Mes turime 157 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:742
mod_vvisit_counterŠią savaitę:742
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:121061
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:114011

Po trijų karalių...

2017 m. sausio 7 d., šeštadienis, Nr.2 (1632)

Su amžiumi viskas keičiasi, dalis žmogaus jausmų tarsi blunka, susidėvi. Tačiau vienas, kuris nuo vaikystės niekur nedingsta – tai nenupasakojamas išgyvenimas, kai reikia nupuošti eglutę po Trijų Karalių. Apie tai esu rašiusi, bet nebijau vėl kartotis.

Štai ir šįmet stoviu prieš eglutę, kurią teks nurengti, po ja tik viena graži , bet tuščia dovanų dėžutė, kuri viena taip ir netilpo į vaiko lagaminą... Eglutę pirkome prieš pat šv. Kūčių vakarą, labai daug laiko sugaišdami rinkomės, kad tik daili, tiesiog labai graži  būtų. O gražiausia ji  vis tik buvo... jau buvo tada, tėvų namuose, kai tėvas iškirsdavo ją miške, išbraidęs gilias anų Lietuvos žiemų pusnis. Nukratęs sniegą, tėvas pastatydavo ją verandoje, kad atitirptų sniegas, tada įstatydavo į medinį kryžiukų stovą, nukeltą nuo aukšto ir įnešdavo į didįjį trobos galą, kad mes, trys vaikai, papuoštume. Mums užtekdavo pasakyti tik tris žodžius – ji labai graži – ir tėvas  linksmai apsisukęs ant kulno laimingas išeidavo į tvartą gyvulių šerti.

Kvepianti mišku eglė paskleisdavo jaukumą ir tikrumą visoje pirkioje ir paliesdavo visus, susirinkusius didžiajai metų šventei – kasmet tai pačiai, taip pat besikartojančiai. Reikia susiruošti Kūčias. Be mamos triūso  jos neįsivaizduojamos. Ši tradicija – sakrali. Labai džiaugiuosi, kad ji nemodernėja, jai nereikia ieškoti naujų receptų iš interneto, jos vakarienės stalas nenori  puikuotis viešoje erdvėje, ji, kaip ir visas adventinis laikas, mėgsta paslaptį.

Tai svarbiausia šeimos metų užstalė, iki šiandien mūsų namuose su malda, plotkelės  trakštelėjimu, paprastais patiekalais, ramiais pašnekesiais, kas dar tyliai ir kantriai vyksta kaime: ar lanko vaikai,  ar geri anūkai, kieno šįmet trobos langas užgeso ir kaip tai atsitiko, kas pardavė tuščią trobą, o kas ją nusipirko ir kodėl įgriuvo stogas... kas nustojo gerti, kam atvežė gerų vaistų iš Peterburgo ir labai „pamačijo‘‘...

Kaip baisu  sulaužyti tokią tradiciją, bet  teks. Tuomet liks skaudulys, kad ne visada pajėgu išlaikyti tai, kas  puoselėta dešimtmečiais, nes vaikai ir anūkai už jūrų marių ir atsiras tada, kai galės. Jų  Kalėdos be  tetučių siuvinėtų staltiesių, balto sniego, dėl kurio jaučia nostalgiją.

O aš  dar stoviu prieš eglutę – nors Trys Karaliai, aplankę prakartėlę ir palikę kūdikėliui dovanų – aukso smilčių, miros ir smilkalų, – tyliai išėjo...  bet šalia manęs anūkėlė linksmai čiauška. Ji dar nežino, koks jausmas širdy. Ji man sako:

„Močiute, o mūsų eglės spygliai visi visi nukrito ir po eglute pasidarė žalia pieva“, - kaip gražiai ji pamąstė, nes jai tik treji. Apglėbiu ją ir sakau: „Tu – visas mūsų turtas“. Ji priglunda ir klausia, o kas yra turtas. Nesitikėjau tokio klausimo ir greitai nesusivokiau, ką atsakyti. Tuomet ir sakau kaip didelei, kad reikia gerai gerai žiūrėti ir nereikės klausinėti. Mergaitė susimąstė, patylėjo, nulėkė prie lango ir sako: „Kai žiūrėsiu žiūrėsiu pro langą, ar greičiau atvažiuos tėveliai.“ „Ne, vaikeli, greičiau nebus, laukti ilgu, tik labai gerai, kai yra ko laukia. Jei padėtum nupuošti eglutę, tėveliai greičiau sugrįžtų. Tada užkelsiu tave ant palangės ir tėveliai, įsukę į senelio kiemą, pamatys, koks turtas jų laukia...

Šventinis laukimo ir dovanų laikas jau baigės.Tamsos ir šviesos žaidimas pasisuko į dienos  ilgėjimą ir ilgėjimąsi šviesos. Laikas dirbti naujais raudonojo  gaidžio metais.Kažkaip beždžionė mums buvo svetima, o štai gaidys šįmet mums prie visko  dera – ir prie naujos jaunų politikų retorikos, prie žemdirbiškos mūsų tautos prigimties ir, anot vieno televizijos reportažo parodytos močiutės, kuri vydama iš mažo tvartelio gražų gaidį sako: „Aik aik, pasrodzyk, tavo gi metai. Labai buvo gražus gaidys...“

Labai gražių ir viltingų metų mums visiems. Sotaus, ramaus ir taikaus buvimo. Gal reikia žiūrėtis į jaunus ir palaikyti  jų atsinaujinimo siekį – siekį bent gaidžio žingsniu prieiti prie mažiau turinčio, nes žmogus to vertas – šitiek metų buvo labai kantrus.

 
Reklaminis skydelis