Mes turime 177 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:775
mod_vvisit_counterŠią savaitę:775
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:121094
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:114011

Neregio Marijono Svirbutavičiaus eilėse atgimsta matyti vaizdai

2017 m. sausio 7 d., šeštadienis, Nr.2 (1632)

Matyti saulę, žvaigždes, mišką, gėles... Kartais mes net neįsivaizduojame, kiek tai daug, kokią didžiulę dovaną mums davė gamta ar kūrėjas. Antikos filosofas Epiktetas sakė: „Kokia būtų nauda, jei Dievas, sukūręs spalvas ir visa, kas matoma, nebūtų davęs galios šitai išvysti? Visiškai jokios...“ Mums, matantiems, kartais net sunku įsivaizduoti, kaip tamsoje orientuojasi nematantys žmonės, bet jie gyvena, ir ne tik gyvena, bet ir kuria. Ko gero, čia vėl tiktų to paties filosofo Epikteto mintis: „Jei žmogus turi gebėjimą mąstyti ir gali gėrėtis žemės ir jūros dovanomis jis niekada nebus vienišas ir bejėgis.“ Šie žodžiai labai tiktų apibūdinti jau kurį laiką Šventos senelių namuose gyvenančio Marijono Svirbutavičiaus, turinčio aklumo negalę, gyvenimui.

Beveik prieš du dešimtmečius dėl glaukomos pradėjusi gesti Marijono akių šviesa, nepaisant gydymo, faktiškai užgeso. Liko tik blausus pluoštelis, net aklumas neužgesino Marijono Svirbutavičiaus pomėgio rašyti eiles. Tik dabar jau kiti užrašo jo diktuojamus posmus. O štai gruodžio 20 d. Švenčionių viešosios bibliotekos skaitykloje įvyko Marijono Svirbutavičiaus susitikimas su poezijos mylėtojais. Pagrindiniai iniciatoriai rengiant šią poezijos popietę buvo kompanijos „TianDe“ Švenčionyse auksinė direktorė Lina Pečkaitienė, skaitytojų klubas ir, žinoma, biblioteka.

- Kiek daug gražių spalvų, vaizdų kiekvieną dieną mes matome ir dažnai net nesusimąstome, kad visai šalia gyvena žmogus, kuris negalios uždarytas tarp keturių sienų ir gyvenime yra susidūręs su liga, kuri iš jo atėmė dienos šviesą ir paliko tamsoje. Marijoną Svirbutavičių aš su sesėmis Diana ir Jolanta sutikome Šventos senelių namuose, kai važiavome lankyti ten gyvenančių. Virginija Šiekštelienė tuomet atvedė draugišką ir mielai bendraujantį senolį. Tokia buvo mūsų pažintis. Nuo to laiko Marijoną pradėjome lankyti, vis užsukdavome pabendrauti. Stebino ir stebina jo sugebėjimas džiaugtis tuo, ką turi, ir neužsifiksuoja ties tuo, ko yra netekęs. Užsukus į Šventos kaime esančius senelių namus skelbimų lentoje visada randi išspausdintas už širdies griebiančias eiles. Autorius kas kartą vis tas pats – Marijonas Svirbutavičius. Visada malonu skaityti jo eiles, kuriomis jis keliauja per savo gyvenimą, o aš skaitydama jas mintimis bandau pakeliauti jo vaikystės žeme. Ne kiekvienas galėtų išlaikyti pagautą mintį ir laukti, kol atėjęs žmogus užrašys eiles ant popieriaus lapo. Po užrašytais eilėraščiais šalia datos rasime beveik visų darbuotojų vardus. Pats Marijonas jau ketvirti metai gyvena tamsoje, bet jo eilėmis išsakytos mintys spindi pačiais šviesiausiais prisiminimais. Norėčiau, kad ir mes skaitydami jo eiles patirtume tuos jo išgyvenimus, - pradėdama Marijono Svirbutavičiaus kūrybos pristatymą kalbėjo Lina Pečkaitienė, kuri pirmoji ir gerbiamojo Marijono eilėraščius perskaitė. Tą vakarą pirmą kartą buvo perskaityta tiek daug jo eilėraščių.

Savo mintimis apie Marijono Svirbutavičiaus eiles dalinosi skaitytojų klubo pirmininkė Angelė Telyčėnienė, Petras Telyčėnas, Bronius Lazaraitis, Aleksandras Graželis, kuris paprašė Marijono pasidalinti mintimis, kaip jam pavyksta išlaikyti eilėraščio emocinę įtampą, kol jis užrašomas.

- Kol liga pamažu progresavo, užrašydavau pats, o dabar jau ketveri metai, kai nematau, gulėdamas pradedu rimuoti. Eilėraštis dažniausia gimsta spontaniškai. Dažniausia vakare. Kartoju kelis kartus, kol įsimenu, kad ryte galėčiau padiktuoti tam, kas ryte ateis. Ryte ir prašau užrašyti, jei nebus kam užrašo, eilėraštis dings. Eilėraštis ateina ne tada, kai aš, tarkim, noriu, o tada kai jis, matyt, nori. Gimiau ir augau netoli Sarių esančiame Laukių kaime, paskui gyvenau ir dirbau Pabradėje. Pabradėje ir vidurinę 1962 m. baigiau. Kadangi augau šalia gamtos, gal todėl ir žodeliai rišasi. Jei nemylėsi gamtos, žvėrelių, ir bendravimas su žmonėmis bus ne koks. Baigus vidurinę daugiau mokytis neteko. Buvo sunkūs laikai, teko eiti dirbti. Gyvenimas mane gerokai pamėtė. Ir skaityti knygų nebuvo laiko. Dabar visas mano regėjimas – vos matoma balta šviesa, siluetai, bet kažkada matyti vaizdai sukasi lyg kino filme, iš jų ir gimsta naujausi eilėraščiai. Dažnai viskas sugrįžta sapnais, o eilėraščiai, kaip jau sakiau, gimsta savaime, - apie gyvenimą ir eilėraščių gimimą bei jų užrašymą pasakoja Marijonas. Beje, pirmas jo prieš daug metų sukurtas eilėraštis buvo rusų kalba, ir jį autorius atsimena bei pats padeklamavo susirinkusiems. Pora Marijono Svirbutavičiaus eilėraščių yra išspausdinti Lietuvos aklųjų draugijos išleistame almanache.

Štai ir visa jo išspausdinta kūryba, nors surinkus ir išspausdinus Marijono parašytus eilėraščius, ko gero, visai neblogas rinkinukas išeitų.

O vakaro metu ne tik buvo dalinamasi mintimis apie Marijono kūrybą, skaitomos eilės, bet buvo ir dovanų. Onutė Pošiūnienė įteikė gražų, tikriausiai ir skanų, pyragą. Bibliotekos darbuotojos Liuda Untanienė ir Margarita Strakšienė įteikė gėlių ir bloknotą eilėms užrašyti. Buvo ir daugiau dovanų, bet didžiausia dovana Marijonui, ko gero, buvo nuoširdi susirinkusių padėka už eilėraščius. Vieną jų pateikiu ir Jums, gerbiamieji skaitytojai.

Algis JAKŠTAS

 

Vaikystė

Atrodo, neseniai bėgiojau

Smėlėta kaimo gatvele

Ir koks tada buvau laimingas

Su juodos duonos riekele.

 

Vaikystė greit prabėgo,

Mokykloj pirmą raidę pamatei

Ir jau tada toli skambėjo

Likimo ir gyvenimo varpai.

 

Gražiausios dienos, valandos

Praėjo jos negrįžtamai...

Tiktai delnuose man beliko

Vien prisiminimų trupiniai.

 

Laikas šalimais prabėgo,

Kaip greiti širmi žirgai,

Kai pasieksiu kitą upės krantą,

Kaip ašaros primins mane lietaus lašai.

 
Reklaminis skydelis