Visa, ką mums dovanoja Kalėdos, ši miela ir vis dar laukiama šventė, tėra vienintelis žodis, vienintelis vardas: Emanuelis - Viešpats su mumis. Didingas dieviškas vardas. Pats gražiausias ir svarbiausias. Tikras kaip gyvulėliai prie ėdžių, kaip vyras ir moteris, palinkę ties kūdikiu vystykluose, kaip šiaudų ir mėšlo kvapas. Toks tikras, kad sušnabždėjus jį bet kuriuose požemiuose ar kazematuose, bet kurioj nuodėmės ir mirties teritorijoje ima vaidentis tave apkabinanti slaptinga ranka.

Emanuelis, skandalingasis Viešpaties vardas. Žmogumi tapęs Dievas yra su mumis. Su kiekvienu iš mūsų, sąmoningai ar nesąmoningai to vardo, to buvimo trokštančiu. Buvimo, kuris atplėšia ir kalėjimų, ir bažnyčių duris ieškodamas žmogaus. Kuriam prisišaukti nereikia nei magijos formulių, nei kitokių slaptingų apeigų. Aną naktį Betliejuje įsikūnijusi Dievo artuma neperskiriamai susirišo su žmogumi ir žeme. Eikite, ieškokite ir rasite. Ji pati pasirodys... Žodis tapęs kūnu apsigyvena tarp mūsų.

Kalėdos - tai nustėręs žmogaus tikėjimas. Nuo skausmo pamišusio Jobo išsipildęs kliedesys savo raupsuotame kūne regėti Dievą. Dabar jau jį regi. Tokį Dievą regi suvedžiotas ir pamestas pranašas Jeremijas, nes šį sykį jau ne jis, o pats Dievas leidosi žmonių suvedžiojamas. Regime ir mes. Turėtume suakmenėti prie savo gipsinių prakartėlių, užuot saldžiai pragydę. Kūdikis, gulintis ėdžiose, yra dieviškumo įžeidimas. Visagalis, visažinis, nemarusis Dievas tapo dūžtančiu ir mariu. Susikalęs sau lopšį iš kryžiaus medžio, kaip sakė ispanų poetas. Ne ekskursijon, ne į svečius atvykęs, bet amžiams išskleidęs savo palapinę mūsų žemiškoje stovykloje. Neklauskime, ar jam gera, ar ramu pas mus, ar pakanka garbės ir valdžios. Jis atėjo nieko sau neprašydamas, nereikalaudamas. Todėl jo palapinė tebestovi. Tebeskelbiamas jo vardas. Tebemylimas jo neįmanomas buvimas su mumis. Tai ir yra Kalėdos...

Linkiu prasmingos šv. Kalėdų šventės dekanato kunigams ir tikintiesiems.

Medardas ČEPONIS

Švenčionių dekanato dekanas