Mes turime 166 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2008
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18278
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:149559
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

VĮ Švenčionėlių miškų urėdija miškininkai su nerimu laukia urėdijų reformos

2017 m. kovo 18 d., šeštadienis Nr.20 (1649)

2016 m. Švenčionėlių miškų urėdija sumokėjo daugiausia mokesčių į rajono biudžetą – 799, 6 tūkst. Eur
 

Nesibaigiančios reformos ir jų vaisiai

Jau 28 metus gyvename nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, bet, ko gero, per tą laikotarpį nebuvo nė vienerių metų, kad Lietuvoje nebūtų reformuojama tai viena, tai kita sritis. Reformos vis nesibaigia švietime, teisėtvarkoje, o moksleivių žinios tik prastėja (tai įrodyta), pastojo meto žiaurūs nusikaltimai verčia atsigręžti į netolimą praeitį, kai iki centralizavimo savarankiški policijos komisariatai vykdė prevenciją, o dabar likę „filialai“ to nedaro. Atsirito reformų banga ir iki miškų – vienintelio likusio Lietuvos turto.

Nuo pirmos atėjimo į valdžią dienos apie reformų vajų pradėjo kalbėti ir „valstiečiai žalieji“. Ir ne tik kalbėti – užvedė „buldozerį“ reformoms vykdyti. Vykdyti urėdijų reformą jau buvo bandyta ne kartą, bet kilus subruzdimui reformatoriai kažkuriam laikui atsitraukdavo. Tiesa, privatizavimo laikotarpiu nemažai visų mūsų turto – miškų – atiteko privatiems asmenims. Aš nekalbu apie tuos, kurie susigrąžino tėvų, senelių turėtus miškus, bet apie kilnojimus, keitimus, kompensavimus – matyt, kažkam tai buvo naudinga. Bet grįžkime prie „valstiečių“ siekiamos reformos.

 

Valdžia miškininkų „negirdi“

Viešoje erdvėje sklando nuogąstavimai, kad ši reforma skaudžiai palies šimtus, o gal ir tūkstančius miškininkų, galutiniame rezultate gali atsiliepti ir Lietuvos turtui – miškams. Kažkodėl nebandoma įsiklausyti į miškininkų kvietimą diskusijoms. Juk kas geriau žino situaciją – ar ponas Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, daugiausia dirbęs viešosiose įstaigose, ar dešimtis metų miškų sistemoje dirbantys žmonės? Juolab, patys miškininkai sutinka, kad reforma reikalinga, bet vietoj dialogo iš aukščiausių valdžios tribūnų skamba kaltinimai miškininkams korupcija ir visokiomis nuodėmėmis.
Per palyginti trumpą laikotarpį prirašyta prieštaringų straipsnių apie urėdijų reformą. Daug tiesos pasakyta LR Seimo nario Lino Balsio straipsnyje „Antikorupcinė urėdijų reforma su korupcijos prieskoniu?“ Straipsnyje rašoma apie reformatorių aroganciją, žiniasklaidos peršamą nuomonę, kad urėdijos ir urėdai bei kiti administracijos darbuotojai – blogis. Ir negali nesutikti su p. Linu Balsiu – visi tą nuolat girdime ir skaitome. Skaitai jaunos žurnalistės straipsnį apie neva blogą urėdijų darbą ir sukasi mintys: „O tu, gerbiamoji rašytoja, ar įsigilinai, kaip tas darbas urėdijose vyksta, ar turi pakankamai kompetencijos, kad galėtum vertinti tą darbą?“ Ko gero, – ne. Kaip rašo gerb. Seimo narys Linas Balsys, net premjeras Saulius Skvernelis, gindamas urėdijų reformą, elgiasi arogantiškai ir kaip pagrindinę urėdijų reformos priežastį nurodo Lietuvos siekį tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare. Pasak premjero, to nebus galima padaryti be urėdijų reformos. Ar tikrai yra tokia EBPO narystės sąlyga – sujungti visas urėdijas į vieną įmonę? Kaip rašo Seimo narys L.Balsys, EBPO tik REKOMENDUOJA peržiūrėti valstybės įmonių skaičių. Taip pat pabrėžia, kad reformos turi būti parengtos kompetentingai, kad neturėtų neigiamos įtakos gyventojų pajamų stabilumui.
Stumiamoje urėdijų reformoje kol kas klausimų daugiau, negu atsakymų. Kartais negali atsikratyti įkyrios minties, kad kažkam labai norisi pasišildyti rankas Lietuvos miškų mediena. Labai jau norisi... O tada lyg migla išsiskaido ir amžini pažadai gaivinti regionus. Uždarys urėdijas – dar padaugės pastatų vaiduoklių, dar daugiau šeimų emigruos jeigu ne į užsienį, tai bent jau į Vilnių. Po visų reformų taip buvo.

 

Kas laukia pelningai dirbančios Švenčionėlių urėdijos?
Neaišku, kas laukia ir Švenčionėlių miškų urėdijos. Apie VĮ Švenčionėlių miškų urėdija miškininkų nuotaikas ir lūkesčius kalbėjausi su urėdu Nauriu Jotautu, miškininku Sigitu Švereika, vyr. buhaltere Kristina Alnazarova, miškotvarkos inžinieriumi, VĮ Švenčionėlių miškų urėdija profesinės sąjungos pirmininku Antanu Šeduikiu ir medelyno viršininku Viktor Trusov.

 

Kodėl reikia naikinti pelningai dirbančias modernias įmones?
VĮ Švenčionėlių miškų urėdija urėdas Nauris JOTAUTAS

Miškininkai nėra uždara visuomenė ir niekada nebuvo prieš reformas. Atsinaujinti reikia. Keičiasi pasaulis, keičiasi aplinka, keičiasi technologijos. Pertvarkos vienokios ar kitokios per 27 metus buvo daromos, bent 2-3 kartus padarytos tikrai rimtos. Buvo laikas, kai urėdijos neturėjo savarankiškumo, buvo finansuojamos iš biudžeto visa ūkinė veikla. Po to urėdijos tapo savarankiškomis pelno siekiančiomis valstybės įmonėmis. Buvo atsisakyta nebūdingos veiklos, imta orientuotis į siauresnę veiklos sritį.

Vyko pertvarkos ir kitose mūsų veiklos srityse. Dabar esame moderni šiuolaikiška įmonė, visi padaliniai dirba su programomis. Pažanga labai ženkli, ir ne tik kompiuterizavimas, mažėja rankinio darbo. Tą leidžia daryti moderni technika. Nuo 2015 m. pradėjome gaminti biokurą. Šalyje tą daro tik trys urėdijos, viena jų esame mes. Labai daug pokyčių vyksta nuolat. Todėl nustebino toks pareiškimas, kad sugriovus egzistuojančią valdymo struktūrą, reikia kurti vieną įmonę. Pagal dabar pateikiamas reformos schemas griūna viskas: gamybiniai santykiai, urėdijų nelieka – atsiranda padaliniai. Kalbama, kad jų bus 25. Ženkliai mažėja žmonių. Apmaudžiausia, kad yra daugybė klausimų, į kuriuos nėra atsakyta. Ar po reformos išliks girininkijos, irgi neaišku. Gal bus kaip Latvijoje ar Estijoje? Estijoje viena girininkija – 10-15 tūkstančių hektarų... Atsakymų nėra, ir tai kelia žmonėms nerimą.

Kol kas nėra ir urėdijų reformos kaštų analizės. Beje, 2016 m. visos urėdijos baigė su pelnu. Taigi mes nesame išlaikytiniai, mokesčių į biudžetą sumokame solidžias sumas.

Kalbant apie būsimą reformą, praslysta mintis, kad norima pritaikyti skandinavišką miškų tvarkymo modelį, bet skandinaviškas modelis tinka tik Skandinavijai. Jie pagal savo miškus ir susikūrė savo modelį. Vakarų Europoje niekur tokio modelio nėra. Reikia atsižvelgti ir į mokslininkų nuomonę, o jie tvirtina, kad toks modelis Lietuvos miškams netinka. Skirtingi miškai, skirtingi ir darbai. Pas mus daug privalomųjų miško darbų, o Skandinavijos miškuose to nėra.

Kaip iš 42 urėdijų bus padaryti planuojasi 25 padaliniai, kol kas nėra aiškios informacijos, Paskutinėmis žiniomis, urėdijų sujungimo būdu, net iki šiol neskelbiama, ką prie ko jungs.

Švenčionėlių miškų urėdija sertifikuota pagal FST standartą, sertifikuoti ne tik miškai, bet ir visa gamybinė grandis. Turime gavę ir sertifikatą, kad laikomės visų saugos reikalavimų. Turime kolektyvinę sutartį su darbuotojais, laikomės visų Lietuvos įstatymų. Esame tikrai pažangūs. Kiek įmonių sertifikuota pagal tokius griežtus standartus? O štai iš Latvijos miškininkų toks standartas yra atimtas... Tai kur daugiau pažangos?

 

Grįžimas atgal?


Sigitas ŠVEREIKA
Vyriausiasis miškininkas


Žinoma, sumažinus žmonių gal ir bus trumpalaikis finansinis efektas, bet darbus reikės atlikti, o darbų tikrai daug. Vienas žmogus juk negalės dirbti visą parą. Kol kas neteko matyti skaičiavimų, kaip planuojama pakelti darbo našumą. Logiškai galvojant, pirmiausia turėtų būti padidinamas darbo našumas, o tik po to mažinama darbuotojų.

Dabar mes savotiškai konkuruojame su kitomis urėdijomis, nes kiekviena nori gauti daugiau pajamų ir pelno. Kai viskas bus dedama į vieną katilą, ar bus tokia konkurencija? Vėl savotiškas sugrįžimas į tuos laikus, kai pinigus gaudavome „iš viršaus“ ir reikėjo visą laiką prašinėti. Jeigu sumažės darbuotojų, kris ir miško apsauga. O Lietuvoje dar nėra taip, kad neatsirastų norinčių pasisavinti svetimo turtą. Atsiranda „veikėjų“, kurie ne tik augantį mišką nusikerta, bet ir paruoštą medieną išsiveža.

Mes atliekame labai daug darbų, ir visur turi būti darbų koordinavimas. Štai, kad ir priešgaisrinę apsaugą paimkime. Žiemą darbuotojas katilinę kūrena, o vasarą dirba priešgaisrinėj – visą laiką žmogus yra užimtas ir gauna atlyginimą. Neaišku, kas bus ir su mažomis įmonėmis, su kuriomis dabar bendradarbiaujame. Rajonuose tai svarbu. Kurią sritį bepaimtume, tas pats klausimas – o kaip bus po reformos? Kol kas atsakymų mes nerandame, o tai verčia miškininkus nerimauti. Visada geriau, kai žinai, kas bus daroma, kas laukia darbuotojų. Vieną dieną girdi vienokius skaičius, kitą – jau kitokius. Dabar pagrindinis „arkliukas“, kad urėdijų panaikinimas leis sutaupyti pinigų, bet nekalbama, kur bus naujoji įmonė, kiek žmonių joje dirbs. Kai kurių šaltinių teigimu, apie 200. Kažkur darbo vietų daugės, o rajonuose vėl mažės – liūdna. Dabar per metus mes rangovams sumokame 1 mln. 200 tūkst. eurų. Dauguma rangovų - vietiniai. Vadinasi, pinigai lieka rajone. Privalomiesiems darbams išleidžiame apie 1 mln. 900 tūkst. eurų. Tai reikšmingos sumos rajonui. Jeigu po reformos planuojamoje įmonėje konkursą laimės viena įmonė, tikriausiai tai nebus mūsų rajono įmonė, ir neaišku, ar rajone liks bent trupiniai. Štai tau ir regionų gaivinimas!

Svarbu ir kokybė. Jeigu miško privalomiesiems darbams atlikti atiduodame beveik 2 mln. eurų, turi būti ir kokybė. Pažiūrėkite, kaip gražiai auga atsodinti miškai. Argi taip buvo anksčiau? Mes ne tik atkuriame iškirstus miškus, bet ir įveisiame miškus ten, kur jų nebuvo. Miškų plotai didėja todėl, kad gerai dirba visa miškininkų žinyba. Apie darbus kalba rezultatai.

Dar vienas svarbus veiksnys – laiku stabiliai mokami atlyginimai. Ne vienas iš mūsų išėjęs žmogus, padirbėjęs privačioje įmonėje, sugrįžo. Žmogui labai svarbu stabilumas, stabilumas svarbus ir kolektyve. Taip, galima viską išdraskyti, žmones išvaikyti, O kas toliau?

 

Finansinė padėtis stabili


Kristina ALNAZAROVA
Vyr. buhalterė


2016 m. baigėme su pelnu. Užtikrinome nustatytą pelno normą ir gavome 200 tūkst. eurų grynojo pelno. Tie pinigai buvo investuoti į miškus. Buvo įvykdyta atkuriamųjų 71,1 proc., sumokėti mokesčiai – tai sudaro 48 proc. Pajamų gauta 5 mln. 205 tūkst. eurų. Mokesčių sumokėta 2 mln. 230 tūkst. eurų. Tik žaliavinio mokesčio nuo parduotos medienos 2016 m. sumokėjome 711 tūkst. eurų. Grynas pelningumas pernai buvo 7 proc., o bendras – 17 proc.

 

Kieno sąskaita ruošiamasi sutaupyti?


Viktor TRUSOV
Medelyno viršininkas


Kalbama ne tik apie dirbančių miškininkų mažinimą, bet ir studentų priėmimo mažinimą Stulginskio universitete. Miškininko profesija Lietuvoje tampa nereikalinga. Ir apie tai kalba ne kas kitas, o LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Medelynas, kaip anksčiau vadindavo, yra miškininkystės šerdis, nes nuo čia prasideda miško auginimas. Nuo senų laikų miškai buvo sodinami ir bus sodinami, nieko kito nesugalvosi. Mūsų medelynas sukuria nemažai darbo vietų, nors ir sezoninių. Štai dabar kažkurį laiką dirbs apie 60 žmonių, o ilgesnį laiką – iki rudens - 14-15 žmonių.

Taip, viskas turi tobulėti, bet dabar yra sistema. Jeigu ji bus sugriauta, bus ne kas ne tik mums, darbuotojams, bet ir visuomenei. Reformos rengėjai nekalba ir apie tai, kas bus su medelynais, koks bus gamybinis ir socialinis rezultatas. Kalbama deklaratyviai apie kažkokius mistinius sutaupymus, bet kieno sąskaita tai bus padaryta?...

 

Kodėl Lietuvoje miškininkai tapo nereikalingi?


Antanas ŠEDUIKIS
Miškotvarkos inžinierius, profsąjungos pirmininkas


Galvojant apie ateitį norisi, kad ir po pertvarkos liktų žmonės profesionalai. Labiausiai gaila miškų. Dabar tiek primodeliuota ir visko prikalbėta,, kad jau nežinai, kur tiesa. Tik susidaro įspūdis, kad miškininkai miške nereikalingi... Kalbama, kad turėtų likti vienas miškininkas tūkstančiui hektarų (dabar dirba keturi).

Ar tie žmonės, kurie rašo ir kalba, kad urėdijų administracijos darbuotojai tik sėdi ir popieriukus iš vienos vietos į kitą kilnoja, bent turi supratimą apie urėdijų darbą? Taip, ir popierių nemažai tenka rašyti, bet ne mes juos susigalvojome – rašome tiek, kiek jie, aukščiau sėdintys, reikalauja. Ar reformą sugalvoję „profesionalai“ žino, kiek laiko mes praleidžiame miškuose? Tenka ir tikrinti, ir konsultuoti. Yra darbai administraciniame pastate, yra ir miške, reikėtų tą žinoti.

 

Iš kur toks skubėjimas?
Užbaigti straipsnį norėčiau urėdo Naurio Jotauto žodžiais.

Urėdijų reformoje visus stebina skubėjimas. Juk reikėtų įvertinti visus „už“ ir „prieš“, tik po to daryti pertvarkas. Norėtųsi, kad tai būtų daroma ramiai, aptariant su miškininkų bendruomene. Galima daryti reformą etapais, o ne tuoj pat, per metus. Pavyzdžiui, estai tą sistemą kūrė kelerius metus. Lenkai tą darė evoliucijos keliu. Profesionalais vadinami reformos vykdytojai tesugeba kopijuoti Skandinavijos miškotvarkos modelį, kurį netinkamu pripažįsta mokslininkai. O kur savo idėjos?

Kodėl Vyriausybė daugelį pertvarkų atideda dvejiems metams ir net kadencijos pabaigai, o dėl miškų taip skuba? Kodėl miškininkų niekas negirdi, net žiniasklaida ignoruoja jų nuomones ir pasiūlymus? Kuo bus daugiau aiškumo, tuo ramiau ir efektyviau galės dirbti miškininkai.

Algis JAKŠTAS