Mes turime 204 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3947
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3947
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:15827
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Miškininkai išgelbėjo skęstantį žveją

2016 m. lapkričio 19 d., šeštadienis Nr.86 (1619)

Atvežę į Švenčionių rajono ligoninės priimamąjį, vietoj skubios pagalbos išgirdo: „Tai nešk tą savo skenduolį.“

 

Yra tokia patarlė: „Kas pats saugosi, tą ir Dievas saugo“, bet žmonės labai dažnai pamiršta šią paprastą tiesą ir tiesiog tampyte tampo likimą už ūsų. Taip elgiasi ir nemažai poledinės žūklės mėgėjų, vos užsitraukus vandens telkiniams ledu, skubančių žvejoti. Ne vienam tokiam drąsuoliui tokia žvejyba baigiasi maudynėmis šaltame vandenyje, būna ir tragiškų pasekmių. Kartais tik atsitiktinumas padeda išgelbėti įlūžusį žmogų nuo mirties. Apie vieną tokį nutikimą ir norėčiau papasakoti šį kartą.

Antradienį apie pietus paskambino Švenčionių miškų urėdijos Antaliedės girininkas Jonas Barzdėnas ir papasakojo apie tai, kad miškovežio vairuotojas Arvydas Lazauskas ir eiguliai Bronius Lapėnas ir Gintaras Kukėnas išgelbėjo skęstantį žveją.

Kas geriau gali papasakoti įvykių eigą, nei patys jų dalyviai. Du iš jų – eigulius Bronių Lapėną ir Gintarą Kukėną – ir paprašiau papasakoti, kaip pavyko išgelbėti skęstantį žmogų.

- Ne didvyriai mes, tiesiog kitaip pasielgti negalėjome, - pradedami mūsų pokalbį sako pašnekovai.

- Tuo keliuku pro Terpežio ežerą retai kas važiuoja, ir mes tą dieną vos vieną kartą važiavome medienos krauti. O tas senyvas žvejas, matyt, ne pirmą kartą ten žvejoja, kad net iš Švenčionių atvažiavęs išdrįso eiti ant ledo, kurio dar ir ledu nepavadinsi. Kai važiavome pirmyn, sustoję pakalbinom. Kadangi pats esu aistringas žvejas, negalėjau nepasidomėti, kaip kimba. Jis atsakė, kad kimba kuojytės. Juokais pasakiau, kad reikia giliau eiti, ten geriau kibs, ir nuvažiavom. Kol pakrovėm medieną, gal koks 20 minučių praėjo, miškovežis pirmas išvažiavo, o mes su „Niva“ iš paskos. Privažiavę tą vietą, kur žmogus žvejojo, pamatėm, kad miškovežio vairuotojas Arvydas jau juostą skęstančiam pametęs, ir tas laikosi už jos. Aišku, kad taip neištrauksi, nes žmogus jau gerokai sustiręs ir iš baimės vargu pats kapstysis. Ledas plonas, traška. Kaip prieiti? Pagriebęs kokių 3 metrų ilgio kuolą priėjau iki jo. Paėmiau už rankos ir liepiau paleisti juostą, kad galėčiau apvynioti aplink ranką. Bet žmogus, matyt, buvo tiek strese, kad negalėjo, o gal bijojo, paleisti juostą. Teko jėga atlenkti pirštus ir apvynioti juostą aplink ranką. Arvydas su Gintaru traukė, o aš pabandžiau padėti. Tik kai ant ledo ištempėm iš properšos, lengviau atsikvėpėme. Taip žmogų pavyko išgelbėti. Bet tuo mūsų nuotykiai dar nesibaigė, nes reikėjo žmogų į ligoninę nuvežti. Atvežėm į girininkiją, o po to jo paties „Pasatu“ ir į Švenčionis vežėme. Kelyje prasilenkėme su greitąja ir teko į priėmimo skyrių vežti. O čia tai tvarka nustebino. Pirmiausia neradau nė vienos slaugytojos. Tuščia. Pradėjau skandalyt, tai iš kažkur gydytojas atsirado. Sakau: „Sušalusį skendusį žmogų atvežiau, gal priimsit.“ Iš kažkur slaugytojos atsirado. O gydytojas man ir sako: „Tai nešk tą savo skenduolį.“ „Jūs juokiatės iš manęs“, - paklausiau nustebęs. Tada davė vežimėlį. Na, ir „tvarkelė“ Švenčionių ligoninės priimamajame. Aš atvežiau išgelbėtą žmogų, o čia niekam nerūpi žmogaus gyvybė. . Belieka tik su apgailestavimu galvom palinguoti, - Apie antradienio įvykius pasakoja eigulys Bronius Lapėnas. O kai jo paklausiau, ar pats, kaip žvejas, eitų ant tokio ledo, jis atsakė, kad jokiu būdu, nors gyvenime ir jam teko ne kartą išsimaudyti įlūžus. Galbūt ta asmeninė patirtis ir padėjo nesutrikti gelbėjant skęstantį žmogų. Nes, kaip sakė Bronius, vienam ant tokio ledo eiti negalima. Kai esi ne vienas, įlūžus bus kam pagalbos ranką ištiesia. Patiko eigulio Gintaro Kukėno, kuris žiemą nežvejoja, išsakyta mintis:

- Reikia palaukti, kol žmogus pasveiks, o paskui, nepaisant amžiaus, geros beržinės košės įkrėsti. Nes šį kartą jam pasisekė, kad važiavome, o jei nevažiavę?.. Vargu, kas jį ten būtų išgelbėję ir iš viso radę.

Štai toks pasakojimas apie drąsų trijų Švenčionėlių miškų urėdijos darbuotojų – vairuotojo Arvydo Lazausko ir Antaliedės girininkijos eigulių Broniaus Lapėno ir Gintaro Kukėno – poelgį. Ir nors, kaip jie sako, čia nėra jokio didvyriškumo, bet, mano nuomone, išgelbėti žmogaus gyvybę – tai jau drąsus poelgis.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis