Mes turime 269 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1230
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17431
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93461
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ką Dievas myli?

2016 m. gruodžio 17 d., šeštadienis Nr.95 (1628)

 

Lietuva, Tėvyne mūsų!

Tu didvyrių žemė.

Iš praeities tavo sūnūs

Te stiprybę semia.

 

Ar susimąstome, giedodami Lietuvos himną, apie kokius didvyrius kalba Vincas Kudirka? Mūsų kunigaikščius? Manau, ir apie tuos, kurie šiandien savo gyvenimą skiria gimtos šalies, savo tautos, savo žmonių gerovei.

Ar turime šiandien didvyrių? Manau, kad toks tautos didis sūnus yra Juozapas Jakštas.

Kai pirmą kartą apsilankiau pas jį, buvo nuostabi rugsėjo dešimtosios popietė. P. Juozapas, įsiropštęs į senutėlį kombainą, galynėjosi su didžiuliu grikių lauku. Pagalvojau, nejaugi tokio amžiaus žmogui reikia duoną ir druską užsidirbti baudžiauninko darbu, nejaugi pjūvis per krūtinę – ne ženklas, jog laikas į užtarnautą poilsį?

Gyvena senoje tėviškėje, kuri slepiasi senų šimtamečių ąžuolų, klevų pavėsyje. Čia gimė, augo, čia gyveno tėvai, seneliai, proseneliai. Tai šventa vieta.

Senasis ąžuolas, kuris skaičiuoja trečią šimtmetį, galbūt matė ir savo atminty laiko vaizdą tų, kurie čia bėgiojo, o motinėlės šaukiami, sėdo prie stalo, žegnojosi prieš skurdžią vakarienę.

Tas ąžuolas gal girdėjo mažojo Juozuko pirmą riksmą, kai išvydo pasaulį? Kiek mažų ir didelių pėdų yra įspausta į skurdų, smėlėtą gimtąjį kiemą.

P. Juozapas gimė 1940 m. rugpjūčio mėn. 21 d., išvakarėse tragiškų įvykių. Pasaulį išvydo Jukiškių kaimo varganų valstiečių gausioje devynių asmenų šeimoje.

Buvo guvus, žingeidus, viskuo besidomintis berniukėlis. Pirmuosius mokslus pradėjo Reškutėnų pradinėje. Vėliau Vilniaus statybos technikumas, Vilniaus universitetas. Ten jaunuolis malšino žinių troškulį, norą mokytis. Mokslus teko nutraukti, nes trūko lėšų. Reikėjo eiti dirbti. Vargas ir skurdas lydėjo tą žmogų nuo mažens: keturiolikos metelių, po piemenavimo „studijų“, tapo žemės artojėliu. Dešimt metų dirbo statybose. Su didele širdgėla prisimena neteisybę, kurią teko išgyventi, nesutikus su siūloma slapta veikla. Prisimena, kaip miela buvo širdžiai klausyti iš už jūrų atplaukiančią laisvės dainą. Suprato, kad tai „balsas, kurio ilgėjosi, kad tai garbė ir viltis, kad tai kelias į ateitį, meilę, laimę, šviesą, kad tai likimas motinai Lietuvai“. „Dėl jos gerovės 40 metų kala geležį, imstosi su ąžuolais ir stato tėvynės šventovę.“

P. Juozapas su didele meile prisimena tėvų namus, savo sengalvėlę motinėlę, kuri, pasak jo, „buvo tikra gražuolė, gražiausia ir geriausia iš visų. Josios dvasia ir meilė globojo visą laiką, lydėjo sunkiu gyvenimo keliu.“ Autorius, pasakodamas apie vaikystę, jaunystę, pasineria į praeities įvykių pasaulį, tada jo veidas nušvinta. Kai kalba apie patirtas skriaudas, skausmo šešėlis aptemdo akis. Ypač neramiai kalba apie šiandieną. Daug valandų, bemiegių naktų skyrė kūrybai, kuri savo didingumu, prasmingumu, gausumu stebina žiūrovą, priverčia susimąstyti, ar mes, mirtingieji, teisingai žemėje pasirenkame kelią.

Gražiai Juozapas kalba apie save, iškeldamas sau klausimą: „O kas aš esu?“ Ir sau atsako: „Žinau, kad vardas Juozapas, kad gimiau Liūto horoskope, savotiškame gaublyje, kur nėra nei langų, nei durų; žinau, kad tai mano namai, iš kurių niekam nepavyko mane pašalinti, nes čia gera mano sielai.“ Išsako savo skausmą: „Šiandien esu nulis, o norėčiau būti bent vienetu.“

P. Juozapui labai brangus prigimtinio pasaulio vaizdinys. Poetas V.Mykolaitis-Putinas eilėraštyje „Rūpintojėlis“ atskleidžia tokio išgyvenimo dvasią:

„Bet kam gi tu, budrusis Dievuli mano,

Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?

Prie lygaus kelio, kur vargai vargeliai

Vieni per dieną dūsaudami vaikšto?“

Kūrėjas Juozapas kalba: „Mano likimo kelias nuvinguriavo į raistus, klonius, pelkynus, nes reikėjo apsiauti kojas, pasotinti ir apdengti kūną.“ Prisimena: „Už vieną rublį per parą teko nešioti cemento skiedinį, plytas. Ne į šviesą, ne į saulės pašildytą, kvapnių rožių prikvėpintą klonį, o į Požemio poligoną nuvarytas buvau.“

Žinant egoistinę žmogaus prigimtį, kasdieninė žmogaus egzistencija tampa nesantaikos, prievartos, smurto, karo objektu. Įsigali žemo lygio kultūra, agresyvumas, godumas, grobuoniškumas. Didėja nelygybė visose gyvenimo sferose, asmeninės gerovės bei žmogaus galimybių srityse.

Šiandien p. Juozapas pilnas planų, užmanymų, kūrybos idėjų. Sukūrė naują skulptūrų ansamblį, kuriuo liudija, kaip sunkiai pasiekiama laisvė. Šventovę kūrė tam, kad medžio skulptūra įamžintų tą kelią, kurį tauta nuėjo nuo pagonybės iki išsilaisvinimo iš komunizmo. Rajono žmonės buvo sukviesti į naujo kūrinio pašventinimą.

Į šventovę veda vartai; jie iš dviejų dalių, gan siauri. Per juos pereiti gali tik po vieną žmogų. Gal jie simbolizuoja sunkumus į šviesą? O gal kelią, pilną išbandymų, kurį nuėjo tauta, siekdama laisvės? Per vartus patenkame į šventą vietą: nes šventa yra kapinynai, piliakalniai, senos sodybos, kuriose gyventa kelių kartų. Įėjimas – vartai – yra savotiška riba tarp įprasto ir dvasingo, švento pasaulio. Per vartus į aną pusę pereiti gali tik tas, kas vadovaujasi gėriu, šviesa, kam svetimas blogis, tamsa. Šventovėje tyla, ramybė. Čia akims atgaiva, nes pamatai medžius, žolę, dangaus didybę. Aplinkui tyla. Prof. Daujotytė aiškina, kad tyla yra natūrali, pirminių pamatinių būsenų buveinė, skaidrus šaltinis. Tokioj tyloj poetas A.Baranauskas girdėjo šventą medžių kalbą, žvaigždelių plevenimą. Tyloje, kurioje skendi gimtoji vieta yra geriausia žmogaus sielai, nes čia atsiranda įkvėpimas kūrybai – šventam darbui, kurį dirba tik tas, kurį myli Dievas.

Prie vartų pasitinka didinga lietuvės skulptūra, laikanti rankose kryželį, lyg teigdama, kad Lietuvos vaikai vaikšto, gyvena Marijos žemėje, ir kiekvienas neša savo kryžių, nes čia jie gimė, augo, dirba, kuria, myli, svajoja, dainuoja ir turi viltį gyventi oriai.

Ateina mintis, jog paskutinė skambi daina, skambėjusi iš tautos lūpų – tai dainuojančios revoliucijos skelbiama laisvė: „Uždaryk mane, tėvyne, savyje!“ Ši daina, pasak p. Juozapo, dabar turėtų skambėti: „Išvaryk mane, Tėvyne, iš savęs!“

Įėjus į šventovę, kairėje – traukinio simbolis. To traukinio, kuris tūkstančius lietuvių vežė į Sibirą, sušaldė prie Laptevų jūros bei kitose Sibiro platybėse.

Daug metų prabėgo nuo to košmaro laikų, o kas mini tuos nelaimėlius, kur jų kapeliai, pavardės, kad galėtume garsiai įvardyti tą, kuris mirė ne savo mirtimi! Traukinio vaizdas perkelia į kitą laiko plotmę, o jo simbolis atskleidžia psichologinius ir socialinius individo bei visuomenės išgyvenimus. Ar nevertėtų pasimokyti iš didelį skausmą išgyvenusios žydų tautos, kaip nepamiršti smurto aukų, savo tautos kankinių, kūdikių, senių ir kt. Kam rūpi kiekvieno jų atminimas?

Liaudiškoje mitologijoje kiekvienas išorinio pasaulio elementas be tiesioginės reikšmės turi simbolinį turinį, todėl medžio skulptūra užima ypatingą vietą. Verta prisiminti pakelės kryžius, rūpintojėlius, vartus, kuriais puošdavo savo sodybas. Gerai galima tai pajusti žiūrint į paskutinį pano, kuris žavi savo didybe, giliu prasmingumu.

Menininkas istoriją folklorizuoja, nes toks reiškinys gyvas kaimo bendruomenėse: įvairūs įvykiai, judėjimai, karai yra tartum kelias, kuriuo eidamos kartos, perkelia iš asmeninės patirties, iš prisiminimų įspūdžius, išgyvenimus į epinę istoriją. Svarbu, kad istorijos fiksavimas būtų teisingas. Kai miršta paskutinis istorinio laiko įvykių liudininkas, kolektyvinė atmintis pereina į padavimus, legendas, mitus, dainas, skulptūras. Istoriją imama užrašinėti, įausti, išdrožti. Taip atsiranda svarbūs faktai, liudijantys ateities kartoms didingą praeitį; tokie motyvai yra linkę keliauti, papuola į knygas. Istorinių įvykių įamžinimą matome p. Juozapo paskutiniame darbe – didžiulėje skulptūroje „Lietuvos kelias į laisvę“. Naują pano sudaro trys dalys, kuriose vaizduojami tikri ir skausmingi istoriniai įvykiai: vidurinėje dalyje – istorinių asmenybių veidai. Veidai tų, kurie daug padėjo Lietuvai kritišku momentu: Rusijos Prezidentas B.Jelcinas, kuris lengvu parašu paleido vėjais galingą imperiją – monstrą SSSR, Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, kuris tokiu sunkiu metu savo vizitu į Lietuvą atvėrė vartus į laisvę, JAV Prezidentas R.Reiganas, partizanų vadas Žemaitis, Sąjūdžio įkvėpėjas V.Landsbergis. tai istoriniai asmenys, prisidėję prie Lietuvos virsmo; negalima pamiršti tų, kurie istoriją kūrė aukodami savo gyvybę.

Susirinkusieji svečiai, draugai, bičiuliai, giminės, vaikai susikaupę klausė kūrėjo Juozapo Jakšto pasakojimo. Buvo kalbama apie tai, kad šiandieninėje Lietuvoje trūksta žmonėms atsakomybės siekti tikslų garbingu būdu. Vyksta kultūrinis visuomenės nuosmukis. Menininkai nustumti į šoną. Lietuvoje daug gabių kūrėjų, bet jų balsas nuslopintas, visur jiems uždarytos durys.

P. Juozapas originalią ikonografiją kuria iš savo asmeninės patirties, lakios vaizduotės šaltinių. Vaikystės prisiminimai, kasdieninio gyvenimo realijos susipina su refleksijomis, su praeitimi, su politinės svarbos detalėmis. Skulptūrų paveikslus jungia mįslingi siužetai, o istorijos tema labai plati ir įvairi.

Verta prisiminti, kad atėję permainų metai buvo pilni įtampos. P. Juozapas – vienas iškiliausių Sąjūdžio veiklos vykdytojų. Jis – šauklys į laisvę, nes suprato, kad „Atėjo laikas, kai savo skausmą ir svajonę – Tėvynės laisvę – išaugins kaip gražiausią gėlės žiedą ir jį įpins, įprasmins skulptūrose.“ Naujieji laikai, papūtę gaiviu laisvės vėju, nutilo. Įsigalėjo naujo gyvenimo normos, t.y. neoliberalizmas. Ši idėja buvo simpatiška todėl, kad buvo antimarksistinė. Bet supratimas atėjo pavėluotai, nes tiek marksizmas, tiek neoliberalizmas remiasi pamatine laisvės idėja, todėl tarp jų yra dideli panašumai: marksizmas siekia laisvės karaliauti visoje Žemėje, gi liberalizmas siekia individų laisvės. Pasidomėjus šios saldžios idėjos giluminiais klodais, pamatai, kad joje glūdi praraja, visiška destrukcija, o tai veda prie pamatinių vertybių, šeimos, visuomenės naikinimo.

Dešinėje, perėjus erdvų kiemą, apsuptą paslaptis saugančių medžių, p. Juozapas kaip protestą naujam blogiui pastato medį su užrašu „Mus rovė – neišrovė!“. Piktos rankos įžiebta ugnis sudegino sodybos pastatus, bet nenugalėjo, nesulaužė kūrėjo dvasios. Medžio liemens susiliejanti tamsi rudos spalvos gama leidžia pajusti mistišką nuotaiką, o tai užburia žiūrovą nuo pirmų žingsnių po šventovę: prieš akis vyksta stebuklas, magiškas reiškinys: tai, kas negyva – virsta gyvu ir dalyvauja kaip varomoji gyvenimo jėga.

Medžio liemuo, apverstas žemyn nukirstomis šakomis, primena tarpukario Lietuvą. Tada mums labai pasisekė, nes žlungant Rusijos imperijai, buvo suspėta sukurti tautinę valstybę – sukurti Vasario 16-osios nacionalinę Lietuvą, nors už sienos siautėjo pragaro siautulys – Rusijos internacionalinė revoliucija. Spalio revoliucija prarijo Rusiją, o ji, tapusi SSSR, prarijo Lietuvą.

Po 1990 m. pradėta kurti ne tautinė valstybė, kaip dauguma tikėjo, o neoliberali. Niekas nenumatė, kad tos naujos valstybės noras – išsaugoti prekių, pinigų, žmonių laisvą judėjimą. Lietuviai gavo laisvę emigruoti, palikti Tėvynę, numirti svetur.

Po SSSR griūties posovietinė erdvė tapo rinkos dirbtuve, o žmonės atlieka triušių vaidmenį. Lietuvoje neoliberali jėga ir ją naudoję „revoliucionieriai“ padarė šaliai, žmonėms tiek nuoskaudų, nuostolių, kurie yra didžiausi Europoje. Lietuva serga: kūnas apimtas vėžio, o siela merdi. Ne visi prisidėjo prie naujos veiklos, nes buvo tokių, kurie naiviai tikėjo pažanga, todėl dažnai girdime: „Ne už tokią Lietuvą kovojome.“

Dainuojančios revoliucijos idealai buvo išmainyti į turtą „prichvatizuojant“ tai, kas priklausė visai tautai. Dainuojanti tapo neoliberali, tapo liūdna, skausminga, nes gyvenama be meilės artimam, be atsakomybės. Pamirštas Dievo įsakymas: „Mylėk savo artimą, kaip pats save.“ Tauta gavo piktą valstybę, kuri numetė varguolėliams tai, kas kilo nuo išrinktųjų stalo: kruopas, aliejų. Nesukūrė teisingos visuomenės, o pasinėrė į privilegijų dauginimą, apiplėšdama visuomenę visose gyvenimo srityse. Taip atsirado runkeliai, šunauja, zombiai, o įspūdingiausia meno švente išrinktiesiems tapo „Auksiniai svogūnai“. Tapo aišku, kad moralės nuosmukį sąlygojo žemas intelekto lygis.

P. Juozapas Jakštas pamažu, nedejuodamas eina jam paskirtu keliu. Jo kelionę žemele lydi ištikima, nuoširdi, pasiaukojanti palydovė žmona Albina. Ji – ištvermės, dvasios stiprybės šaltinis, neišsenkantis ir suteikiantis p. Juozapui galios. Reikėtų, kad Jukiškės taptų Nalšios muziejaus filialu, kad ten važiuotų mokiniai mokytis patriotizmo, pasiaukojimo Tėvynei, meilės. Reikėtų, kad tokie „perliukai“, pasak J.Tumo-Vaižganto, būtų tausojami.

Užkrečia Juozapo optimizmas, tikėjimas, kad gėris nugalės blogį. Buvo verta kovoti, savęs negailėti, nebijoti, nes iškovota laisvė! Svetimas batas nebetrypia gimtinės žemės. Savo darbu kurkime tokią Lietuvą, kokios siekia p. Juozapas, kad Dievo numylėtiems užtektų pinigėlių ne tik duonai ir druskai, bet retkarčiais ir pyragui.

Angelė TELYČĖNIENĖ

 
Reklaminis skydelis