Mes turime 395 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5186
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21387
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97417
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Svarbu išsaugoti girios dvasią

2017 m. balandžio 1 d., šeštadienis Nr.24 (1653)

Vokiečių filosofas Hermanas Kohenas rašė „Išmintis įgyjama ne iš vadovėlio, ji nukalama iš gyvenimo patirties. Šiuos žodžius dažnai prisimenu, bendraudamas su didelę gyvenimo patirtį turinčiais žmonėmis. Mano pašnekovas Edvardas Čepulis visą darbingą laiką atidavė miškui. Daug metų vadovavo Pabradės girininkijai. Ir dabar, kai tiek kalbama apie laukiančią miškų reformą, man buvo įdomu išgirsti seno, savo darbui atsidavusio miškininko mintis apie žmogaus ir miško santykį, apie tai, ką jis galvoja apie prieštaringai vertinamą reformą.

O prasidėjo mūsų pokalbis nuo pradžių pradžios – Edvardo vaikystės, kuri prabėgo Radiškės kaime. Čia pat ošė Antanų giria, čia pat savo vandenis į Dubysą plukdė Birvėta, kuri pavasarį tiek patvindavo, kad vaikams vos ne į jūrą panaši buvo.
- Esu tverečėnas, pradinę mokyklą baigiau gimtajame Radiškės kaime. Įsivaizduokit, mes turėjome mokyklą, kurioje net scena buvo. Mokykla buvo pastatyta profesorės, žinomos geografės, mano tėvo pusseserės V.Čepulytės dėka. Tai buvo pavyzdinė mokykla, net su atskiru mokytojų kambariu. Į Radiškės mokyklą eidavo mokytis vaikai iš visų aplinkinių kaimų: Pivorų, Lazdinių, Būgnelių, Surmos. Vieną kartą net maištas buvo kilęs, kai lenkų valdžia sugalvojo iš mūsų mokyklos į kuriamą lenkų mokyklą Lazinkose pervežti suolus, bet žmonės neleido to padaryti. Tverečiaus kraštas nepasidavė lenkinimui. Štai mūsų kaime tik mano mama mokėjo lenkiškai, kadangi pas lenkų poną buvo tarnavusi. Tėvui teko ir I pasauliniame kare dalyvauti, net į vokiečių nelaisvę buvo patekęs. Po to grįžo į gimtinę, kur sukūrė šeimą. Baigęs pradinę Radiškėje, kažkiek pasimokiau Tverečiuje, o po to, kadangi tėvai gyveno sunkiai ir pinigų mano mokslams neturėjo, tai pagal didžiulę pažintį įtaisė mane į globos namus. Utenoje baigiau I gimnazijos klasę, o po to savo globėjo padedamas mokiausi Vilniuje. Čia baigiau 4 gimnazijos klases. Kai globėją – buvusį savanorį – suėmė ir uždarė į lagerį, nuėjau mokytis į Vilniaus miškų technikumą, nes ten buvo suteikiamas ir bendrabutis, ir stipendija.
Štai ką apie savo kelią iš atokaus Radiškės kaimelio į gyvenimą pasakojo gerbiamas Edvardas Čepulis. Kai paklausiau jo, kodėl pasirinko miškininko profesiją, išgirdau atsakymą:
- Gal lėmė tai, kad išaugau tarp miškų, Negaliu pasakyti, kad aš ten nuo vaikystės galvojau apie miškininko profesiją, bet miškas tapo mano gyvenimo dalimi. Žinote, aš jaučiu girios dvasią. Ne veltui sakoma, kad giria turi dvasią. Giria – ne tik medžiai. Tai visa augmenija, gyvūnija, paukščiai. Ūkiškai galvojant, pribrendusius medžius reikia kirsti, bet tai reikia daryti nepažeidžiant girios dvasios, nes tai sudėtinga, per ilgą laiką susiformavusi sistema. Kadangi aš jau virš 20 metų stebiu pokyčius miškuose iš šalies, man kartais sunku suprasti dabar vykdomus kirtimus. Taip, dabar visi nori kuo greitesnės naudos, bet kai aš mokiausi, dirbau, taisyklės ir reikalavimai buvo kiti. Yra ir dabar garbingų mokslo žmonių, kurie ir turi nuspręsti, kas geriau mūsų miškams, - sako mano pašnekovas, kuris, baigęs mokslus, miškininko darbą pradėjo Kaltanėnų girininkijoje.
Kaltanėnuose Edvardas ir savo žmoną Aldoną sutiko, gimė dukra. Tiesa, po to dar teko tarnauti kariuomenėje Ukrainoje. Po tarnybos dirbo Modžiūnų girininkijoje. 1957 metais buvo paskirtas į Pabradę. Iš pradžių Arnionyse jam teko kurti girininkiją, nes tuo metu kaip tik buvo smulkinamos girininkijos.
- Smulkinant miškų valdymą buvo galvojama apie tai, kad miškininkai galėtų geriau tvarkytis savo teritorijoje. Juk vienas administratorius negali apčiuopti didelių plotų. Kai plotai mažesni, lengviau situaciją valdyti. Tikslas buvo priartinti specialistą prie miško. Aš gavau teritoriją, kurioje net girininkijos pastato nebuvo. Pastačiau namelį. Ten ir du jaunesnieji vaikai gimė. Į mokyklą reikėjo eiti į Pabradę, tad, kai tik atsirado vieta Pabradėje, persikėliau su šeima. Pabradės girininku dirbau 40 metų. Per tuos metus irgi buvo ne viena pertvarka. Vienu metu net generalinės urėdijos buvo kuriamos (jungiant po kelias girininkijas), bet tas modelis neprigijo. Supraskim vieną tiesą – miškas yra sudėtingų organizmų visuma, pradedant nuo grybų, samanų ir baigiant medžiais, jų kirtimu ir atsodinimu. Tam, kad viską protingai tvarkytų, reikalingi geri ir jautrūs specialistai, kurie prižiūrėtų miško retinimo, kirtimo ir atsodinimo procesus, - apie miško priežiūrą kalba Edvardas Čepulis, kuriam sunkiai suprantama, kodėl žmonės be sąžinės graužaties verčia šiukšles į mišką, niokoja jį.
Anot Edvardo, net su svečiais į netoliese esantį miškelį Pabradėje gėda išeiti. Bet, matyt, toks jau nemažos dalies žmonių mentalitetas: „Išnešiau šiukšles už savo kiemo vartų, o ten jau ne mano reikalas“...
Palengva kalba pakrypo ir apie artėjančią dar vieną miškų reformą.
- Jau ir taip urėdijose ir joms pavaldžiose įstaigose žmonių sumažinta iki minimumo. Vienas girininkas ir tie keli eiguliai sunkiai gali viską aprėpti, visur suspėti. O jeigu dar darbuotojų sumažins, o plotus padidins, situacija suprastės. Žinoma, jeigu galvojama, kaip čia daugiau iškirtus, kirskim! Kai viskas bus vienose rankose, bus lengviau sutarti, gal ir nupirkti pigiau. Galbūt reformos ir reikalingos, bet viskas turi būti paskaičiuota. Įdomiausia, kad valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų programoje aš niekur neradau, jog būtų kalbamą apie miškų reformą. O čia bac, ir išdygo kaip Pilypas iš Kanapių: „Naikiname urėdijas ir kuriame vieną įmonę“. Jeigu jau visa problema urėduose, tai pakeiskime tuos, kurie korumpuoti, blogai tvarkosi, kažkokias medžiokles organizuoja. Beje, aš kažkada planavau tapti medžiotoju, bet kai po vienos tuometinių Švenčionių rajono vadovų medžioklės pamačiau, ką jie išdarinėja (sušaudė pavėsinę, stendus), taip pasišlykštėjau, kad medžiotoju netapau. Grįžtant prie reformos – tame procese neturėtų likti nuošalyje ir miškuose dirbantys miškininkai. Juk niekas geriau už juos nežino, ko reikia miškui, kad būtų išsaugota girios dvasia, be kurios ir giria bus ne giria, ir miškas bedvasis, - sako senas miškininkas Edvardas Čepulis, su kuriuo dar ilgai kalbamės apie užaugintus vaikus – dukras Redą, Gražiną, sūnų Gintarą, apie anksti dėl gydytojų klaidos Anapilin iškeliavusią žmoną Aldoną, gimtąją Tverčiją , kur jau seniai nėra kur grįžti. Kaip Edvardas juokaudamas sako, tėvai kažkada emigravo į Latviją, į Jūrmalą, ir kaimo neliko.
Štai tokia seno miškininko Edvardo Čepulio gyvenimo istorija. O aš, klausydamas jo pamąstymų apie gyvenimą, apie žmogaus ir miško darną, kaip atsargiai, neskubant reikėtų daryti visas reformas, kad būtų nepakenkta ir žmogui, ir miškui, prisiminiau rusų rašytojo Levo Tolstojaus žodžius apie gyvenimo išmintį: „Gyvenimo išmintis yra ne žinojimas, ką reikia daryti, o žinojimas, ką reikia daryti pirma ir ką paskiau“.
Išlydėjo mane Edvardas Čepulis su šuneliu Dručiu, kuris yra visų gerbiamas. Atsisveikindamas Edvardas dar kartą pakartojo: „Neskubėkime, darykime viską apgalvotai, ir tada reformos nebus tokios skaudžios“.

 

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis