Mes turime 208 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3498
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3498
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:70221

Laiko dulkes nužėrus. Jonas Boskas – šiuolaikinio jaunimo draugas

2017 m. vasario 4 d., šeštadienis, Nr.10 (1639)

1815 – 1888

 

Mažas liko našlaitis

Jonas Boskas – šiuolaikinio jaunimo draugas – gimė mažame kaimelyje netoli Turino labai neturtingoje šeimoje. Jo tėvas tarp žmonių turėjo gerą darbštaus darbininko ir uolaus krikščionio vardą. Vieną 1817 m. gegužės dieną tėvas grįžo iš laukų stipriai sukaitęs ir nusileido į vėsų rūsį paimti reikiamų daiktų. Grįžo visas tirtėdamas nuo šalčio. Jį ištiko ūmus plaučių uždegimas. Gydymas nedavė jokių rezultatų. Vyras parašė testamentą, priėmė mirštančiųjų šv. Komuniją. Žmonai Margaritai prasitarė, kad jam suteikta malonė mirti kaip Jėzui, sulaukus 33 metų. Margarita liejo graudžias ašaras. Mažajam Jonui tebuvo tiktai 21 mėnuo.

 

Šeimos rūpesčiai – ant jaunos mamos pečių

Visi šeimos rūpesčiai užgula dvidešimt devynerių metų mamos Margaritos pečius. Jai vienai tenka rūpintis šeimos ūkiu didelio nederliaus metais, prižiūrėti velionio vyro motiną ir jo sūnų iš pirmosios santuokos. Taip pat moteris turi auklėti savo vaikus – Džiuzepę ir Joną.

Margarita buvo tvirta, blaiviai mąstanti moteris, kuri darė ryžtingus sprendimus ir kukliai gyveno. Sulaukusi pasiūlymo dar kartą ištekėti, ji atsakė: „Dievas man davė vyrą ir jį iš manęs atėmė. Mirdamas jis man patikėjo tris vaikus, ir būčiau žiauri motina, jei juos apleisčiau tuo metu, kai jiems labiausiai manęs reikia“. Jonui, besiruošiančiam tapti kunigu, ji pasakė: „...gerai atmink: gimiau skurde, gyvenau skurde, noriu ir mirti skurde. Todėl tiesiai tau sakau: jei per nelaimę taptum turtingu kunigu, aš niekada neperžengsiu tavo namų slenksčio“.

 

Beraštė, tačiau šviesi ir išmintinga moteris

Beraštė, bet kupina iš aukštai sklindančios išminties, ji daug padėjo visų atstumtiems gatvės vaikams. Dievas Margaritos gyvenime užėmė pirmąją vietą, jo vardan ji iki paskutinio atodūsio laikėsi neturto, meldėsi ir aukojosi. Ji yra pirmoji ir pagrindinė kun. Jono Bosko bendradarbė. Augindama tris labai skirtingų temperamentų sūnus, nė vieno neslopino ir nesumenkino. Savo varganoje lūšnelėje ji juos užaugino griežtai ir su meile; mažasis Jonas kasdien eidamas į mokyklą, sukardavo dvylika mylių.

 

Nuo vaikystės rengėsi tapti kunigu

Jonas jau devynerių metų nusprendė tapti kunigu ir paskirti savo gyvenimą vaikams, - tam jį paskatino vienas sapnas, kuriame jis vaikus iš žvėrių vertęs avinėliais, - ir jis neatidėliodamas pradėjo tam ruoštis.

Neatsitraukdamas stebėjo kiekvieną klajojančių artistų trupę ar mugę, išmoko vaikščioti lynu, norėdamas tapti akrobatu ir fokusininku ėmėsi rengti nuostabius pasirodymus, kuriuos užbaigdavo rožinio kalbėjimu ir pasakydavo pamokslėlį. Tada šis apskritagalvis amžinai susitaršiusiais plaukais berniūkštis griebėsi knygų; vienais metais nuo Kalėdų iki Velykų išmoko visą lotynų kalbos gramatiką.

 

Sunkus kelias į mokslą

Motina išsiuntė Joną iš namų dirbti ir kartu mokytis. Nors maitinosi vien kukurūzais ir kaštonais, ištisas dienas dirbdavo pusberniu, iki vėlyvos nakties sėdėdavo prie knygų, pasišviesdamas vienui viena lajine žvake, - vis dėlto regėjos, jog jis neturi ateities. Mokslus teko mesti, nes neužteko lėšų. Ir staiga viskas susitvarkė. Joną parėmė labdara; jis pradėjo laimėti premijas. Dvidešimties metų įstojo į seminariją; pasimokęs šešerius metus, 1841 m. arkivyskupo buvo įšventintas į kunigus. Po įšventinimo jis atvyko į Turiną dirbti praktinį sielų ganytojo darbą. Nuo tada kunigas Boskas galėjo visiškai atsidėti darbui su vargstančiais vaikais, regėtais sapne.

 

Į gatves – pas jaunimą

Nuo pat pirmųjų kunigystės dienų jis eina į miesto gatves, norėdamas pamatyti, kaip jaunimas leidžia laiką. Kunigas lieka priblokštas. Mieste neramu, nuolat kyla riaušės ir peštynės. Neturintys darbo, nusivylę paaugliai šlitinėja gatvėmis, pasiruošę krėsti šunybes. Kunigas juos pastebi tarpuvartėse lošiančius iš pinigų. Jaunuolių veidai dega pykčiu ir sunkiai suvokiama neapykanta. Tačiau dar didesnį siaubą Jonas Boskas patiria apsilankęs kalėjime. Jis rašo: „Buvo baisu išvysti daugybę sveikų, tvirtų, gyvybingų 12 – 18 metų vaikinų, kurie ten tūno uždaryti be veiklos, stokoja materialaus ir dvasinio maisto“. Kunigas apsisprendžia: „Bet kuria kaina privalau padaryti viską, kad jauni vaikinai nepatektų į kalėjimą“.

 

Mokykla, namai ir dirbtuvės – jaunimui

Jonas Boskas ypač rūpinosi palikusiais gimtinę ir likusiais be priežiūros jaunuoliais, kurie tais sunkiais metais atvykdavo iš kaimo į kylantį didmiestį pabandyti savo laimės. Didžiausia jo problema buvo, - kur įkurdinti žiemos mėnesiais šimtus jaunuolių. Pagaliau jam pavyko išsinuomoti didelę seną pašiūrę. Per 1846 m. Velykas jau buvo beveik 800 jaunuolių. Tuomet jis įkūrė reguliarias vakarines mokyklas. Gabesnius mokinius mokė kalbų ir matematikos, po to jie tapdavo kitų jaunuolių mokytojais. Netrukus Jonas Boskas pastatė dirbančiam jaunimui namus ir įkūrė mokomąsias dirbtuves, kad jie galėtų ugdyti savo profesinius sugebėjimus.

 

Per choleros epidemiją teikė pagalbą

1855 m. liepą Turine pratrūksta choleros epidemija. Kun. J.Boskas drauge su savo jaunuoliais leidžiasi miesto gatvėmis ieškoti ligonių ir teikti jiems pagalbą. Tai buvo labai sunkus ir nemalonus darbas, nuolat tykojo pavojus užsikrėsti. Jis reikalavo, kad vaikinai būtų labai atsargūs. Kiekvienas nešėsi su savimi buteliuką acto ir palietę ligonius privalėjo tuoj pat nusiplauti rankas.

Savo bendradarbius jis perorganizavo į Šv. Pranciškaus Salezo bendruomenę, dažniausiai vadintą saleziečiais. Šiandien ši bendruomenė išplitusi visuose kontinentuose, turi per 22 tūkst. narių, milijonai jaunuolių yra baigę saleziečių mokyklas. Mergaitėms jis įkūrė Marijos Krikščionių Pagalbos bendriją, kurioje yra maždaug 10 tūkst. seserų.

 

Dievo apdovanotas auklėtojas

Jonas Boskas buvo Dievo apdovanotas auklėtojas. Jis jaunimo auklėjimo darbą vadino meilės darbu. Visa auklėjimo paslaptis – meilė, kurią skiepijo auklėtiniams. Auklėtojas kalbėdavo: „Mylėkite vaikus, ir ne tik juos mylėkite, bet ir elkitės taip, kad jie jaustųsi mylimi“. Jis buvo įsitikinęs, kad pirmiausia reikia pažadinti paauglio atsakingumo jausmą ir stengtis taip su juo gyventi, kad jis jaustų konkretų bendradarbiavimą su suaugusiuoju. „Neturiu kito troškimo, kaip tik išugdyti jūsų fizinį, protinį, dorinį gėrį; ...bet taip pat žinokite, kad be jūsų pagalbos ir pastangų nieko negaliu nuveikti“. Auklėtojams pabrėždavo: „Mylėkite tai, kas patinka jaunimui, o jaunimas pamils tai, kas jums patinka“. Jo mokiniai jį laikė šventuoju. Kartą jis vedė rekolekcijas 300 kalinių ir su dideliu vargu išprašė vidaus reikalų ministro leisti jiems už jų gerą elgesį dalyvauti visą dieną trunkančioje išvykoje po Turino apylinkes be jokios sargybos, ir nė vienas iš kalinių, nors ir nesaugomi, net nebandė bėgti.

 

Pas Šventąjį Tėvą

1880 m. popiežius Leonas XIII paveda kun. J.Boskui bažnyčios statybą, kuri reikalavo daug jėgų ir milžiniškų lėšų. Būdamas jau senyvo amžiaus, išvargęs ir išsekęs, vaikų ir jaunimo numylėtas kunigas leidžiasi kelionėn po Prancūziją ir Ispaniją, ieškodamas geradarių finansinės paramos. Jam rengiami iškilmingi sutikimai ir priėmimai. Jis kalbasi su pasaulio galingaisiais ir valdovais, darbininkais ir beturčiais. 1887 m. balandžio 30 d. kun. J.Boską pasikviečia popiežius į Vatikaną. Jam kopiant plačiais laiptais, popiežiaus kareiviai pagarbiai pasitempia. Kun. J.Boskas, apsiavęs sunkiais auliniais valstietiškais batais, ant prabangių kilimų jaučiasi kiek nejaukiai. Kun. tyliai sušnabžda: „Aš jau senas, Šventasis Tėve. Tai mano paskutinė kelionė, artinasi gyvenimo pabaiga... Reikia dar daug nuveikti vargstančio jaunimo labui... Laimei turiu puikių pagalbininkų...“

 

Atėjus laikui, viską suprato...

Naujoji bažnyčia šventinama 1887 m. gegužės 14-ąją. Kitą dieną, prilaikomas kunigų J.Boskas įžengia į bažnyčią aukoti šv. Mišių. Aplinkui minios žmonių. Staiga, vos prasidėjus šv. Mišioms, kun. J.Boskas pravirksta. Jis verkia ilgai, ašaros liejasi be sustojimo – ir taip iki Mišių pabaigos. Po mišių kun. Boskas beveik nešte nunešamas į zakristiją. Jo akyse vis dar spindi ašaros. Sekretorius pašnibždomis klausia: „Kunige Boskai, kodėl“? Šis atsako: „Atmintyje man gyvai iškilo vaikystės sapnas, kurį sapnavau būdamas devynerių. Tame sapne Dievo Motina man pasakė: „Atėjus laikui, viską suprasi“. Man prieš akis prabėgo visas mano gyvenimas ir staiga pasirodė, kad pagaliau viską supratau: vertėjo aukotis ir plūktis iki devinto prakaito dėl sielų gėrio ir tam, kad jaunimas būtų išgelbėtas“.

 

Vienintelis vaistas, kurio kunigas negalėjo vartoti...

Tais pačiais metais kun. Jonas Boskas įsteigia kultūros ir religinės auklybos žurnalą „Saleziečių žinios“. Šis žurnalas visame pasaulyje išeina dvidešimt keturiomis kalbomis, iš viso dešimties milijonų egzempliorių tiražu. Lietuvių kalba šis žurnalas leidžiamas nuo 1927 m. „Saleziečių žinias“ rengia ir leidžia Lietuvos šv. kun. Jono Bosko draugija.

1887 m, paženklinti varginančia kelione į Romą, daugybe susitikimų, pokalbių su žmonėmis, rūpesčių dėl saleziečių bendruomenių veiklos ir jaunimo, nualina kun. J.Bosko sveikatą. Garsus daktaras, pakviestas apžiūrėti silpstančio kunigo, palinkęs prie jo lovos, taria: „...vienintelis vaistas jums – visiška ramybė ir poilsis, jokių rūpesčių ir jokios veiklos.“ Kun. J.Boskas, sunkiai alsuodamas, su šypsena lūpose taria: „Taip, daktare. Suprantu. Bet tai yra vienintelis vaistas, kurio negaliu vartoti“.

 

Ramus išėjimas Anapus

Daug kartų buvo kurstoma pasikėsinti į Jono Bosko gyvybę. Sykį jam besėdint pamokoje, vienas žmogus šovė į jį pro langą. Kulka prazvimbė jam po pažastimi, pradrėksdama drabužį. „Gaila, - pasakė jis, - geriausia mano sutana“. Ir toliau tęsė pamoką.

Kun. J.Bosko sveikata vis labiau silpsta. Jis panašus į gęstančią žvakę. Laikosi aukšta temperatūra, kunigas sunkiai alsuoja. Didžiulis kiemas prie namo – pilnas vaikų. Tvyro neįprasta tyla. Kelias dienas prieš mirtį kunigas buvo paniręs į gilų miegą. Paskutiniai jo žodžiai, kuriuos jis pajėgė ištarti, buvo šie: „Visiems darykime gera, niekam nedarykime bloga. Pasakykite mano vaikams, kad laukiu jų visų Danguje“. Prie mirštančiojo atsiklaupę budi saleziečiai – jo ugdytiniai. Popiežius Romoje laukia žinių apie kun. J.Bosko sveikatą. Viso pasaulio saleziečiai, jaudulio apimti, meldžiasi už savo steigėją.

1888 m. gruodžio 31 d. kun. Jonas Boskas iškeliauja Anapus. Tris dienas jo palaikai guli pašarvoti šv. Pranciškaus Salezo bažnyčioje. Tūkstančių tūkstančiai ateina pagerbti mirusiojo. Laidotuvių dieną milžiniška minia užplūsta ne tik bažnyčią, bet ir aikštę bei gretimas gatves. Jie trokšta palydėti kun. Joną Boską į paskutiniąją kelionę.

Parengė Bronius Lazaraitis

 

Literatūra:

Žurnalų komplektai: „Saleziečių žinios“ 2003, 2004, 2005.

Cyril Martindale. Kas yra šventieji? Tyto Alba. Vilnius 1996 m.

 
Reklaminis skydelis