Mes turime 199 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1535
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4469
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:84939

Išnykusį Žąsinų kaimą primena sentikių kryžius

2017 m. vasario 18 d., šeštadienis, Nr.13 (1642)

Ištisus amžius maitinusio Lietuvą kaimo likimas buvo ir, ko gero, yra nelengvas. Kokių tik išbandymų Lietuvos kaimai ir vienkiemiai nepatyrė 20-ajame amžiuje: tai ir kolektyvizacija, melioracija. Kartais sunku net suvokti, kam trukdė nedideli kaimeliai, vienkiemiai. Apie tuos skaudulius rašė Jonas Avyžius romane „Kaimas kryžkelėje“, ne ką lengvesnė dalia teko kaimui ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Dabar jau kolūkių ir bendrovių griūtis, bedarbystė tiesiog šluote iššlavė kaimus ir vienkiemius, kurie per stebuklą buvo išlikę po melioracijos buldozerių.

Visada skaudžiai reaguoju į pasakojimus apie išnykusius kaimus. Prieš keletą metų viename eilėraštyje rašiau: „Išnykusių kaimų keista geografija. Žemėlapiuos likę vardai. Kryžiai mediniai, granito akmenys ir senosios trobos likę dūlėt.“

Iš tiesų daug kur vietoj buvusių kaimų tik kryžiai belikę, o po paskutinių patikslinimų net ir žemėlapiuose kaimų pavadinimų nelikę. Panašiai nutiko ir su Žąsinų kaimu, apie kurį man papasakojo iš to kaimo kilęs, o dabar Švenčionyse gyvenantis Vladislav Micevič. Kadangi su Vladislavu bendravome ne vieną kartą, tad pokalbis užsimezgė labai lengvai.

- Mano gimtojo Žąsinų kaimo jau seniai nebėra. Jo vietą žymi prieš keletą metų sentikio Aleksandro Besonovo pastangomis pastatytas medinis kryžius. Mes, katalikai, kilę iš Žąsinų kaimo, galime tik su baltu pavydu žiūrėti į tokį kaimo sentikių žingsnį. Tai išties sveikintinas sprendimas, o Žąsinų kaimas, kuris anksčiau buvo vadinamas Žūsinų kaimu ir, kaip rašė istorikas Jonas Juodagalvis, yra minimas 1783 m. Švenčionių parapijos apraše, buvo senas. Čia draugiškai gyveno ir katalikai, daugiausia lenkų tautybės, ir sentikiai. Žąsinų kaimas buvo tarp Jančiūnų ir Jaciūnų. Dabar kaimo pavadinimą tik Žąsinų ežeras primena. Kažkada ir Jančiūnuose, ir Jaciūnuose buvo septynmetės mokyklos. Lenkų tautybės vaikai, tarp jų ir aš, ėjome į Jaciūnus. Tuo metu Jaciūnuose direktoriumi buvo Marijonas Smagurauskas. Dabar ne tik Žąsinų kaimo nėra, bet ir Jaciūnai vos gyvi. Žąsinų kaimą melioracija nušlavė 1979. Tėvai tada į Milkuškas išsikėlė, - pasakoja apie savo gimtąjį kaimą Vladislav Micevič.

- O kaip sugyvendavo lenkai su sentikiais rusais?

- Sugyvendavome draugiškai. Kažkaip ir konfliktų nekildavo. Gal ir tiems konfliktams kilti nebuvo priežasčių. Juk žmonės vienas kitą gerai pažinojo. Beje, mūsų Žąsinų kaime elektrą tik 1975 m. įvedė, o aš po kariuomenės baigęs Kauno milicijos mokyklą savo darbinę veiklą pradėjau Ignalinos rajone, paskui, kai atsirado vieta Švenčionyse, perėjau dirbti arčiau namų, arčiau tėvų. Ir nors mus visus gyvenimas išblaškė iš gimtojo Žąsinų, arba kaip mes vadindavome Žūsinų, kaimo, bet visada norisi sugrįžti ten, kur tavo protėvių šaknys, kur žemė šimtmečius buvo laistoma ten gyvenusių ir sunkiai dirbusių žmonių prakaitu. Sugrįžtu ten ir po gimtąsias vietas pavaikščioti ir pagrybauti. Dažnai būdamas ten pasidžiaugiu tuo, kad bent sentikių kryžius, pastatytas Aleksandro Besonovo, žymi buvusio Žąsinų kaimo vietą. Kartais pagalvoju, kad gal kada ir katalikišką kryžių pastatysime, - sako mano pašnekovas Vladislav Micevič. Paskui vartydami jo surinktą medžiagą, ją Vladislavas renka 40 metų, iškarpas iš laikraščių, kur buvo rašoma ne tik jį, jo šeimą, artimus gimines, bet ir pažįstamus, dar kartą prisimename išnykusius ir nykstančius kaimus, likimo išblaškytus jų žmones.

Algis JAKŠTAS