Šiemet visu mėnesiu anksčiau nei pernai pakabinau lesyklas paukščiams. Ir nors gamtininkai galbūt sakys, kad lapkričio pradžioje ankstoka pradėti maitinti paukščius, bet kaip tu gali nemaitinti, kai sėdi ant alyvos šakos didžioji zylė ir cypsi žiūrėdama į langą arba plazdena ore prie lango tarsi kviesdama išeiti ir pakabinti lesyklėlę. Įdomiausia buvo, kai kabinau lesyklas. Galvojau, pakabinsiu ir tegul pakabo kurį laiką. Kur tau! Kabinu lesyklą, o zylė tupi gal per kokį pusmetrį ant šakelės ir cypsi. Neiškentę paklausiau:

- Ką, žinai kas čia bus?

Pakabinus lesyklą jau pirmą dieną joje buvo pilna paukščių. Žinoma, pirmiausia atsirado didžiosios zylės ir karklažvirbliai, bet greitai pasirodė ir pirmosios žaliukės bei mėlynosios ir pilkosios zylės. Nustebino bukučio drąsūs vojažai į lesyklą. O sekmadienį jau ir pora bukučių pradėjo lankytis. Sekmadienį, kai tiek gausiai iškrito sniego, tai ir solidus svilikas atskrido bei sniegenos.

Pernai pirmos sniegenos lesyklėlėje pasirodė tik gruodžio pabaigoje. Nustebino ir kikilio pasirodymas. Kadangi viena jo kojytė kažkokia neaiški, matyt, liko žiemoti.

Smagus ir puikiai relaksuojantis paukščių teatras pradėjo nuostabų spektaklį, kuris tęsis iki pavasario. Reikės tik bilietą – įvairesnio lesalo, ne tik saulėgrąžų parūpinti.

O jei rimtai, ankstokai iškritęs sniegas ir žiemiškas šaltukas veja mažuosius sparnuočius aršiau žmogaus. Ištieskime jiems pagalbos ranką ir jie atsidėkos savo giesmėmis. Juk nuostabu, kai žiemos tyloje skamba paukščių balsai.

Algis JAKŠTAS