Rankose laikau solidžią, puikiai iliustruotą, leidyklos „Aukso pieva“ išleistą švenčionėliškės Dalios Smagurauskaitės knygą „Saulės sala Sicilija“ (tikiuosi Dalia nesupyks, kad ją pavadinau švenčionėliške). Tai jau antra solidi Dalios Smagurauskaitės knyga, padėsianti geriau pažinti Italiją. 2015-aisiais dienos šviesą išvydo pirmoji Dalios knyga „Toskana. Florencija. Magiška žemė“. Per porą metų parengti ir išleisti dvi solidžias knygas – titaniškas darbas, bet, matyt, Daliai rašymas, kaip, beje, ir kelionės, pažinimas, teikia malonumą, ir tokiu atveju rezultatai kalba patys už save. Ir nors autorė po naujos knygos išėjimo laiko turi dar mažiau, tenka ir į televiziją užsukti, ir knygos pristatymams rengtis, bet Dalia mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų, o tie atsakymai padės geriau pajusti kūrybinį procesą, o gal sužadins norą paimti į rankas knygą „Saulės sala Sicilija“ ir skaitant ją paklaidžioti po paslaptingą Sicilijos salą, turinčią išskirtinę istoriją, veikiančius vulkanus, nuostabią gamtą, savo mafiją ir puikius, nuoširdžius žmones.

- Dalia, per dvejus metus – dvi solidžios knygos su daugybe fotografijų, su daugybe informacijos apie meną ir istoriją. Kaip pavyko taip greitai atlikti tokį gigantišką darbą?

- Pirmąją knygą „Toskana. Florencija. Magiška žemė“ rašiau gan ilgai ir negalvodama apie leidybą. Bent jau iš pradžių. Tai buvo straipsniai į žurnalus, į asmeninį puslapį, rašymas vyko retkarčiais. Ją išleidau po beveik penkerių gyvenimo Toskanoje metų. Toskaną per tą laiką spėjau apkeliauti ir gan gerai pažinti. „Saulės sala Sicilija“ gimė po pokalbio su leidykla ir aiškaus sprendimo – leisime naują knygą. Saloje jau buvau nemažai keliavusi, tad sėdau skaityti, gilintis ir rašyti. O tam, kad užpildyčiau trūkstamas spragas, 2016 metų pavasarį saloje praleidau dar mėnesį. Darbas nebuvo lengvas, tačiau rašymas man teikia malonumą.

- Pirmoje knygoje – Florencija ir Toskanos regionas, o antroje – ne kažkuris kaimyninis Florencijai regionas, o Sicilija. Kodėl toks pasirinkimas? Kuo tave sužavėjo Sicilija?

- Siciliją ir Toskaną skiria maždaug tūkstantis kilometrų – lėktuvu juos galima įveikti per kiek daugiau negu valandą, o kiek kelionė užtruks traukiniu ar automobiliu – niekada negali žinoti. Pietų Italija negali pasigirti nei gerai išvystytu greitkelių tinklu, nei greitaisiais traukiniais. Sicilija turbūt buvo ne pats „patogiausias“ pasirinkimas. Tačiau ši sala mane pakerėjo nuo pirmosios minutės – kvapų pritvinkęs oras, chaotiški didmiesčiai, tylūs kaimai, beprotiškai turtingas kultūrinis palikimas, emocionalūs ir labai svetingi žmonės. O kur dar gamta – uolėtos pakrantės, smėlėti paplūdimiai, mažosios salos, Etnos, Stromboli ir Vulcano ugnikalniai. Sicilija – tai mozaika, kurią tyrinėti ir grožėtis smulkiausiomis jos detalėmis galima visą gyvenimą.

- Įsigalėjęs stereotipas kad Sicilija – tai mafija. O kaip tau pasirodė Sicilijos žmonės? Kokie jie?

- Kartais italai karčiai juokauja, kad mafija yra perkamiausias itališkas prekės ženklas užsienyje. Deja, mafija saloje egzistuoja ir tikrai nėra tokia romantiška, kaip mums ją dažnai pristato filmai ir knygos. Mafija – tai organizuota nusikaltėlių grupuotė, užsiimanti narkotikų platinimu, ginklų kontrabanda, reketu ir kita nusikalstama veikla. Organizacija yra plačiai iškerojusi valdžios sluoksniuose, todėl labai dažnai viešuosius pirkimus laimi su mafija susijusios įmonės. Turistai mafijai yra neįdomūs, todėl nereikėtų dėl to jaudintis. Tiesą sakant, mafijai turizmas parankus – statydamos viešbučius, restoranus, prekybos centrus įvairios mafijai priklausančios įmonės gali „išplauti“ pinigus.

Na, o siciliečiai – labai svetingi ir savo sala besididžiuojantys žmonės. Jie labai myli savo salą (nors nevengia ir paburnoti ant valdžios), todėl stengiasi atvykėliams ją kuo gražiau pristatyti. Siciliečiui svetingumas yra garbės reikalas, todėl sočiai pamaitinti svečią yra tiesiog būtina. Kita vertus, su pietiečiais sunku sutarti dėl konkrečių dalykų, jie dažnai vėluoja, o taisykles interpretuoja savaip.

- Kokias vietas, miestus Sicilijoje siūlytum būtinai aplankyti?

- Palerme, didžiausiame Sicilijos mieste, galima pajusti arabiškąją salos dvasią, paklaidžioti siauromis jo senamiesčio gatvėmis, aplankyti chaotiškus turgus, pasigėrėti rūmais ir barokinėmis bažnyčiomis. Marsala žavi savo ramybe, be to, apylinkėse galima susipažinti su jūros druskos gavybos istorija, paragauti Marsalos vyno, pamatyti finikiečių paveldo. Šventyklų slėnis stebina čia vis dar stovinčiomis graikų šventyklomis. Lampedūzos sala – tai mažytis rojaus kampelis tarp Sicilijos ir Šiaurės Afrikos, su nuostabiais paplūdimiais, kvapą gniaužiančiomis uolėtomis pakrantėmis, nuo kurių pavasarį netgi banginių galima pamatyti. Barokiniai Noto slėnio miestai užburia savo įmantria architektūra, harmoningai susiliejančia su gamta. Baltasis miestas Sirakūzai – graikiškosios kultūros Sicilijoje sostinė, o kartu ir baroko perlas. Na, o Etna yra unikali vieta, vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių.

- Esi aplankiusi ir Etnos ugnikalnio viršukalnę. Kokį įspūdį paliko tas apsilankymas?

- Ant centrinio kraterio krašto nestovėjau, tačiau ant žemiau esančių kraterių – taip. Apsilankymas ant Etnos buvo viena iš įspūdingiausių patirčių – ugnikalnis gyvas ir aktyvus. Kaip sakė Nacionalinio geofizikos ir vulkanologijos instituto Katanijoje mokslininkas Borisas Behncke, su kuriuo kalbėjomės apie ugnikalnius, Etna išsiveržia labai dažnai, o išsiveržimai visada labai skirtingi. Etna keičiasi greičiau už bet kurį kitą ugnikalnį žemėje. Tuo ji traukia ne tik turistus, bet ir mokslininkus.

Pasiekus beveik trijų tūkstančių metrų aukštyje esančius kraterius (ugnikalnio viršūnė šiuo metu siekia 3329 m, tačiau gali kisti priklausomai nuo išsiveržimų) atrodo, kad atsidūriau kitoje planetoje. Juodi lavos laukai skendi tyloje, nėra jokių augalų, kvapų. Iš nedidelio kraterio veržiasi kelių šimtų laipsnių karščio garai, o kraterio šoną pakrapščius lazdele ima sklisti šiluma ir lengvi garai. Beje, su šiuo ugnikalniu siejamas ne vienas graikų ir romėnų mitas, o vietiniai gyventojai nuo seno apie Etną atsiliepia su pagarba.

- Antrą knygą „Saulės sala Sicilija“ jau baigei rašyti būdama Lietuvoje. Buvo sunkiau ar lengviau nei gyvenant Italijoje?

- Sudėtingiausias buvo kraustymosi iš Italijos į Lietuvą laikotarpis, nes rašymą teko atidėti (o buvau kažkur apie knygos vidurį) ir rūpintis kitais dalykais. Nuskambės kiek keistai, tačiau man rašyti geriausiai sekasi blogu oru J, todėl baigti knygą Lietuvoje nebuvo taip ir sunku.

- Dalia, ar planuoji toliau tęsti seriją knygų apie Italiją, o gal apie Lietuvą kažką panašaus parašysi? Užsieniečiams tai būtų puikus Lietuvos pristatymas.

- Niekada nereikėtų sakyti „niekada“, tačiau kol kas daugiau knygų apie Italiją neplanuoju. Turbūt reikia pailsėti nuo šios šalies turtų ir grožybių. Tačiau turiu kitų idėjų, susijusių su rašymu ir leidyba, apie kurias, tikiuosi, greitai galėsiu papasakoti. Na, o apie Lietuvą būtų įdomu parašyti, juk aplink tiek daug neaplankytų vietų ir neišbandytų pramogų!

- Tavo knygas puošia daug pačios darytų fotografijų. Ar daug laiko skiri tvarkyti fotografijoms?

- Daugumos fotografijų autorė esu aš, tad ir laiko teko skirti nemažai. Iš paskutinės kelionės po Siciliją parsivežiau tris tūkstančius kadrų, kuriuos teko peržiūrėti, atrinkti, kažką pakoreguoti ir išsirinkti tuos, kurie pateks į knygą. Laimė, leidykla „Aukso Pieva“ labai prie šio darbo prisidėjo atrenkant tinkamiausias iliustracijas. Kita vertus, tvarkydama nuotraukas su nostalgija prisimenu keliones po salą ir noriu vėl sėsti į lėktuvą.

- Ar sugrįžusi į Lietuvą randi laiko apsilankyti gimtuosiuose Švenčionėliuose?

- Nesilankau dažnai, bet kartą per mėnesį stengiuosi atvažiuoti, ypač vasarą ir rudeniop. Visada smagu aplankyti apylinkes, Nacionalinį parką arba paprasčiausiai išvažiuoti į mišką grybų. J

- Artėja Kalėdos, Naujieji metai. Ko palinkėtum sau ir gimtojo Švenčionių rajono žmonėms 2017-ais metais?

- Linkiu gebėjimo pastebėti mažus gražius dalykus šalia mūsų ir džiaugtis jais. Linkiu atradimų, sumanymų, optimizmo. Na, ir žinoma, linkiu keliauti – iki gretimo kaimo, miesto, į kaimyninę šalį ar į tolimus kraštus, – tikslas nėra toks jau svarbus, svarbiausia pats procesas.

- Dalia, dėkoju už išsamius atsakymus ir linkiu kūrybinės sėkmės, ir lauksime naujų tavo knygų.

Algis JAKŠTAS