Mes turime 191 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3998
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3998
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:15878
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Svarbiausi Kazimiero gyvenimo principai – darbštumas ir sąžiningumas

2017 m. vasario 25 d., šeštadienis, Nr.15 (1644)

Rašyti apie žmogų, kurį gerai pažįsti, visada nėra lengva, nes žinai apie jo gyvenimą daug, o atrinkti tai, kas svarbiausia, nėra lengva. Juk straipsnis laikraštyje – tai ne romanas, kur gali rutulioti ir aprašinėti vieną ar kitą žmogaus gyvenimo epizodą gana ilgai, o čia viskas turi būti išgryninta, bet ir apimti tai, kas svarbiausia. O kas žmogaus gyvenime svarbiausia? Indų rašytojas, mąstytojas Rabindranatas Tagorė apie gyvenimo svarbą rašė: „Gyvenime už viską svarbiau yra pats gyvenimas, todėl reikia išmokti juo džiaugtis.“ Ar tikrai mes mokame džiaugtis gyvenimu, nes jau vien mūsų gyvenimas šioje žemėje yra stebuklas. Ne veltui keltų išmintis sako: „Gimimas – išrinktųjų dalia. Gimti – vadinasi būti išrinktajam.“ O kaip toliau žmogaus gyvenimas susiklosto, tai jau daugelio veiksnių pasekmė, bet dažniausia viskas priklauso nuo paties žmogaus.

Nuo pat vaikystės gyvenimas nelepino ir šio mano pasakojimo herojaus Kazimiero Šiaudinio, bet visą gyvenimą jis stengėsi išsaugoti didžiausias vertybes, o vienu svarbiausių jo gyvenimo credo buvo ir lieka sąžiningumas. O dabar apie viską iš pradžių.

 

Tėvas negrįžo iš karo

Kazimierui ėjo ketvirti, kai 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją. Ir nors šis karo etapas truko labai trumpai, bet pareikalavo tūkstančių karių gyvybių. Kadangi tuomet gimtasis Kazimiero Šiaudinio kaimas buvo lenkų okupuotame Vilniaus krašte, tad kartu su aplinkinių kaimų vyrais buvo mobilizuotas ir jo tėvas. Ne daug ką iš to laiko atsimena Kazimieras, o ir tėvą – tik kaip per miglą.

- Atsimenu kaip vežėme su mama tėvą į Ignaliną. Važiavome pro Paringį, Dainiūnus, Girminius. Važiavome tiesiausiu keliu. Laukėme, kol mobilizuotus vyrus išveš. Grįžome jau dviese. Tiesa, iš Naujos Vilnios dar gavome tėvo rašytą laišką, tai buvo paskutinė žinia nuo jo. Nors karas truko trumpai, bet tėvas dingo be žinios. Kur tik galėjo, siuntė mama užklausimus – ir į Šveicariją, ir į Vokietiją, atsakymai buvo vieni ir tokie patys – nei gyvų, nei žuvusių sąrašuose nėra. Kiti jo draugai – Vytautas Gaižutis, Antanas Misiūnas, Kazimieras Mačkinis – buvo patekę į nelaisvę, bet sugrįžo. Grįžo ir mamos brolis. Vyrai kalbėjo, kad neva matė sužeistą prie Vyslos upės. Kalbėjo, kad tėvas pasakęs: „Jūs, vyrai, eikit toliau, o aš jau negaliu“. Štai ir visos mano žinios apie tėvą, - sako mano pašnekovas.

Augti kaime be tėvo buvo sunku. Mama buvo griežta, reikli sau ir sūnui. Reikėjo kaip nors tuos 8 hektarus žemės sutvarkyti. Mama dirbo pati, kiek galėjo padėjo diedukas, padėjo ir iš nelaisvės grįžęs mamos brolis, buvo ir gerų kaimynų, tokių kaip Galubickai. Kazimieras arti pradėjo gal jau 10 metų. Tuo metu jau ir pradinę mokyklą Kinkūnuose lankė. Mokytojas buvo tiks Bukauskas, bet mokyti jis per daug nesistengė, po to mokytojas Girdžiušas iš Paliesiaus jau buvo visai kitoks. Ketvirtoj klasėj jau Julius Gaidelis mokė. Jis buvo griežtas ir reiklus mokytojas.

- Būdavo musė klasėj skrenda, tai girdisi, - prisimindamas tą laiką sako Kazimieras.

O štai jau baigus 4 klasės toliau mokytis Kazimierui teko vakarinėj. Mama neleido, nes reikėjo dirbti ūkyje. Septynmetę jau baigė vakarinėj.

Anksti ne tik arti, bet ir šienauti bei kitus darbus Kazimierui teko anksti išmokti. Per neatsargumą su dalgiu ir koją rimtai buvo persipjovęs, bet vaikui greitai užgijo.

Geras sambrūzdis kaimuose tuomet buvo kūlimas. Kazimierui tekdavo arklius varinėti.

- Mama taip ir neištekėjo, vis laukė grįžtančio tėvo. Visi burtai rodydavo, kad tėvas kelionėje, kad tuoj sugrįš, bet taip ir nesugrįžo, - sako Kazimieras, kuriam augant, vis didesnę namų ūkio naštą teko nešti. Per tuos jo vaikystės metus kelis kartus keitėsi santvarkos, bet atėjo ir didžiosios kolektyvizacijos laikas.

 

Kiniūniškius į kolūkį varė su milicija

- Nenorėjo žmonės į tuos kolūkius. Varu buvo varomi, o mūsų Kiniūnų kaimo žmones dvejus metus su milicija į kolūkį varė. Nėjo žmonės, nepasidavė. Tik po to, kai uždėjo tokius mokesčius, kad negali išsimokėti, buvo priversti paklusti, bet iki to buvo visko. Pirmus metus niekas nėjo, tai milicija šeimininkaudavo kaime kaip savo namuose. Milicininkai ir javus į kluonus vežė, bet žmonės žymėjosi. Visą dieną milicininkai dirbo, pilnus kluonus privežė, o pernakt žmonės išsivežiojo kiekvienas savo. Ryte atvažiuoja milicininkai, o klojimai tai tušti. Žmonės su arkliais miškuose pasislėpė. Taip tais metais ir nebuvo suvaryti į kolūkį. O kitus metus, kai užkėlė nežmoniškus mokesčius, žmones visgi suvarė į kolūkį, ir tapo viskas bendra. Sunku buvo žmonėms išgyventi tą laikotarpį. Labai baisu buvo į kolūkį eiti, viską iš tavęs konfiskuoja. Ratus konfiskuoja, pakinktus konfiskuoja, plūgus konfiskuoja. Suveža viską į krūvą, ir pūsta lauke. Greitai viskas irti pradėjo. Labai gaila buvo gyvulių. Arkliai ypač tą jautė – nebuvo ką ėda. Pavasarį nepasikeldavo. Arkliai pažindavo... o grįžti į ganyklą nenorėjo. Dar ilgai žmonės negalėjo susitaikyti su tuo, kad visa tai jau niekada nebus tavo. Žmonės stengėsi, net ir grūdus slėpė, bet surasdavo ir paimdavo. O mūsų kolūkis vadinosi „Raudonasis partizanas“ Dirbti kolūkyje verste vertė. Pirmas pirmininkas, toks pijokėlis Kosakas, nuo Adutiškio buvo. Politika buvo tokia – neisi dirbti į kolūkį, nei arklio negausi, nei pievos, o gyventi žmogui reikėjo. Kadangi mama tais metais sirgo, tai man kartu su vyrais teko eiti dirbti. Mūsų brigadoj tokių kaip aš, berniokėlių, buvo arti 15, bet kai kur nenusileisdavome net suaugusiems, - apie kolektyvizacijos pradžią pasakoja Kazimieras Šiaudinis, kuriam kolūkyje teko įvairiausius darbus dirbti. Teko ir sandėlininku padirbėti, ir su traktoriumi padirbėti. Net sunku įsivaizduoti, kaip žmonės ištverdavo tuos sunkumus, darbą dulkėse. Nes vyresnės kartos žmonės prisimena, su kokiais traktoriais tada dirbo žmonės. Traktorininkas dar bent kabinoj sėdėjo, o prikabinėtojo darbo sąlygos buvo dar blogesnės.

- Iš pradžių buvo labai sunku, tik po to, kai į mūsų namus persikėlė kolūkio kontora, atsigavome. Prisimenu vieną epizodą, kai mama surinko viską, kas buvo, sumalė ir iškepė duoną, kuri į duoną buvo nepanaši. Sėdi mama ir verkia... O po to atsigavome, gal Dievas tuos žmones atsiuntė, kad pas mus kontorą įkūrė, - sako mano pašnekovas.

 

Gyvenimo epizodai, kurių laikas neištrina iš atminties

Visko buvo per tuos metus. Buvo šaltos žiemos, kai vandenį tekdavo nešioti iš toli, ir tas vanduo stovėdavo kambariuose, nes tvarte užsaldavo. Žmogui kiek to vandens tereikia, o guvuliams tai nepasakysi, kad vandens nėra. Namuose buvo šalta, malkų nebuvo, tik kai sodas iššalo, tai pjovė obelis ir malkų jau buvo daugiau. Gyventi tiems, kurių šeimos buvo didesnės, buvo kiek lengviau, o kai Kazimiero Šiaudinio šeimoje buvo tik jis ir mama, buvo nelengva. Visokių nutikimų teko išgyventi ir karo, ir pokario metais, kai aplinkui buvo tiek ginkluotų žmonių. Baisu buvo, kai baudžiamasis būrys sudegino Jociūnų kaimą. O ir dirbant sandėlininku teko suktis. Pasako valdžia, kad reikia tam ir tam padaryti. Turi padaryti, bet ir rizikos buvo daug. Juk už smulkmenas galėjai į kalėjimą patekti. Kadangi gyveno dviese su mama, pavyko ir nuo tarnybos kariuomenėje išsisukti. Tiesa, trejus metus vis tampė. Iki šiol Kazimieras prisimena, kaip karui baigiantis atsilikęs rusų kareivis vos visų neiššaudė. Juk jam tas pats būtų buvę. Tik atsitiktinumas išgelbėjo. Bet tokios akimirkos išlieka visą gyvenimą.

 

Iš kolūkio į Švenčionėlius

Palengva gyvenimas kolūkiuose gerėjo. Sukakus metams, kai neima į kariuomenę, Kazimieras sukūrė šeimą. Vedė netoliese kitame kaime gyvenusią Valentiną, susilaukė dukros Benediktos, bet Kazimieras jau planavo, kaip čia iš to kolūkio pabėgus, bet tą padaryti nebuvo lengva. Kadangi buvo darbštus, dirbo sąžiningai, tai jau ir naują kombainą kolūkyje davė, bet tai nė kiek nepakeitė planų išvažiuoti iš kolūkio. Švenčionėliuose gyvenantis dėdė pradėjo kviesti į Švenčionėlius. Kolūkio pirmininkas Vytautas Janutėnas net nepatikėjo, kai parašė pareiškimą išeiti iš kolūkio. Pareiškimą pasirašė, bet vis galvojo, kad Kazimieras Šiaudinis apsigalvos. Juk ir namai naujai pastatyti, ir gerbiamas kolūkyje mechanizatorius buvo. Neapsigalvojo, ir 1966 metais persikėlė į Švenčionėlius. Čia pradėjo nuo prasčiausių darbų, po to mašinisto padėjėju dirbo, o vėliau ir mašinisto teises gavo. Bet ir persikėlę į Švenčionėlius dar ilgą laiką gyvulius laikė. Nelengva buvo ne tik ganyklą gauti, bet ir šieno prisišienauti. Visą gyvenimą dirbęs ir garbaus 80 metų amžiaus sulaukęs Kazimieras Šiaudinis ir dabar be darbo nesėdi. Retai kada jį be darbo sėdintį pamatysi. Stebina tai, kiek darbų jis moka. Pats ir namo priestatą pasistatė, ir pečių gali susimūryti. Visą laiką stengėsi žiūrėti ir mokytis, kaip dirba patyrę meistrai, o po to ir pats pabandydavo.

- Viskas čia, galvoje. Darydamas bet kokį darbą turi galvoti, kaip geriau padaryti, - atsakydamas į mano klausimą, kaip tų darbų išmoko augdamas be tėvo, sako Kazimieras Šiaudinis, kuriam svarbiausia gyvenime buvo šeima. Su žmona Valentina išaugino dukrą Benediktą ir sūnų Darių. Jų sėkmė – didžiausias Kazimiero ir Valentinos džiaugsmas.

Žinoma, į šį pasakojimą sutilpo tik dalis to, apie ką mes ne kartą šnekėjomės su Kazimieru Šiaudiniu. Liko nemažai įdomių epizodų iš jo gyvenimo, bet tai, apie ką papasakojau, manau atspindi tikrąsias paprasto, nuoširdaus, žingeidaus, visada pasiruošusio padėti kitam žmogaus Kazimiero Šiaudinio savybes. Ir už tas savybes jį gerbia ne tik artimieji, bet ir pažįstami, o tų pažįstamų Kazimieras Šiaudinis turi labai daug.

Štai tokia istorija, kurią norėjau papasakoti jums, gerbiamieji skaitytojai.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis