Goljo domėjosi dabartinių egiptiečių tikyba jų kalendorium, skaičiais. Ričardui Egipte labiausiai patiko Karnakas. Ten jis surado savo idealą, bet kokį, apie tai jis nutylėjo.

Mari buvo gimusi Lašero kaime, apie 30 kilometrų nuo Orleano. Nuo vaikystės ji buvo atsiskyrėlė - mėgdavo klajoti po apylinkes ,vakarais stebėdavo žvaigždes, svajodavo apie kelionę į kosmosą. Ji turėjo brolį. Jis buvo labai geras dailininkas. Netoli jų namų gyveno senas muzikos mokytojas. Jis gamino muzikos instrumentus,o  vakarais grodavo klavesinu. Tie garsai Mari užbūrė jau seniai, bet pasibelsti ir užeiti į vidų ilgą laiką ji nedrįso. Pagaliau atėjo laukta diena, ir ji savo smulkuciais pirštais lietė klavesino klavišus mokytojui padedant. Taip ji pradėjo groti. Po kelių metų jie subūrė trupę, prasidėjo pirmieji koncertai. Mari suprato: norint tapti gera dainininke, reikia ruoštis iš vidaus.Ir jinai tą darė: dainavo šviečiant mėnuliui,  ir tai sukeldavo kažkokią nenusakomą vidinę euforiją. Su Denua jinai susipažino per vieną iš koncertų. Po to jie buvo kelis kartus susitikę. Netrukus Denua pasipiršo jai. Mari buvo 19 metų. Tačiau netikėta tragiška jo žūtis gyvenimą pasuko kita vaga. Kartu mirė ir jos motina. Gedulas atvėrė Mari vidines gelmes, ji paniro į tragiškus kūrinius. Mari dažnai kamavo klausimas, ar ji tikrai mylėjo Denua. Slapčiausioje sielos kertelėje atsirasdavo abejonė. Ji prisiminė mamą, kuri jai pasakojo vieną istoriją, kaip mergina gyveno su vyru 20 metų ir nesuprato, ar jinai jį myli, ar tik gyvena dėl prisirišimo.

Dabar Mari akiratyje buvo du vyrai, kurie jai šiek tiek patiko. Tai muzikantas Žakas ir Mišelis. Vienas buvo be galo gero, linksmo būdo, kitas turtingas ir labai galantiškas, bet daug vyresnis.

Tą vakarą Mari suprato, kad gali kurti muziką ir pati.

Goljo tą vakarą dirbo iki vėlumos. Labai retai jis išgerdavo taurę vyno, bet šį kartą prisipylė savo nuostabiąją taurę iki pat viršaus. Apie 2 mėnesius jis dėliojo mirties datas, ir pagaliau ji pagavo keistas pojūtis, kad jis įminė mirties datos raktą, o tai reiškia, kad Robertas turėtų pasitraukti iš čia po 6 mėnesių. Mišelis gyvens labai ilgai, o jam pačiam liko apie 2 metai. Ar jo metodas nemeluoja, bus galima įsitikinti po dar 2 žmonių mirčių, kurias jis pasibraukė raudonai. „Ar galima kam nors apie tai prasitarti? - pagalvojo jis. - Tikrai ne, nes pasaulio tvarka sugriūtų, jeigu žmonės apie viską žinotų iš anksto.“ Tą vakarą Goljo meldėsi iki pat paryčių. Jis jautė malonų pasitenkinimą savo kelerių metų darbo vaisiais.

Robertą seniai kankino mintis, kad jų broliją gaubia pakankamai daug paslapčių, ir jos ne šiaip sau. Jam seniai norėjosi susitikti su vyriausiu broliu. Dabar pasitaikė gera proga - jis grįžo iš Egipto, turi daug klausimų. Vyresnysis brolis nors ir nenoriai, bet sutiko susitikti – pakvietė pasivaikščioti po Šatro katedrą. Robertą šis statinys domino. Jų susitikimas buvo gana trumpas. Vyresnysis brolis paprašė Roberto dirbti apie metus su jaunimu ir ieškoti savų žmonių. Kartu papasakojo, kad brolija turi rimtų tikslų įtakojant visų rimčiausių pasaulio valstybių vadovus. „Mes tikimės naujo laikotarpio, bet tai negali ateiti be pastangų“ - Robertas aptarė Karnako niuansus su vyresniuoju. Šis jam paaiškino kai ką.

Mišelis vakarais pavartydavo Goljo knygą apie skaičius, bet gilintis į jos paslaptis kažkaip nenorėjo. Jis nagrinėjo didžiųjų kompozitorių gyvenimą. Mocarto ir Bacho gyvenimas jam teikė įvairių pamastymų. Jam pasirodė, kad Mari gali kurti muziką ir pati, ir ją būtinai reikia paskatinti. Bet jis jautė, kad dabar jo pagrindinis uždavinys pabaigti pastatą, kuriame reikalinga biblioteka ir nuostabus teleskopas.

Robertas neužilgo gavo laišką nuo vyresniojo brolio. Jame buvo trumpas užrašas: „Žmogus, pasiekęs tikrų žinių lygį, niekada nesipuikuoja tuo ir jų niekam nedemonstruoja, jis laiko jas sau. Gale buvo užrašai senovės Egipto hieroglifais - vienas horizontaliai, kitais vertikaliai, abiejuose po aštuonis hieroglifus. Reikės pasivartyti Šampoljoną. Kartu jam dingtelėjo mintis, kad pasimatymas su Šatro katedra - nebaigtas reikalas.

Mišelis vieną vakarą sulaukė netikėto svečio. Tai buvo Mari. Jos veidas buvo pasidabinęs gausybe smulkių lietaus lašų, plaukus dengė skara. Mari šiek tiek jaudinosi . Mišelis maloniai ją pakvietė į vidų. „Prisimenate, kai jūs kvietėte mus į gimtadienio šventę, mes sutikome. Dabar aš turiu prašymą - noriu steigti savo muzikos kapelą, noriu pirkti nemažai muzikos instrumentų, bet neturiu pinigų. Norėčiau jų pasiskolinti iš jūsų“. Mišelis iš karto pritarė ir paklausė, kiek reikėtų. Mari nurodė sumą. Jis pasiūlė jai ateiti po trijų dienų. Tą akimirką Mari suprato, kad Mišelis nepaprastas žmogus, bet ji nežinojo, ar norėtų jį mylėti, ar galėtų sieti juos rimtesni saitai.

Robertas grįžo iš Šatro katedros tarsi nesavas, su niekuo nenorėjo kalbėti. Vakarais nagrinėdavo pagrindinių bažnyčių planus, dėliojo savo matavimus, visai buvo pamiršęs meistro hieroglifus. Horizontaliai jų šifruotė reiškė teisingumą, vertikaliai - tai buvo tarsi atpildas, bet ką reiškė sankirta, jis to nesuprato. Robertas buvo įsitikinęs, kad katedroje egzistuoja požeminis kambarys, o gal ir keli. Ten gali būti kažkas įdomaus. Jis suprato, kad laukia dar viena kelionė į Šatro katedrą.

Goljo nutarė paskirti kokią savaitę parapijonių lankymui namuose, namų šventinimui - artėjo Žolinės. Kunigo vizitai džiugino žmones. Goljo būdavo gausiai vaišinamas, apipilamas dovanomis. Netolimame kaime jo laukė ne tik šventiniai susitikimai, bet ir gana nemaloni kūdikio mirtis. Tai buvo neseniai mirusi mėnesio amžiaus mergaitė. Nejučia jis prisiminė savo sistemą. Bet tai buvo pirmas atvejis, kai jo sistema klydo. Tą vakarą Goljo buvo iš tikrųjų sutrikęs. Jis nutarė paskaityti senąjį testamentą ir būtent 14 psl.

Netrukus Mišelis sugalvojo pasisvečiuoti Paryžiuje pas tolimus giminaičius. Į kelionę jis sumanė pasikviesti Mari. Jo nuostabai ši sutiko. Plaukiojimas Sena buvo jo sena svajonė, o šalia - dar ir jo išsvajotoji Mari. Ar gali būti kas nuostabiau. Jie vakarieniavo puikiame restorane. Mišelis pastebėjo, kad ji jau atsigavusi po savo sužadėtinio mirties ir tapo jam gerokai dėmesingesnė. Jis nupirko jai porą paveikslų, gražių apyrankių. Mari žiūrėjo į jo akis su giliu dėkingumu ir apdovanojo jį bučiniu. Mišelis tą vakarą nėjo miegoti, jis žiūrėjo į naktinį dangų ir jautėsi laimingas kaip niekada.

Jau mėnuo kaip pradingo Robertas. Jis planavo lankyti Šatrą ir dar keletą pilių. Nuo to karto jo niekas nematė. Būtent kunigas Goljo nutarė pranešti policijai, kad pradėtų paiešką. Buvo apklausti galimi liudininkai. Šatre jį matė vieną vakarą su kažkokiu vienuoliu. Gretimose pilyse jis nebuvo pasirodęs. Goljo nusprendė kaip nors patekti į jo namus, nes kėlė nerimą kai kurie dalykai. Dingusiojo daiktus jis apžiūrėjo kartu su policija. Paskutiniai jo nagrinėti dalykai buvo Egipto hieroglifai, architektūrinės bažnyčių schemos, Pitagoro skaičiai. Jie ieškojo laiškų, bet jų nebuvo. Goljo grįžo į namus, spręsdamas kelis uždavinius. Roberto mirtis pagal jo sistemą turėjo būti tik po 4 dienų. Iš 300 išnagrinėtų mirties datų dvi neatitiko jo sistemos. Kur galėtų būti Robertas? Ar reikia bandyti jį gelbėti? Paskutinė mintis, dingtelėjusi jam į galvą, namuose turi būti slaptavietė. Į Roberto namus teks grįžti, tik ar vienam?

Mari grįžo iš Paryžiaus pakylėta. Jai patiko dovanos. Nuo sužadėtinio mirties buvo praėję apie 8 mėnesius. Dabar į savo širdį ji vis labiau įsileisdavo naują savo gerbėją, tik nerimą sėjo jų amžiaus skirtumas. Tą dieną Mari dažė savo naujos mokyklos kambarius, kabino paveikslus. Ji dainavo po ilgos pertraukos sau ir visam pasauliui. Po poros mėnesių ji planavo savo grupės koncertą.

Mišelis po Paryžiaus pajuto kažkokių keistų gyvybinių jėgų antplūdį, noriai tvarkė aplinką, pirko naujus baldus priiminėjo svečius. Žinia apie Roberto dingimą jį sujaudino, bet ne taip jau ir labai. Kaip žmogus jis atrodė per daug niūrus ir šaltas. Be to, neseniai Mišelis buvo gavęs Goljo laišką ir visiškai pasikliovė kunigo intuicija. Dabar Mišelis tikėjo savo laime.

Šių metų ruduo buvo labai drėgnas. Gausus lietus, siautėjanti kvėpavimo takų epidemija nedavė ramybės daugeliui gyventojų. Visi meldė geresnių orų.

Kunigas kelias dienas nagrinėjo Roberto slaptavietės radinius. Slaptavietė buvo jo namo Ancho projekcijos sankirtoje. Ten buvo tamsus koridorius, prigrūstas knygų. Jos buvo ant judančios lentynos, po to sekė įdomus kilimėlis. Goljo nieko nenorėjo girdėti apie masonus, bet čia buvo daug įdomių dalykų, kurie traukė Robertą į Šatrą. Su kokiu vienuoliu ten jis galėjo matytis? Ar bus rastas jo lavonas? Klausimai graužė tarsi kirminas.

Policijos inspektorius Bertranas jau visa savaitė gilinosi į garsaus architekto bylą. Daugiametė policijos praktikos patirtis leido suprasti – kur įsipainioję masonai, ten paslaptys mažai išaiškinamos, bet tirti vis tiek reikia. Būtina apklausti jo pažįstamus, nuvykti į Šatro katedrą - dėliojo savo bloknote planus inspektorius. Inspektorių neramino vienas dalykas – lavono dingimas.

Po kurio laiko kunigas sumanė vykti į Šatro katedrą. Jis buvo išsiaiškinęs Egipto užrašo paslaptį. Jame buvo mirties data, mirties vieta, mirties pobūdis. Išaiškinti to paslaptį jam pavyko per kelias naktis. Jis turėjo surasti Šatro katedros slaptąjį tunelį. Kad tunelis yra, jis egzistuoja – neabejojo. Gaila, viskas sekėsi ne taip greitai ir sėkmingai. Pirma kelionė nedavė jokių rezultatų.

Betrano pastangos išsiaiškinti ką nors toje istorijoje buvo tuščios. Apsilankymas vienuolynuose, kurie buvo netoli katedros, neišryškino naujų versijų. Tiesa, jam labai nepatiko pokalbis su vyresniuoju broliu.

Mari surengtais dviem koncertais buvo labai patenkinta, artėjo jos gimtadienis. Mišelis galvojo apie artėjantį jos gimtadienį ir sumanė ją aplankyti. Ši maloniai jį priėmė, pavaišino, papasakojo apie savo sėkmingus koncertus, pasidomėjo apie garsų jo statinį. Kartu pokalbio metu jie pasijuto vienas kitam artimi. Atsisveikindamas Mišelis paminėjo, kad jis dovanoja pusę jos skolos gimtadienio proga. Ši labai nuraudo ir atsisveikinant pabučiavo jį į skruostą.

Muzikantas Žakas seniai buvo įsižiūrėjęs Mari, o po jos sužadėtinio mirties jam kildavo visokių minčių. Bet jo motinos mirtis keliems mėnesiams buvo visus meilės reikalus nustūmusi į šalį. Tą vakarą jis nutarė aplankyti Mari su daug gėlių. Ši be didelio noro įsileido jį pas save. Jie buvo kelis kartus susitikę per bendrus koncertus. Mari jis kažkuo patiko – gal savo svajinga prigimtimi, ilgais plaukais, melsvom giliom akim, bet ji nebuvo jo įsimylėjusi.

- Sveika, girdėjau gerus atsiliepimus apie tavo koncertus. Labai gaila, kad man neteko juose dalyvauti. Ką dabar planuojate? - teiravosi Žakas.

Mari papasakojo apie savo planus.

- Kokie jūsų planai? - pasiteiravo savo ruožtu.

- Aš planuoju vykti į Italiją. Ten mano giminaitis turi gerą kapelą, groja Venecijoje, Genujoje ir kituose miestuose.

- Tai labai įdomu. Man džiugu, kad aš dar patinku jums, bet aš turiu labai rimtą draugą ir manau, kad mano asmeninis gyvenimas tikriausiai užimtas.

- Tai miela iš jūsų pusės, bet kartu nenorėčiau, kad jūs būtumėte kažkieno kito...

Mari maloniai linktelėjo jam, palydėjo link durų. Jis nusilenkė ir pabučiavo į lūpas, prispaudęs ją prie savęs. Mari pasijuto labai nepatogiai. Taip jie ir atsisveikino.

Aplinkiniuose miesteliuose sklido kalbos apie garsaus architekto dingimą. Dažnai buvo minimi ir Goljo bei Mišelis. Ypač kalbos sustiprėdavo, kai paaiškėdavo, jog Goljo nebūdavo mieste porą dienų. Mišelis apie tai mažai galvojo, jo mintyse buvo Mari.

Kunigo pastangos nenuėjo veltui. Slaptasis tunelis buvo po sakykla. Lavonas buvo mumifikuotas pagal senovės Egipto kanoną. Pagal jo skaičiavimą nuo tikros mirties datos turėjo būti praėję keturiolika dienų. Kodėl tai buvo padaryta, buvo neaišku. Jo mintyse sklandė visa gausybė versijų. Kažkodėl jam toptelėjo į galvą mintis, kad verta būtų susisiekti su policija. Ar tik nebus įvykdyta kita panaši žmogžudystė?

Muzikantas Žakas po susitikimo jautėsi dvejopai - iš vienos pusės jis džiaugėsi savo drąsa, iš kitos - jį neramino jo finansai, bet širdyje Mari jam buvo svarbiausia.

Mari nutarė aplankyti savo mamą. Ji nemėgo savo vidinio pasaulio užkaborių kam nors atverti, net gi savo mamai, bet šį kartą viskas atrodė kitaip. Ji norėjo kalbėtis apie viską. Jos kalbėjosi iki vėlumos. Paskutinis mamos palinkėjimas buvo klausyti savo širdies. Mari savo vidine esybe išgyveno dvilypį jausmą: ji gerbė, žavėjosi Mišeliu, kažkiek jį mylėjo, bet tuo pačiu jautė sunkiai suvokiamą trauką, aistrą muzikantui Žakui. Ji iš tikrųjų nežinojo ką daryti.

Kunigas Goljo inspektorių Bertraną susirado nesunkiai. Jo pasakojimas užtruko ilgai. Vėliau buvo nuspręsta siųsti apžiūros grupę į Šatro katedrą. Delegacija nuvyko, bet lavono jau nerado. Lavono vietoje gulėjo egiptietiškas pergamentas, kuriame nebuvo nieko parašyta. Kunigas ne viską papasakojo policijai. Jį baugino šių įvykių tėkmė. Masonų vadovų keršto versiją kunigas atmetė. Jam pasirodė vertingi policijos surinkti duomenys apie paslaptingą vienuolį, kurio buvo numanoma ir išvaizda. Panašu, kad jis buvo aklas viena akimi. Keisčiausia, kad jis tikriausiai buvo susijęs su paslaptingu gražiausios Paryžiaus dainininkės Šarot dingimu. Jos kūno taip ir nesurado. Tačiau vienas ūkininkas po to įvykio buvo apsilankęs policijoje ir teigė matęs, kaip viena karieta važiavo iš Paryžiaus, pakelėje ji buvo sustojusi, iš karietos buvo išlipęs keistas vienuolis. Ūkininkas tuomet tvarkė vynuogynus. Kol vienuolis buvo pasišalinęs, ūkininkui parūpo žvilgtelėti į karietos vidų. Ten gulėjo mergina, ji buvo be sąmonės. Situacija pasirodė įtartina, bet jau artėjo vienuolio siluetas. Dibiuras vėliau apsilankė policijoje ir atpažino dingusią dainininkę, bet jo parodymai taip ir liko tik parodymais. Parodymuose buvo viena įdomi detalė - vienuolis buvo viena akim aklas.

Dabar reikėjo surasti visų galimų vienuolių, aklų viena akim, sąrašą. Be policijos pagalbos tai padaryti neįmanoma. Be to, kunigas buvo užsiprašęs palikto pergamento ekspertizės ir policija sutiko jį paskolinti kelioms dienoms. Jo versija pasitvirtino, pergamentas nebuvo tuščias. Apdorojus jį tam tikru būdu buvo surastas įdomus užrašas: „Rugpjučio 15 dieną jie susijungs trise“. Apie tai Goljo su Bertranu nutarė neprasitarti. Buvo aišku, kad kalbama apie lavonų susijungimą. Šiandien buvo liepos trečioji. Po savaitės turėjo būti aiškus sąrašas žmonių, kurie turėjo atitikti aprašomus kriterijus. Po dviejų dienų Goljo gavo laišką - paketą. Jame buvo knyga lotynų kalba. Kunigas paskubom permetė jos turinį. Joje buvo įvairių pasaulio kultūrų laidojimo papročiai, daug medžiagos apie balzamavimą. Jis numanė, kad siunčiama jam ir kas siuntėjas, bet kas toje knygoje, buvo neaišku. Jam dingtelėjo keista mintis, ar nebus jis tuo trečiuoju, bet jo mirties datai dar nebuvo atėjęs laikas, ir tai ramino.

Mišelis paskutiniu metu jautė, kad jų su Mari santykiai pasikeitė, bet kartu nesuprato to priežasties. Jis buvo nusprendęs aplankyti Mari, bet šioji buvo dingusi, ir kaimynai jos nematė kelias dienas.

Policijos inspektorius Bertranas nagrinėjo aklų vienuolių sąrašą. Keli jų atitiko požymius. Reikėjo ieškoti jų buvimo vietų.

Mari niekam nieko nesakiusi išvyko į Paryžių, turėjo aplankyti du žymius muzikus ir apsispręsti dėl tolimesnio gyvenimo. Lankydamasi Paryžiuje, ji netikėtai susitiko savo senus pažįstamus, o jie pakvietė į vakarėlį. Dar keisčiau nutiko, kai tame vakarėlyje pamatė Žaką. Jai dingtelėjo mintis, kad tai likimo pirštas. Mari atsibudo ryte lovoje su Žaku. Ji niekaip nesuprato, kaip tai galėjo atsitikti. Bandė prisiminti, bet kūne ji juto palaimą, o širdyje graužatį. Neatsisveikinusi su Žaku, išlėkė į gatvę. Vėliau susitiko tik su vienu muziku ir išskubėjo namo.

Bertraną ir Goljo aplankė masonų brolijos vadovai. Jie domėjosi jų brolijos nario dingimu, aiškinosi kai kurias detales, pažadėjo talkinti ieškant vienuolio. Versija, kad Ričardo dingimas, susijęs su brolių kerštu, atkrito. Kunigas nebuvo linkęs visko atskleisti broliams, nes kai kurie radiniai slėptuvėje nedavė ramybės. Tačiau ryškėjo vedančioji versija, kad keli lavonai pagrobti tam tikram ritualui, kokiam - ne visai aišku.

Žakas, neradęs Mari, jautėsi nepatogiai, bet kartu - ir pasiekęs tikslą. Jis pagaliau suprato, kad Mari nėra jam skirta, ir išvis - jis juk ruošėsi išvažiuoti į Italiją.

Inspektorius Bertranas džiaugėsi pirmąja sėkme - pavyko nustatyti vienuolio tapatybę. Tai buvo Benediktinų ordino narys, priklausęs vienam vienuolynui netoli Orleano. Jis jau metai negyveno vienuolyne. Pagal oficialią versiją jis išvyko į kelionę po pasaulį skleisti Dievo žodį, kai kas ji matydavo tai šen, tai ten. Jo vardas buvo Dolfinas. Vienuolyne jis buvo pasižymėjęs kaip labai uolus savo pareigų vykdytojas, iki vakaro sėdėdavo bibliotekoje.

Artėjo rugpjūčio 15-oji. Kunigas Goljo gavo dar vieną laišką: „Ceremonija vyks Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios požemyje 22 val.“ Goljo negalėjo nenueiti, bet jį neramino mintis, kas tas trečias žmogus. Nesigirdėjo jokio žymesnio žmogaus dingimo. Kunigo sielą krėtė nerimas, bet jis tvirtai buvo apsisprendęs vykti. Jam atsiųsta knyga leido suprasti, kad kažkas bus daroma su lavonais.

Mari, nupirkusi vertingą paveikslą, nusprendė apsilankyti pas Mišelį. Šio nebuvo namuose, jai teko laukti kelias valandas. Ji niekada nedėvėjo skarelių, bet šį kartą buvo su skarele, jos veide buvo rimtis ir pasitikėjimas. Mišelis grįžo iš pasivaikščiojimo miške. Veidą temdė liūdesys. Mari jį nustebino, gal net šiek tiek išgąsdino. Jis pakvietė merginą į vidų, bet ji atsisakė.

- Mano širdis priklauso jums, - tai tarusi jinai linktelėjo ir padavusi paveikslą sparčiais žingsniais pasuko atgal.

Goljo dėl šventos ramybės į kelionę įsidėjo durklą ir širdies lašų, nes paskutiniu metu jo širdis streikuodavo. Bažnyčia nuo jo namų buvo apie 15 mylių. Kažkodėl jis panorėjo keliauti pėsčiomis. Jo laukė apie 4 valandos kelio, bet jam patiko grožėtis apylinkėmis, vynuogynais. Jo galvoje sukosi tos pačios mintys - kas trečias, kas ten bus atliekama?

Patekti į bažnyčios rūsius nebuvo sudėtinga, tarsi specialiai jam kabėjo nuorodos. Širdis neramiai daužėsi krūtinėje. Jis pajuto nemalonų pelėsių ir drėgmės kvapą, leidosi laiptais, matė tolumoje sklindančią šviesą. Buvo tylu. Jis įėjo į požemio išplatėjimą. Ten stovėjo du žmonės - vienas su vienuolio rūbais, kitas su senovės Egipto drabužiais. Vienuolis buvo viena akim aklas, kitas žmogus buvo su randu kaktoje. Jie linktelėjo kunigui. Apačioje gulėjo trys lavonai. Jie buvo paguldyti ant specialių dėklų. Dėklai buvo inkrustuoti Egipto hieroglifais. Vienuolis prakalbo maloniu balsu:

- Jūs nebijokite, mes ne žudikai, jūsų draugas Robertas pats sutiko dalyvauti tokiame bandyme. Dainininkė buvo netyčia nutrenkta karietos, ją bandėme gaivinti, bet ji mirė. Trečias žmogus - garsus jojikas Denua. Mes jo lavoną paėmėme iš kapinių. Juk Jėzus Kristus prisikėlė, manau jog ir Egipte kažką panašaus daryti mokėjo. Mums reikės jūsų kraujo. Ar duosite?

Kunigas nežinojo ką atsakyti.

- Kodėl jūs pasirinkote juos? - paklausė.

Vienuolis džiugiai pasakė, kad pagal jo skaičiavimus šie žmonės gyveno senovės Egipte.

- Dabar čia daugiau aiškinti būtų sudėtinga, kiek girdėjau, juk ir jūs kažką aiškinate skaičiais.

Kunigui labai krito į akis antro žmogaus randas, bet jis niekaip negalėjo prisiminti. Vienuolis pradėjo kažkokius užkalbėjimus, jo bendrininkas išsitraukė aštuonis veidrodžius ir išdėstė juos skirtingais kampais, vėliau ėmė smilkyti kažkokiais smilkalais. Kažkas sujudėjo lavonų projekcijose. Kunigas pajuto, kad jam darosi silpna. Vėliau pasigirdo kažkokie balsai lauke. Kunigas pajuto smūgį į galvą.

Mišelis per savo gyvenimą buvo prisiklausęs daug visokių gandų, nuo seno jį vargino apkalbos. Jis, kaip turtingas ir žymus žmogus, būdavo ypač mėgiamas apkalbų objektas. Paskutinės apkalbos apie jo išriktąją Mari nebuvo pačios maloniausios, tačiau širdimi jis jautė, kad tai laikina, viskas susitvarkys. Jis labai mėgo Konfucijų ir suprato Permainų knygos svarbą.

Lygiai po metų geras šimtas žmonių – kas karietomis, kas pėsčiomis, skubėjo į jungtuvių puotą. Buvo nuostabi rugpjūčio popietė. Šiandien tuokiasi Mari Renlot ir Mišelis Truso. Jungtuvės Orleano bažnyčioje, vėliau pokylis jų naujame dvare. Kunigas paskutiniu metu sirgo sąnarių uždegimu, tačiau į vestuves buvo pasiryžęs nuvykti. Jo gyvenime buvo didelės permainos. Jis tvarkėsi kitoje parapijoje, nebesidomėjo jokiomis paslaptimis. Dabar jis užsiėmė vaistažolių rinkimu. Jis puikiai prisiminė praeitų metų rugpjūčio 15 dienos vakarą. Lavonai ėmė leisti kažkokius garsus, nežymiai judėti, vėliau jis pajuto smūgį į galvą ir nugriuvo. Kai atsipeikėjo, jis gulėjo kaimo pirkioje pas nepažįstamus žmones. Jie slaugė jį. Vėliau jie papasakojo, kad radę jį prie bažnyčios rūmų. Po kurio laiko jis apsilankė policijoje. Greitai buvo paskelbta vienuolio ir mirusių palaikų paieška, laikas ėjo, bet nieko surasti nepavyko. Buvo atkasti Denua palaikai ir rastas kitas lavonas. Bet kunigas vangiai viskuo besidomėjo, nes buvo pablogėjusi jo sveikata. Neseniai apskriejusi žinia, kad Marato kapinėse, kur neseniai buvo palaidoti du jaunuoliai, rasti iškasti du kapai, pabudino jį . Jis iki šiol nesuprato, kas jam smogė iš užpakalio ir kodėl, kodėl jis gyvas. Bet dabar – vestuvės.

Paskutiniu metu tarp Mari ir Mišelio buvo nusistovėję labai geri santykiai, ketinimus vedyboms jie buvo pareiškę prieš keturis mėnesius. Pasiruošimas vestuvėms vyko sėkmingai. Mišelis nuo pradžių buvo tvirtas savo ketinimuose. Jo išrinktoji jautė tikrą gyvenimo laimę ir pilnatvę. Muzikantas Žakas per paskutinius metus patyrė daug visokių negandų, be to, jis pats buvo gana ūmaus būdo, įsiveldavo į skandalus, jį lydėjo nepritekliai, todėl jis buvo nusprendęs žūtbūt gauti pinigų. Jo simpatijos Mari vestuvės pasiekė jo ausis. Be to, jis buvo labai stambiai prasilošęs kortomis, todėl neturėjo ko prarasti. Jis suprato, kad per vestuves neverta rodytis, bet po to tikrai jis aplankys jaunavedžius ir juos pasveikins.

Vestuvių aidas buvo aplankęs aplinkinius kaimus ir miestelius. Prie bažnyčios plušėjo gausybė žmonių, rožių žiedlapių kilimas vinguriavo procesijoje, muškietininkų kavalerija lydėjo karietą, išpuoštą perlais ir smaragdais, liejosi šampano upės. Vakaro pokylis buvo nuostabus. Milžiniški fakelai lauke, svečių kostiumai, nuostabi muzika. Valgių gausa galėjo nustebinti net karalių šeimos narius, o nuotakos suknelė taip pritrenkė visus, kad moterys net aiktelėjo. Goljo buvo patenkintas baliumi. Be visa ko, vestuvių pokylyje jis išgirdo daug įdomių paskalų, bet labiausiai jį sudomino pasakojimas apie alchemikus. Jis suprato, kad ten gali surasti siūlo galą. Vestuvės pavyko, visi, kas jose buvo, o buvo daug žmonių, dar ilgai minėjo šį renginį.

Goljo po vestuvių nutarė aplankyti inspektorių Bertraną. Nors jam šis policijos inspektorius nekėlė didelio susižavėjimo, bet kaip žmogus jis buvo gana malonus. Goljo paprašė informacijos apie alchemikus ir paklausė, ar nėra daugiau žinoma apie vienuolio dingimą, gimimo vietą ir panašiai. Bertranas žadėjo padėti.

Gavus duomenis kunigui susidarė įspūdis, kad alchemikai paskutiniu metu rimtai ėmėsi sudėtingų eksperimentų ir būtent ne su aukso, o su homunkulo gamyba, gal net su mirusiųjų prikėlimu. Toje srityje galėjo būti pažengę net keli žmonės.

Kunigas suprato, kad pagal jo skaičiavimus ir aklojo vienuolio dienos eina į pabaigą. Dar kartą jis nusprendė paskaityti knygą apie laidojimo papročius.

Po vestuvių jaunieji planavo išvykti į povestuvinę kelionę po Alpes ir Veneciją. Vyko pasiruošimas. Muzikantas Žakas dvaro tarnams pareiškė norįs pamatyti Mari ir perduoti jai laišką. Tarnas maloniai atsiklausė ponios, bet ji atsisakė susitikti su juo, o laišką nutarė priimti. Laiško turinys buvo įžūlus ir pritrenkiantis. Ji pasibaisėjo - šis žmogus gali sukompromituoti jų šeimą. Ką daryti? Dabar ji turėjo apsispręsti - juk reikalaujama suma, nors labai gėdinga, bet nebuvo labai didelė.

Mari suprato, kad jos pokalbis su Mišeliu būtų sėkmingas, bet povestuvinės kelionės nuotaika būtų aptemdyta. Ji privalėjo kažką sugalvoti.

Kunigui pavyko užtikti svarbiausio alchemiko dirbtuves. Tai buvo Žanas Morlanis. Jis ilgą laką dirbo kvepalų gamyboje, kol pagaliau nutarė giliau pasigilinti į cheminių junginių paslaptis. Jis daug metų rinko medžiagą apie Paracelsą ir Alberto Didžiojo veiklą. Paskutiniu metu jam pavyko gerai gaivinti mirusias kūno vietas, jo pagamintas skystis buvo gelsvos spalvos su specifiniu kvapu. Jis rimtai galvojo apie darbo su lavonais tęstinumą, be to, jį domino veidrodžių gamybos paslaptys. Apie garsų kunigą jis žinojo daug, bet toli gražu ne viską. Kunigo apsilankymas pas jį jam buvo malonus netikėtumas, tačiau šis alchemikas nieko bendro su vienuoliu neturėjo.

Vyresnysis brolis paskutiniu metu išgyveno nemalonias dienas. Vieną vakarą jis nutarė artimiau pabendrauti ir pasikviesti du savo brolius. Jis pagal kinų tradiciją pagamino puikios jazminų arbatos. Broliai sėdėjo žvakių šviesoje, klausėsi, ką kalba vyresnysis brolis.

- Kaip jums patinka ta istorija su dingstančiais lavonais, kažkokio vienuolio savivalė, kitų alchemikų bandymai, visiškas policijos bejėgiškumas?

Broliai jam linktelėjo:

-Tikrai, tai blogi reikalai, tai visiškai neatitinka mūsų siekių. Žuvo mūsų brolis Ričardas, jo kūnas nerastas. Be to, to keisto kunigo veikla kelia nerimą.

- Malonu, kad jūs man pritariate, mums pridera įsikišti.

- Ką jūs ketinate veikti? - paklausė broliai.

- Dėl vienuolio - aš žinau šunį, kuris užuodžia labai senus pėdsakus. Jeigu tas nepadėtų, verta sekti to kunigo namus. Kas dėl alchemikų, tai jų yra trys rimti, kurie jau peržengė ribas. Reikia sunaikinti jų laboratorijas ir patarti užsiimti tik tuo, kas pridera tikriems mokslo vyrams. Jeigu pritariate mano planams, susitinkam po trijų dienų pas mane.

Broliai linktelėjo vyresniajam broliui ir atsisveikino. Tą vakarą vyresnysis brolis negalėjo užmigt. Jam knietėjo išgauti tiek vienuolio, tiek kunigo paslaptis. Kad tokių šie turėjo, jam nekilo abejonių. „Kodėl gi nepasidarius didžiausiu pasaulio išminčiumi?“- galvojo jis. Kai kunigo nebuvo namuose, vyresnysis brolis buvo padaręs žvalgybą ir suradęs kai ką įdomaus. Vyresnysis brolis puikiai suprato, kad kunigas tikriausiai buvo pasikapstęs Roberto namų archyve. Roberto negeras elgesys buvo užrūstinęs vyresnįjį brolį, bet jo mirties jis nesiekė. Kunigas tikriausiai pažino skaičius, vienuolis bando prikelti numirėlius. Ką sumąstė šie trys alchemikai – nežinia. „Pasaulio tvarka dėl to žūsta, policija bejėgė, tam turi ateiti galas, bet tos žinios turi atitekti mums. Tiksliau, man“.

Mari surinko brangenybes, kurių dingimo galėtų niekas nepastebėti, ir atidavė Žakui. Šis, nors nelabai patenkintas savo grobiu, bet žadėjo po dviejų mėnesių atvykti pasiimti savo dalies. Mari tiesiog siuto dėl Žako niekšybės, bet negalėjo nieko padaryti.

Kelionė buvo nuostabi. Jie vienas kitam negailėjo bučinių, malonių žodžių. Tikra ramybė ir palaima lydėjo juos. Nakvynė Šveicarijoje ties nuostabiu kalnų ežeru, šviečiant nuostabiam žvaigždžių ekranui, krentant žvaigždėms, buvo nuostabiausia kelionės dalis. Tą vakarą jie mylėjosi kaip niekad gražiai, lange spindėjo mėnulis. Mari užmigo tik paryčiais. Sapnavo, kad ji eina milžinišku koridoriumi, ten mato berniuką, aplink – ryški šviesa. Berniukas ne bet koks - jis lyg senovės Egipto faraonas. Ryte savo sapną papasakojo Mišeliui. Šis labai įdėmiai klausėsi ir su didžiuliu džiaugsmu pasakė:

- Mums gims berniukas.

Paskutiniu metu vienuolis skundėsi širdies skausmais. Jis nujautė, kad jo dienos eina į pabaigą ir norėjo skubiai pabaigti savo darbus. Jis ilgai svarstė, kam perduoti savo patirtį, ar iš viso tai kam nors perduoti. Bet savo abejones jis nutarė išsklaidyti susitikime su kunigu Goljo. Būtent jį laikė svarbiausiu, galimu savo idėjų tesėju. Kunigą jis aplankė persirengęs moterim. Buvo ketvirtadienio vakaras. Vienuolis buvo priverstas keisti savo buvimo vietą, aprangą, juk sekliai sekė jo pėdomis. Kunigas gerokai išsigando sulaukęs netikėto svečio, bet gana greitai atgavo savitvardą. Juk ir jam pačiam rūpėjo išsiaiškinti to vakaro ir kitas paslaptis.

Vienuolis nusirengė ir, paprašęs arbatos, atsisėdo prie židinio.

- Aš atvykau atlikti išpažinties.

- Taip, klausau jūsų, mielas broli.

- Kai aš buvau keturiolikos metų, susirgau keista liga. Man ėmė drebėti rankos, aš karščiuodavau naktimis, stipriai prakaitavau. Atrodė, kad niekas nepadės. Bet mano motina, išgirdo, kad Ispanijoje gyvena ypatingas gydytojas, kuris gali padėti. Tas ispanas man padėjo. Pasirodo, jis savo stebuklų išmoko Amerikoje pas vieną indėnų šamaną. Po to aš kelis kartus buvau nuvykęs pas jį, kai pradėjau domėtis numirėliais. Deja, nuo gimimo turėjau fizinę negalią, kurios net mano gydytojas negalėjo sutvarkyti, neturėjau pasirinkimo, tik vienuolystė ar kažkas panašaus. Dirbau daug visose srityse, domėjausi ir alchemija, buvau išvykęs į Ameriką ir Aziją. Vienoje kelionėje pamačiau du žmones, besikaunančius su kardais. Jie kovėsi kaip pasiutę. Ir staiga jie tuo pačiu metu paleido vienas kitam žarnas. Tada gavau dievo siųstą dovaną - atgaivinti lavonus. Dirbau tris dienas ir naktis. Aišku, nepavyko, bet pamoka buvo vertinga. Nuo tada daug buvo bandymų, kol pasirodė pirmi rezultatai. Po to pas mane pakliuvo jūsų draugas Robertas. Jis norėjo numirti kažkaip ypatingai. Pagaliau aš nusprendžiau pakviesti jus, nes paskutiniai keli seansai buvo pavykę, juk reikėjo liudininko ateities kartoms. Deja, jūs paskui save atvedėte seklių, ir mes turėjom greitai užbaigti savo ceremoniją.

- Dolfinai, kaip jūs, būdamas vienuolis, leidote nusikalsti prieš Dievą ?

- Taip, jūs teisus, bet aš nesu kaltas, nes norėjau pakartoti Kristaus prisikėlimą.

- Kas jums suteikė tokią teisę?

- Manau, pats Aukščiausiasis,- atsakė jis. - Taip, kunige, aš jaučiuosi nusidėjęs, bet kartu prašau atleidimo.

- Gerai, tą suteiksiu tau. Tai ar pavyko tau prikelti numirėlį?

- Sakyčiau, beveik. Prieš mirdamas, noriu savo žinias perduoti jums.

- Man? O kodėl man? Juk aš taip pat greit mirsiu. Eikite į mano maldos celę, sukalbėkit 20 kartų Sveika, Marija, 15 kartų Tėve mūsų ir 10 Viešpatie, apsaugok.

Kunigas užvirė arbatos, atnešė iš rūsio gero vyno. Grįžo Dolfinas. Vienuolis buvo atsigavęs, jo akys dvelkė ramybe. Goljo pastūmė jam taurę vyno ir puodelį arbatos.

- Žinote, Dolfinai, prieš kiek laiko aš įminiau mirties datos paslaptį ir nežinojau, kaip su tuo pasielgti. Perduoti kam nors ar ne?

- Tikrai įdomu. Aš manau, kad visos žinios turi būti perduodamos tik į geras rankas.

- Tai mes tada likimo draugai.

- Tai gerai, kada mano mirties data pagal jus?

Kunigas paprašė pasakyti gimimo datą, pamąstė ir pasakė:

- Po keturių dienų.

- Manau, jūs teisus.

Goljo paklausė, kas buvo tie sekliai. Vienuolis atsakė manąs, kad tai stiprios ir įtakingos organizacijos nariai, norintys užvaldyti vertingas žinias.

- Kaip jūs susipažinote su Robertu?

- Jį pristatė mano vienas pažįstamas, kaip beieškantį neatskleistų paslapčių.

Netikėtai į kunigo namus įsibrovė trys vyriškiai. Jie buvo su tamsiom kaukėm. Kaip jiems pavyko patekti į namus, buvo mįslė.

- Jūs suimti už pažeidimus prieš Dievo tvarką!

Vyresnysis brolis kankino abu kalinius apie 2 paras, bet be rezultatų, tačiau jo biblioteką papildė vertingi rankraščiai tiek iš Goljo namų, tiek iš vienuolio apsiausto kišenės. Trijų alchemikų namus sudrebino nepaaiškinami gaisrai. Jiems teko palikti Prancūziją.

Muzikantas Žakas susirgo Italijoje nepaaiškinama liga ir mirė. Inspektorius Bertranas ilgai ieškojo dingusio kunigo Goljo, taip ir nesurado. Vienuolio Dolfino taip niekas daugiau ir nematė. Po kelių mėnesių vienos nuošalios bažnyčios rūsyje buvo rasti mumifikuoti lavonai ir daug keistų dalykų. Lavonai buvo tarytum kunigo ir vienuolio.

Ramzio gimimas, toks buvo Mari ir Mišelio sūnaus vardas, visiems kėlė daug nuostabos ir džiaugsmo. Jis buvo rudų akių ir gražios odos. Mišelis planavo surengti ne mažesnes krikštynas, negu buvo vestuvės, o savo žmonos jis paprašė sukurti kūrinį džiaugsmui ir laimei. Mari savo širdyje išgyveno neapsakomą džiaugsmą. Mišelis kas vakarą traukdavo kažkokį kupletą.

Vyresnysis brolis po metų įminė mirties datų raktą, bet ką nors nuveikti su mumijomis jam nepavyko. Lemtingą vakarą jis nutarė išvykti į Tibetą ir atgailauti iki gyvenimo pabaigos. Inspektorius Bertranas surado kaltininką, bet jo pėdsakų surasti Prancuzijoje nepavyko.

Egidijus STAIGYS