Mes turime 119 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3890
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11093
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:69190

Švenčionių krašto, Nalšios žemės perliukas

2017 m. balandžio 1 d., šeštadienis Nr.24 (1653)

Gražiame kampelyje gimė, gražiai jį aprašė
Yra poetų, kurie iškyla, nes labai reikšminga jų kūryba, leidžiamos jų poezijos rinktinės. Bet yra poetų, kurių kūryba kaip lengvas vėjelio dvelksmas sklaidosi, plazda tėviškės padangėje. Tokių poetų nepašykštėjo gimtoji Nalšios žemelė.
Tokia poetė yra Angelė Tumalavičiūtė-Matesovičienė.

Laikau atverstą poetės lyrikos leidinį. Gan storoka knyga, išleista 2014 metais. Rinktinė pavadinta „Akimirkų lietus“, tarsi iš karto, nuo pirmų posmų orientuotų, kad tos lietaus akimirkos yra gimtinėje, brangiojoje Lietuvoje, nes čia lietus lyja gan dažnai. Dangus nešykšti stebuklingo gyvybės eliksyro. Jo, vandens, niekada nėra per daug. Vanduo – visos gyvybės pagrindas ir stiprybė.
Rinktinės autorė atvirauja, kad „gimė ir augo nepaprasto grožio gamtos kampelyje. Nuo mažumės visa širdimi pamilo savo tėviškę.“ Josios tėviškė – nuostabusis, paslaptingasis Labanoras.
Autorės kelias nebuvo lengvas. Užaugo gausioje šeimoje. Motina buvo tikra kelrodė žvaigždė pulkui dukterų. Motina buvo išminties, ištvermės, moralinių vertybių puoselėtoja, savo vaikų angelas sargas, mokęs tvirtai žengti gyvenimo keliu.
Poetės eilėraščiuose juntamas jos širdies jautrumas, sielos gilumas ir emocijų turtingumas bei stipri valia, ryžtas, kryptingumas, grįstas didžiausiomis vertybėmis bei tikėjimu gėriu, tiesa, grožiu.

Centre – gimtinė Lietuva
Eilėraščių rinktinė yra didelė apimtimi ir sudėtinga tematika. Eilėraščiai suskirstyti į ciklus: „Vis tiek, Gimtine, tu graži“, „Sugrįš paukščiai“, „Visų pradžių pradžia“, „Pavasaris laišką parašė“ ir kt. Rinktinės pradžioje yra patys naujausi eilėraščiai, parašyti 21-ojo amžiaus pradžioje. Veik kiekviename cikle apdainuojama Lietuva, gimtinė. Nagrinėja žmogaus gyvenimo prasmę, būties svarbą. Eilėraščiai labai lengvai skaitomi, nes eiliavimas, ritmas liejasi sklandžiai. Jaučiamas pomaironinis silabinės-toninės eilėdaros įtakojimas, sekimas. Lengvos, gerai suprantamos metaforos, vaizdai, įspūdingi deminutyvai, patraukli gamtos personifikacija. Kai kurie eilėraščiai turi filosofinės lyrikos bruožų – jų centre yra žmogaus gyvenimo dvasinis pasaulis, būtis, žemė, gamta, amžinos kaitos problemos. Poetė nagrinėja vyksmą gamtoje bei žmogaus priklausomumą nuo materialaus pasaulio. Tai kraštas, kur ir šiandien ošia šimtametė giria, kurioje gyvena išmintingas vilkas, gudruolė lapė, dievišku balsu sveikina pavasarį skardžiabalsis tetervinas, o jam pritaria nuostabiausias sparnuočių orkestras. Poetė su nuoširdumu ir giliu jausmu dėkoja motulei už tai, kad išmokė mylėti gimtą sodžių, gyvenimą. Mama buvo tas nuostabus mokytojas, kaip ir daugelis kaimo nemokytų moterų, iš širdies, iš nuojautos, iš kaimiškos patirties sėmusi gyvenimo išminties, dorovės, dvasingumo.

Pirmas eilėraštis lyg testamentas
Pirmas eilėraštis yra lyg testamentas, orientuojantis, kas sudaro didžiausią vertybę: „Tai baltas kryžius prie gonko“. Jis, tas kryžius, aukštai iškilęs, kaip angelas sargas saugo čia gyvenusius, dirbusius, išėjusius į amžinybę. Poetė prisimena tėvelį, sunkiai dirbusį, bet pastačiusį namą, kad vaikams būtų kur glaustis nuo darganų ir šalčio. Tų vaikiškų galvučių buvo daug, todėl „duonos stigo“, nors motulė ir tėvelis sunkiai dirbo, savo rugio grūdą augino, kol lietus, saulė ir žemė jį subrandino.
Poetės eilėraščiai – savotiškas šeimos metraštis, rašytas tyliais vakarais, kai „dūmų siūlas kyla į padangę“, kai skamba nuostabūs lakštingalų balsai.

Maži peizažai
Daug eilėraščių, kurie kaip maži peizažai. Jie jaudina ir drumsčia poetės sielos ramybę. Kūrėja supranta, kaip viskas trumpa ir laikina, kaip gamtoje daug momentų, kurie aitrina sielą ir sukelia širdies nerimą; rašo „baltų, šaltų snaigių prikris, geltoni lapai žemę nuklos, o vėjas kartos... baigias ruduo, skuba žiema“. Eilėraščiuose-peizažuose išpažįsta, jog yra įsimylėjusi gimtą žemę, džiaugiasi ateinančiu pavasariu, nes jis gėlių žiedais žemėje sukurs pasakų pasaulį. Prisipažįsta, jog stebisi laiko, to negailestingo ir uolaus darbininko, kūryba ir griuvėsiais. Rašo „tik vakar vilnijo rugiai, visas kaimas duona kvepėjo – gyvenimas bėgti suspėja... kaip greitai išaugo beržai – balti angelai.“
Gili meilė, tamprus dvasinis ryšys su gimtine raudona gija riša poetę su tėviškės krašto vaizdais, su šeima, sesėm, broliukais. Prisimena, jog su sese dviese sodino kaštonus ir laukė jų žavingų žiedų, kuriuose smuikuos žiogai, karaliaus lakštingala. Nujausdama žmogaus gyvenimo trapumą, klausia, ar sulauks žiedų šventės, gamtos simfonijos garsų. Su dideliu jauduliu aprašo gimtą trobą, kuri slepiasi pušų paunksmėje, žodžių pastelėm piešia sodą, kurio paveikslą įvairina šermukšnėlė, alyva, narcizai. Eilėraštis – savotiškas aidas liaudies dainos „Oi gražus gražus rūtelių darželis“.

Beržas...
Beržas – mylimas poetės medis. Prisimena medelį kai buvo lieknas, gražus, jaunas, lyg jauna mergelė ilgakasė. Su dideliu ir aštriu širdies sopuliu rašo, kad beržas jau senas, storas, suskerdėjusiu liemeniu, gumbuotom šakom. Tai savotiška paralelė žmogui, kurį senatvė daro nejudriu, ligotu, pavargusiu. Skaitytojas lengvai supranta beržo vaizdą: gamta savo tvariniams negailestinga. Gamtoje vyrauja realybė, kuri telpa į amžiną ratą: gimimas-mirtis-gimimas.

Protėvių žemė
Nuo žaliuojančios ir nepaprastai gyvybingos augalijos krypsta akys vėl į vandenį – į Dumblės upelį, kuris vinguriuoja per pievas, alksnynus. Tas upelis matė, kaip čia gyveno senoliai, kaip keitėsi kartos, kaip palaiminti Sutvėrėjo čia kūrėsi protėviai, palikdami žinią apie save numintais smėlio takeliais, namais, svirnais, pakelės smūtkeliais ir kryžiais. Iškylantys prisiminimai, sugrįžus į tėviškę, primena, kad čia žaliavo pievos, noko rugiai, žydėjo grikiai, kvepėjo į kupetas sugrėbtas šienas, širdį nuramina miško dosnios dovanos: baravykų pilnos pintinės, svaiginančio gardumo uogų pilni krepšiai.

Baisi tiesa: miršta Lietuvos kaimas
Gimtinės vaizdų sodrumas, gyvumas užkrečia skaitytoją ir gražina į praeitį, kada Lietuvos kaimuose skambėjo dainos javapjūtės, šienapjūtės metu, kada gimtų laukų oras kvepėjo duona ir medumi. Kraupi tyla, kapų ramuma pasitinka ir skelbia baisią tiesą: miršta Lietuvos kaimas. Kaimas nyksta taip, kaip dingo gražios vaikystės dienos. Gal jos grįš dar tuo saulėtu takeliu, kuriuo išėjo? Gal suskambės daina ir atsiras žodžiai? Širdis nustos raudojusi lietaus lašais. Tada nebereikės bijoti, kad neviltis kaip šmėkla nevaikščios po žalią kiemo žolę.
Yra rinkinyje posmų, kuriuose jaučiama lyrinio herojaus dvasios kančia dėl to, kad „pražydus ievai – kvapniai ir baltai karalienei“ nėra to, kuriam prisiekė būti šalia. Prasiveržia prašymas, kad nepaliktų, o būtų kartu ir bėdoj, ir varge.
Lyrinis herojus pasineria į neviltį, liūdesį, skausmą, kai kalba apie tuščius namus; prisimena seną bakūžę, nėra motulės. Langai nebešvyti, todėl nėra ką aplankyti. Liūdesys toks gilus, jį paaitrina išdžiūvę vandenys, sunykę meldai, net žaliaskarė eglė nuleidusi šakas. Baisiausia tai, kad tiek daug metų praėjo, kai nėra tėvelių, o senatvė atsėlina nieko nelaukdama. Belieka visada prisiminti gimtuosius namus ir neleisti, kad takas į juos užželtų.

Neišvengiamas žmogaus būties trapumas
Skaitytoją jaudina eilėraščių ciklas „Sugrįš paukščiai“. Poetė nagrinėja žmogaus gyvenimo ir būties problemą. Labai santūriai kalba apie išėjimą į amžinybę, lygindama tą akimirką su paukščiais, kurie išskrenda rudeniui atėjus, o sugrįžta ne visi. Meniški yra ciklo eilėraščiai apie Vėlinių rimtį ir liūdesį, apie baltų žiedų, baltų chrizantemų momentinį grožį, nes juos greitai pakanda šalna taip, kaip žmogui nurimsta mintys ir darbai, pasibaigia rūpesčiai. Eilėraštyje „Grabnyčių žvakė“ kalba apie žmogaus laikinumą žemėje, nes mirtis nenugalima. Mirtis triumfuoja. Poetė klausia, ko mirtis po gatves klajoja, ko beldžiasi į duris, į langus? Nejaugi ji beširdė, negirdi, kad verkia širdis, kad didis skausmas ir vargas įsėlino į namus. Liūdna nuotaika nuspalvinti eilėraščiai „Prie brolio kapo“, „Laiko sparnai“, „Lemtingoji žvaigždė“, „Likimas“ ir kt. Apibendrindama ciklą, poetė lyrinio herojaus lūpomis pasako skaudžią tiesą, tiesą, kurios dažnai nenorime girdėti: šioje žemėje žmogus – tik svečias, nes visa keičiasi, griūva, nyksta, miršta, kad vėl iš chaoso atgimtų naujam gyvenimui.

Motinai – Moteriai – Deivei
Įspūdingas eilėraščių ciklas „Visų pradžių pradžia“, kurį pradeda eilėraščiu „Mamai“. Daug šiltų, gerų jausmų Motinai – Moteriai – Deivei. Motina dovanoja savo kūdikiui dangaus mėlynę, saulės spindesį, sielos džiaugsmą. Motina dovanoja patį nuostabiausią ir brangiausią – gyvenimą.
Prašo Dievą, kad saugotų mamą nuo skausmų, nelaimių, suteiktų jau dvasios ramybę, tikėjimą viltimi. Motina savo kūdikiui aukoja visa, ką turi. Kai mes ateiname į pasaulį, pirmiausia pamatome dangaus mėlynumą, saulės spindėjimą, motulės veidą, pajuntame jos rankų švelnumą. Ji, motulė, įžiebia žvaigždelę, kad šviestų ir lydėtų mus gyvenimo keliu. Ji saugo kiekvieną mūsų žingsnį nuo nelaimių, skausmo. Koks skaudus motulės išėjimas į anapusinį pasaulį. Eilėraščiuose „Kodėl?“, „Padovanok man, mama!“ tuos išgyvenimus išryškina taip, kad klausytojas virpa iš jaudulio: „Padovanok man ilgą kelią ir mažytį takelį. Padovanok man meilės giją, žvaigždes, mėnulį, vėją ir pasaulį.“ Tokiais meniniais vaizdais paliečia giliausius sielos kampelius, juos virpina stipria jėga ir įtaiga.
Labai subtiliai atskleidžia motinos skausmą netekus sūnaus. Eilėraštis „Žemei motinai“ yra duoklė toms motinoms, kurių sūnūs baisiu istorijos laikotarpiu buvo paaukoti Tėvynės laisvei ir atgulė žemelėn. Skausmu širdy gyvens, kol plaks motinos krūtinėj.

Džiaugsmas dėl laisvos Tėvynės
Rinktinės pabaigoje, eilėraščių cikle „Mintys apie Lietuvą“, šaukia Tėvynę atgimusiam naujam gyvenimui. Rašo: „O, laisve! Saldi kaip vyšnia!“ Džiaugiasi, kad Tėvynė laisva kaip paukščio giesmė saulei tekant.
Rinkinys „Akimirkų lietus“ – didelio darbo ir triūso rezultatas. Rodo, kad autorė supranta meninio žodžio įtaką, poveikį žmogui, kuris neabejingas gyvenimui, kuriame vyksta baisios grumtynės tarp gėrio ir blogio.
Kviečiu visus skaityti poezijos knygas. Švenčionių kraštas turtingas kūrėjų. Poezija taurina jausmus, moko džiaugtis gyvenimu, moko suprasti grožį, pajusti tikrą meilės palaimą. Moko suprasti, koks pavojingas šiandien įsigalintis šiurkštumas, žiaurumas, kito niekinimas ir žeminimas. Moko suprasti, kad reikia savo menkom kasdieninio žmogaus jėgom prisidėti prie gyvenimo ramybės ir taikos.
Paprasti žmonės supranta, koks šiurkštus ir žiaurus karo veidas, nes jis atstumia savo bjaurumu.


Angelė Tumalavičiūtė-Matesovišienė

Angelas sargas
Baltas kryžius
Prie gonko
Aukštai iškilęs.
Vėjo nugairintas,
Lietaus nulytas.
Tėviškės saulės
Spinduliais dažytas.
Kaip angelas sargas
Mūsų gimtinės,
Kančios simbolis,
Tiesos ir tikėjimo,
Prasmės gyvenimo,
Aukos didybės.


Gimtinės turtai
Takais, šviesos užpustytais,
Skubu kas dieną pas tave.
Akis pramerkusi, kas rytą,
Kai dirbu darbus ar einu gatve.

Ateina laikas, kai sugrįžtam.
(Kadais palikome namus).
Prisipažinti gal nedrįstam,
Ko liūdesys apgaubia mus.

Iš žalių pievų ir miškų,
Iš grikių lauko, medumi pakvipusio,
Visus turtus, sukrovus ant pečių,
Šiandieną į namus parsinešiau...

O kas aš būčiau be tavęs,
Be tėviškės, gimtų namų?
Paskyrei man visus turtus,
Gyvenimą davei.
Šiandien aš gyvenu.


Reikėjo nedaug
Mes visi sutilpom
Į vieną pavasarį,
Į žiemą speiguotą
Ir rudens žavesį.
Mus visus mylėjo,
Mes visus mylėjom,
Šiltos buvo vasaros.

Mes visi sutilpom
Po vienu beržu
Su širšuolių lizdu,
Po viena egle,
Jos žaliu skydu.
Į vieną lovą,
Į vieną kambarį.

Mes visi sutilpom
Į morkų lysvę,
Kelias smėlėtas
Link miško tįsta.
Mėlynių uogos,
Spanguolių perlas,
Bulvių lauke
Menkutis derlius.

Bet visi sutilpom...


Suknelė su melsvais pelėdžiukais
Viena balta suknelė
Su melsvais pelėdžiukais.
Per visą vasarą
Ir pro rudenio rūką
Balta suknelė
Su melsvais pelėdžiukais.

Šiltos vasaros dienos,
Nerūpestingos vasaros dienos...
Basos kojos
Su giedančiais „gaidžiukais“,
Nupjautos ražienos
Styro peilių galiukais.

Bėgo kaip vakar,
Bėga kaip šiandiena,
Gaudau pro debesis,
Per irstantį rūką
Geltonas purienas,
Baltuojančias plukes
Ir savo suknelę
Su melsvais pelėdžiukais.

 


Angelė TELYČĖNIENĖ