Spiginant šalčiams ar siaučiant pūgoms laukiame pavasario. Kiek save prisimenu, vienomis žaviausių akimirkų būdavo potvyniai. Smagu būdavo žiūrėti į pavasarinių potvynių užtvindytus laukus, išsiliejusias Kančioginos ir Dysnos upes. Pavasarinio potvynio ar polaidžio vandenys užtvindydavo daubą tarp kelio ir namuko, kuriame gyvenome...

O, kaip nuostabiai vakarais čiurlendavo upokšniai...

Laikas daro savo korekcijas. Po melioracijų vajaus upokšniai jau ne tie, o štai šiemet, nors sniego buvo ir nedaug, bet vaikystę primenantys potvyniai buvo. Smagu buvo juos matyti Švenčionių Aukštumoje, Adutiškyje, kur vėl gausų polaidžio vandenį plukdė Kamaja. Beje, netoli Didžiasalio, kur Kamaja įteka į Birvėtą, ji dar galingesnė, o surinkusi dar ir Svylos vandenis, Birvėta plačia vaga plukdo pavasario potvynio vandenis į Dysną, Po to tie vandenys pasieks Dauguvos upę. Taip iš Švenčionių aukštumos pavasario vandenys pasiekia Baltijos jūrą...

O pavasario potvyniai man vis dar patinka ir žavi...

Algis JAKŠTAS