Mes turime 450 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4580
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14767
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90797
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Neįvykęs interviu su trylikos vaikų mama: kaip ji yra dar gyva

2017 m. vasario 1 d., trečiadienis, Nr.9 (1638)

Vaiva Sikorskienė kartu su vyru Povilu išaugino keturis vaikus, kurie dabar jau suaugę ir susilaukę savo vaikų. Šiuo metu Švenčionėlių seniūnijoje gyvenantys Sikorskiai globoja 9 vaikus, kurių biologiniai tėvai neaugina.

Apie šią šeimą buvo rašyta ir mūsų laikraštyje.

Savo puslapyje www.sikorskiuseimyna.lt rašo: „ESAME DIDELĖ 11 ASMENŲ ŠEIMA, kurioje kasdien prie stalo sėda mama, tėvas ir devyni vaikai.

Mes savotiška šeima, nes į klausimą „ar visi šie vaikai jūsų?“ su pasididžiavimu atsakome „žinoma“, bet iš tiesų šie vaikai turi savo biologinius tėvus, kurie dėl įvairių priežasčių negali jų auginti.

Kartais mintyse dėkojame tiems žmonėms už mums suteiktą laimę būti šalia jų nuostabių vaikų. Kartais… deja… kenčiame dėl savo bejėgiškumo, nes suprantame, kad ne viskas priklauso nuo mūsų.

Šiandien mes tiesiog esame visi drauge. Ir laimėje, ir nelaimėje.“

Interviu „Neįvykęs interviu su trylikos vaikų mama: kaip ji yra dar gyva“ Vaiva Sikorskienė paskelbė savo šeimynos tinklapyje ir „Facebook“ paskyroje.

Dėkojame autorei už nuoširdumą, atvirumą, originalias mintis, ir su jos leidimu siūlome šią publikaciją „Švenčionių krašto“ skaitytojams.

Daugiau informacijos apie šią šeimyną, įdomių pastebėjimų, širdingų ir šiltų rašinių, problemų pasidalinimo galima rasti jų tinklapyje ir „Facebook“ paskyroje.

 

Kartais man skambina žurnalistai, kurie po kurio laiko apsigalvoja su manimi kalbėtis. Nes auginti daug vaikų yra tikrai įtartina. Mielieji, aš galiu Jums padėti.

Jei būčiau žurnalistas, sumanęs paimti iš manęs interviu, pirmiausia paklausčiau: - Kokiu būdu jūs vis dar esate gyva? Tuomet aš jam papasakočiau, jog dažniausiai jaučiuosi kaip Dievas ar Šventoji Dvasia, esanti visur (atleisk man, Viešpatie, už susireikšminimą). Aš vienu metu stebiu savo suaugusiųjų vaikų kelius ir klystkelius (kiekvieno atskirai), transformuojuosi į angelą, tupintį ant savo pradinukų peties, plevenu prie mažų darželyje bei verdu pietus ir šluostau nosis mažiesiems...Visai nesijaučiu susiskaidžiusi į trylika gabalėlių, netgi jaučiuosi pakankamai komfortiškai. Šitaip.

Savo fizinį kūną jaučiu tik tuomet, kai jį skauda. Bet skauda dažniausiai dvasią...

Kartais žmonės sako, kad turiu didelę širdį... Manau, kad kiekviena širdis gali plėstis tiek, kiek jai leidi. Manojoje – dar yra laisvos vietos. Ne konkrečiam, bet nelaimingam vaikui... Vaikui, sergančiam ŽIV, kurį ignoruoja visa mūsų provinciali parapija, net neįtarianti, kad jų svajonių didmiestyje tokių vaikų yra daugelyje ikimokyklinių įstaigų, tik niekas apie tai nekalba garsiai... Vaikui, kuris vakar buvo atvežtas į globos namus, nes jo mamą ištiko tragedija. Vaikui, kuris psichologiškai traumuojamas savo namuose arba valdiškoje įstaigoje. Ir visai nerūpi man Gretos, Agnės ar Ramūnai. Jie puikiai sugeba savimi pasirūpinti. Vilkų gaujai numestas mėsos kąsnis, kol jie doroja, niekas ir vėl nevyksta... Vaikai palauks, jie laukia jau senai. Dažniausiai nesulaukę užauga – nelaimingi, pikti ir kalti, kad gimė ne laiku ir ne vietoje...

 

Dar paklausčiau: - Kas Jums svarbiausia gyvenime? Atsakyčiau – santykiai tarp žmonių. Kadaise mano pirmagimė pareiškė: „Mam, dabar man draugai yra visas pasaulis“, - ir išėjo gyvent su draugu. Kadaise mano ypač gabus sūnus metė mokslus Dailės akademijoje, pasakęs: „Man neįdomu“, ir išvažiavo ieškot laimės į Londoną. Kadaise mano graži, protinga, talentinga dukra pasakė; „Negaliu mokytis šioje mokykloje, čia vien „fifos“, - ir pradėjo savo žygį po mokymo įstaigas, kuris nesibaigia iki šiol... Kadaise mano 18-metis pagrandukas nusprendė, kad jau jam pats tinkamiausias laikas vesti ir mums teko organizuoti skubias vestuves... Jų gyvenimo keliai keitėsi dar daug kartų ir kaskart aš galėjau tik išklausyt ir palinkėt sėkmės, nes žinojau, kad praradusi ryšį su vaiku, graušiuosi visą likusį gyvenimą. Gal Ikaras, skrisdamas į saulę, ir apdegs sparnus, bet jis bus bent pabandęs... Mamai svarbiausia išlaikyti santykį su savo vaiku, net jei ir supranti, kad jis tikrai nudegs tuos savo dar nesutvirtėjusius sparnelius...

 

Užduočiau dar keletą klausimų: - Koks nuolatinis Jūsų jausmas? - Nerimas dėl vaikų... bet aš kasdien su juo kovoju, nes kitu atveju negalėčiau patirti šiandienos džiaugsmo.

 

- Kokia didžiausia Jūsų baimė?

- Įstrigti drabužyje, kuris per mažas. Arba įstrigti emocijoje. Arba įstrigti apskritai... nes stovintis vanduo rūgsta.

 

- Kas Jus labiausiai erzina?

- Niekas. Bet nemėgstu, kai troleibuse kažkas kalba telefonu visiems... Kai žmonės „būna“ darbe, bet nedirba... Kai į savo klausimą gauni „išmoktą“ atsakymą + „išmoktą“ šypseną... Kai jauti, kad tavim netiki, nes taip „nebūna“... Smulkmenos, nes jos pripildo dienų turinį.

 

- Kas Jums yra laimė?

- Jausmas, kai snaudi didžiulės lovos kamputyje, nes ją užima mažiausias arba tuo metu sergantis vaikas, su visa savo atributika... Kai pasijunti užmigusi dviaukštės lovos antrame aukšte... Kai grįžusią tave pasitinka aštuoniolikos kojyčių trepsėjimas ir šurmulys: „Mama grįžo, kaip mes tavęs pasiilgom“... Kai uždavus klausimą, sulauki devynių skirtingų atsakymų... Kai kiekvieną dieną šventi kaip šventę...

 

- Koks klausimas Jums atrodytų pats kvailiausias?

- Ar mylite savo vaikus... nes su kiekvienu vaiku santykis susidėlioja skirtingas ir unikalus. Ir net ne meilė svarbu, o pagarba.

 

- Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

- Surasti save. Suprasti, kas Jums svarbu. Eiti savo keliu. Nekritikuoti. Nepavydėti. Nesusireikšminti. Neteisti.

 
Reklaminis skydelis