Mes turime 783 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:361
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14099
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:134418
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:114011

Daumantas

2017 m. sausio 21 d.,šeštadienis, Nr.6 (1635)

Rusios – Rusijos istorijoje šis kunigaikštis–karvedys palikęs ne menkesnį pėdsaką nei rusų šventuoju paskelbtasis Aleksandras Nevskis. Jo žygdarbiai ir jų reikšmė prilyginama garsiojo Nevos ir Čiudo ežero kautynių nugalėtojo žygiams. Šitai rodo ir tai, kad pasakojimų herojus irgi paskelbtas šventuoju.

Rusų mokslininkas, MA narys korespondentas (iš Lugos) Aleksandras Obuchovas jį laiko nelyg jaunesniojo kunigaikščio Aleksandro Jaroslavičiaus Nevskio amžininku, 1263 m. perėmusiu pergalingą kardą, iškritusį ir atvėsusį iš švedams ir Livonijos ordinui siaubą kėlusių rankų. Tai jis, Daumantas Pskovietis ilgus metus gynė Rusios šiaurės vakarų žemes.

*

Kunigaikštis Daumantas (stačiatikių pakrikštytas Timofejum) net trisdešimt trejus metus valdė Rusios tvirtovę Pskovą, gindamas ją nuo nuolatinių priešų antpuolių. Ir tuos 33 metus šio kunigaikščio kardas kėlė šiurpą visiems godiems ir ambicingiems Vakarų kaimynams.

Bet grįžkime į 1263 m., kai mirė Aleksandras Nevskis. Tada ir prasidėjo įvykiai, atvedę kunigaikštį Daumantą iš kaimyninės Lietuvos į Pskovą. Tais laikais Lietuvą valdė pirmas jos karalius Mindaugas, vedęs (tai – jau antrosios jo vedybos) Nalšios kunigaikščio Gerdenio dukterį. Kitą Gerdenio dukrą buvo vedęs Daumantas, taip pat Nalšios kunigaikštis. Pagal vieną istorinę versiją, Mindaugas ir Daumantas buvo svainiai. Pasak legendos, po netikėtos antrosios žmonos mirties (gal net neatsitiktinės), nusenęs karalius nusižiūrėjo jos seserį, o toji jo neatstūmė. Visa tai pagaliau Lietuvą atvedė prie tarpusavio vaidų, rietenų, kad buvo nužudytas pirmas ir paskutinis Lietuvos karalius, o Daumantas drauge su 300 didžiūnų Nalšios žemės šeimų turėjo bėgti iš savo krašto.

Kur pasukti savo žirgus, Daumantui nereikėjo ilgai galvoti. Mat, kaip metraščiai byloja, jo teta buvo šventąja paskelbtoji kunigaikštienė Jevpraksija Pskovietė (pasaulietiškai – Jefrosinija), Polocko kunigaikščio Rogvaldo Borisovičiaus duktė. Taigi, Daumanto motina taip pat buvo rusė kunigaikštienė, ištekėjusi už lietuvių kunigaikščio. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad Daumantas gerai mokėjo kalbėti rusiškai ir buvo susipažinęs su pravoslavų tikėjimu. Štai kodėl Pskovo kunigaikščiai, gerai žinoję apie jo, Daumanto, karo žygius savo šalyje, taip palankiai priėmė tokį gausų jo gentainių būrį.

Atvykęs į Pskovą, Daumantas buvo pakrikštytas Troicko cerkvėje ir gavo Timofejaus vardą. Jau po metų – 1266-aisiais Pskovo gyventojų jis buvo išrinktas savo kunigaikščiu. Netrukus jis vedė kunigaikščio Dmitrijaus Aleksandrovičiaus, t.y. Aleksandro Nevskio anūkę.

Nereikia manyti, kad iš pradžių visiems patiko kunigaikštis, atsibeldęs iš gretimos priešiškos šalies. Savotiškas patikrinimas, kad jis ištikimai atsiduoda naujajai tėvynei, buvo Daumanto–Timofejaus žygis į kunigaikščio Gerdenio valdas, anksčiau priklausiusias Polocko kunigaikščiams. Tuo tarpu pats Gerdenis, jeigu tikėsime legenda, būdamas pirmosios Daumanto žmonos tėvas, tarsi turėjo įtakos, kad toji išduotų vyrą, o vėliau aktyviai prisidėjo, kad žentas būtų išvytas. Taigi Daumantas jiems nebuvo skolingas.

Daumanto žygis prieš savo ir Pskovo priešus ir jo rezultatai visiems padarė didelį įspūdį. Juk drauge su kunigaikščiu tada žygiavo vos 290 karių, o tuo tarpu Gerdenis prieš jo būrį atsiuntė net 800 žmonių. Pats Nalšios žemių valdovas gudriai nutarė kautynėse nedalyvauti. O kaip elgėsi Daumantas? Galima sakyti, visai nutrūktgalviškai: 200 karių su prisigrobtais trofėjais buvo nukreipti į Pskovą, o pats kunigaikštis, apnuoginęs kardą, ant kurio buvo pririšta juosta su užrašu „Savo garbės niekam neatiduosiu!“, tokiais žodžiais kreipėsi į likusius savo būrio karius (t.y. 90 žmonių): „Broliai Pskovo vyrai! Kas senas – tas man tėvas, o kas jaunas – brolis. Esu girdėjęs apie jūsų narsumą įvairiuose žygiuose... Taigi pirmyn už Šventąją Trejybę Tėvynės vardu!“

Metraštis liudija, kad šita rusų drąsuolių saujelė, vadovaujama Daumanto, nubloškė būrį lietuvių ir, sunaikinusi 600 karių, kitus privertė bėgti. Po šitų įvykių niekas Pskove negalėjo nė žodžiu pasisakyti prieš kunigaikštį – didvyrį, bijodami, kad „bus nudėti vietoje“.

Kitais, t.y. 1268 m., kunigaikštis Daumantas buvo vienas iš pagrindinių vadų istorinėse kautynėse prie Rakovoro, kur rusų kariauna nugalėjo Danijos ir Livonijos ordino riterius. „Pala, – gali pasakyti, koks istorijos mokovas, – apie kokį dar Livonijos ordiną galima kalbėti? Juk, kaip pasakyta, šio ordino riterius sumušė ant Čiudo ežero ledo Aleksandras Nevskis dar 1242-aisiais“. Teisingai, taip ir buvo. Betgi Livonijos ordinas, po minėto pralaimėjimo nutilęs dešimčiai metų, nenutraukė savo veiklos užgrobtose Pabaltijo žemėse ir visaip stengėsi atkurti savo feodalinę valstybę. Nesiliovė jis puldinėti ir savo kaimyninių slavų žemių. Apie XIII amžiaus vidurį į šias žemes veržėsi ir Danijos riteriai, kurie užėmė Kolyvaniją (dab. Taliną) ir Rakovorą (Rakverę). Rakovoras, vokiečių riterių vadinamas Vezenbergu, buvo pagrindinis Livonijos ordino agresijos atraminis punktas žygiuose į Novgorodo ir Pskovo žemes. Štai kodėl Novgorode 1268 m. žiemą susirinkusi kunigaikščių taryba nutarė išdraskyti šitą „širšių lizdą“.

1268-ųjų sausio 23 d. trisdešimties tūkstančių karių Rusios armija, kurią sudarė Novgorodo ir Pskovo kariaunos, išžygiavo Rakovoro link. Prieš šį žygį Pskovo kunigaikštis, padėjęs savo kardą priešais Troicko soboro altorių, kreipėsi į Dievą: „Viešpatie Dieve, atsižvelk į savo kuklius vergus ir suvaldyk tuos, kurie savo mintimis labai jau išdidūs“. Po to igumenas Izidoras kardu peržegnojo Daumantą ir palaimino būsimoms kautynėms.

Žinia apie tai, kad grėsmingoji Rusios kariuomenė jau atžygiuoja, netruko nuskambėti po visą Livonijos ordiną. Ir čia vokiečių riteriai nutarė imtis klastos – išsiuntė pasiuntinius, tikinusius, kad Livonijos ordinas nepalaiko danų. Štai kas apie tai rašoma metraštyje: „Vokiečiai atsiuntė savo pasiuntinius ir meilikaudami sakė: „Mes su jumis siūlome taiką, galite galynėtis su kolyvaniečiais (Talino gyv.) ir zakovoriečiais, o mes čia – niekuo dėti. Kad tai – teisybė, bučiuojam kryžių“. Tačiau netrukus laikas parodė, jog tai būta tik veidmainybės, norint nustelbti rusų budrumą ir įkvėpti mintį, kad viskas bus gerai. Tuo tarpu pats Livonijos ordino vadeiva – vienuoliktasis iš eilės magistras Oto fon Rodenšteinas kuo skubiau jungtinę Derpto vyskupo ir Vezenbergo danų riterių kariuomenę bei šarvuotuosius vokiečių riterius nusiuntė prie Kegolės upės priešais Rusios kariuomenę.

1268 m. vasario 18 d. prasidėjo didžiosios ir kartu tuo metu mažai istorijoje žinomos kautynės prie Rakovoro. Pasak metraštininko: „Nei mūsų tėvai, nei seneliai neregėjo tokių žiaurių skerdynių“. „Didžiosios ir šarvuotos kiaulės“ (taip buvo vadinama jų kovinė smūgio rikiuotė) smūgis buvo nukreiptas į rusų kariuomenės centrą, kurį sudarė Novgorodo pulkai. Smūgio būta tokio stipraus, kad, metraščio liudijimu, žmonės buvo išguldomi ištisomis gretomis. Nors centras patyrė didžiulių nuostolių, vis dėlto novgorodiečiai atsilaikė. Kautynių baigtį nulėmė Daumanto smūgis iš flango. Po keturias valandas trukusių žiaurių kirstynių su priešais pskoviečiai privertė riterius ir jų knechtus bėgti ir užsidaryti už Rakovoro sienų. Vytis bėgančiuosius, to paties metraščio žodžiais, trukdė kalnai kūnų, gulėjusių mūšio lauke. Danų ir vokiečių riteriai buvo visiškai sutriuškinti, nors ir Rusios karių čia žuvo daug. Trejetą dienų stovėdami šalia žuvusių priešų ir svarstydami, ar eiti pirmyn ir pulti Rakovorą, kunigaikščiai vis dėlto „...atsitraukė į savo žemes ir atvedė broliją, labai nukentėjusią“. Vienintelis Daumantas Pskovietis tęsė žygį prieš Livoniją. Štai kaip apie jį rašė metraštis: „Žygiuodamas nepereinamomis žemėmis, jis puolė virujiečius(?) ir nukariavo jų kraštą iki pat jūros... Tada pagarsėjo mūsų žemė visose šalyse ir nelyg audros bijojo visi didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Aleksandrovičiaus ir jo žento Daumanto bei jų vyrų – novgorodiečių ir pskoviečių“.

Betgi, kaip dažnai būna, ne iki galo išardytas „širšių lizdas“ greitosiomis ėmė atkurti savo jėgas ir 1239 m. magistras Oto fon Rodenšteinas, visus metus kaupęs jėgas keršto smūgiui, su aštuoniolikos tūkstančių kariuomene įsiveržė į Pskovo žemes, sudegino Izborską ir balandžio 23-iąją apsiautė Pskovą.

Reikia pasakyti, kad iki to meto pskoviečiai tiek buvo įtikėję Daumanto, kaip karvedžio, jėga ir talentu, kad su juo būtų sekę bet kur, nebijodami nė mirties. Dešimties dienų kautynės su livoniečiais baigėsi rusų kariuomenės pergale. Patsai magistras Oto fon Rodenšteinas mūšyje buvo sunkiai sužeistas, o jo riteriai panikuodami pabėgo už Didžiosios upės. Nepajėgdamas sulaikyti Daumanto draugovės spaudimo, Ordinas pasiūlė sudaryti taiką, kuri truko trukusį net iki 1299-ųjų, t. y. visus trisdešimtį metų.

Šis laikotarpis pasirodė kaip pats sėkmingiausias mylimam pskoviečių kunigaikščiui. Per šiuos metus Daumanto pastangomis Pskovas tapo neįveikiama tvirtove. Šalia senojo Kremliaus buvo pastatyta akmeninė gynybos siena, gavusi Daumanto vardą, o vieta, kurią ji juosė, praminta Daumanto miestu. Atsidėkodamas Viešpačiui, kurio vardu kunigaikštis nuolat laimėdavęs ir nė karto nenugalėtas, netoli Kremliaus Daumantas – Timofejus pastatė keletą šventyklų, kurios ilgainiui užėmė visą didelę Daumanto miesto erdvę.

Paskutinį savo žygdarbį šventasis Daumantas atliko 1299 m., kai Livonijos ordinas vėl užpuolė Pskovą. Per visus šiuos metus vokiečių riteriai, nesusitaikę su pralaimėjimu, toliau ruošėsi keršto smūgiui. Manydami, kad Daumantas jau nusenęs ir neįgalus, livoniečiai 1299-ųjų balandžio 4-ąją apsiautė miestą, sudegino priemiesčiuose esančius Snetogoro ir Mirožo vienuolynus. Na, o ką veikė Daumantas? Ir būdamas 60-ies metų jis, kaip sakė istorikas Levas Gumiliovas, neiššvaistė nei savo jėgų, nei narsos. Naktį atidaręs miesto vartus, kunigaikštis su savo draugove atakavo riterius ir padarė tai, ką ir Aleksandras Nevskis ant Čiudo ežero ledo. Priešai buvo suginti ant plono pavasarinio upės ledo, kuris įlūžo nuo sunkiai šarvuotų riterių svorio.

Tai buvo paskutinis karinis Pskovo kunigaikščio žygdarbis: jis mirė tų pačių metų gegužės 20-ąją ir su didelėmis iškilmėmis, pskoviečiams verkiant ir raudant, palaidotas Troicko sobore. Netrukus po kunigaikščio mirties jis imtas garbinti kaip šventasis gynėjas, saugojęs Rusų žemę nuo priešų ir nelaimių. Ne kartą ir po mirties jis gynė Pskovą. Antai 1480 m., kai didžiulė priešų kariuomenė apsiautė miestą, Daumantas prisisapnavo vienam miestiečiui ir tarė: „Paimkite mano apsiaustą (apdangalą), apneškite jį triskart aplink miestą su kryžiais ir – nieko nebijokite“. Metraščio liudijimu, išsigandę priešai iškart atsitraukė nuo miesto. Pskoviečiai šventai tikėjo ir tiki, kad jų miestą gina šventasis palaimintasis kunigaikštis Daumantas – Timofejus. Štai kodėl su kunigaikščio palaikais Troicko sobore buvo pakabintas ir jo kovos kardas, o Daumanto durklas su išraižytais jame žodžiais: „Savo garbės niekam neatiduosiu!“ buvo įteikiamas jo įpėdiniams, Pskovo kunigaikščiams Šventosios Trejybės cerkvėje, kai jie įžengdavo į sostą.

Ėjo metai... Rusia stiprėjo ir augo, o po šimto metų prasidėjo judėjimas, kai rusų keliautojai ėmė žygiuoti į Rytus. Buvo steigiamos žiemavietės, įtvirtintos gyvenvietės ir didelės tvirtovės. Tolimiausias pravoslavijos forpostas ir atraminis punktas šiose vietose tapo Albazino tvirtovė, kurios garnizonas, turėjęs iš viso 826 kazokus, 1685–1689 m. atlaikė dešimties tūkstančių Mandžiūrijos kariuomenės vyrų apgultį. Iš kur kazokai sėmėsi ryžto, atkaklumo, kai jiems reikėjo ketverius metus atlaikyti dešimt kartų gausesnių priešininkų atakas? Tai ne vien jų fizinio tvirtumo įrodymas: jie dar ir dvasiškai buvo įtikėję, kad kažkokios aukštesnės jėgos jiems padės. Metraštis pasakoja, kad 1679 m. kazokų būrys, vadovaujamas Gavrilo Frolovo, kilusio iš Pskovo žemių, išvyko žvalgytis iš Albazino palei Zėjos upės slėnį. Kalnų kelyje priešais būrį netikėtai išdygo raitelis, kuris, apsisiautęs šarvais ir su kardu rankoje, jiems tarė: „Aš – Daumantas Pskovietis. Netrukus jus puls kitataučiai. O kol jie atvyks, laukite didelių antpuolių ir kautynių, kuriuose ir aš padėsiu rusų žmonėms. O tvirtovės priešai nepaims“.

P.S. Ir po daugelio šimtmečių Rusijoje gerbiamas šventojo ir palaimintojo kunigaikščio Daumanto–Timofejaus atminimas. Jau mūsų laikais Pečioros garnizono teritorijoje (Pskovo sritis) jo garbei iškilo koplyčia. Praeina amžiai, ateina naujos kartos, bet visada prie Tėvynės sienų stovi nematomas karys – gynėjas, kurio kardas niekada neatšips.

Iš rusų kalbos išvertė Leopoldas Stanevičius

Aleksandras OBUCHOVAS (Luga),

Petrovsko mokslų akademijos narys-korespondentas

 
Reklaminis skydelis