1896–1985
,,Parodykit man žmogų, kuris neturi priešų, o aš jums parodysiu žmogų be principų“ A. Olis

Tėvai
Stasys Raštikis gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose, Šiaulių apskrityje. Tėvai buvo neturtingi ir gyveno gana vargingai. Sunkiausias laikas būdavo žiemos pabaiga ir pavasaris. Malkų negalėdavo pirkti, nes tai buvo per brangu, todėl parsiveždavo iš miško žagarų. Tėvas visą amžių svajojo apie nuosavą namuką. Prieš Pirmą pasaulinį karą buvo sutaupęs šiek tiek pinigų, bet karas ir okupacija tas santaupas pražudė. Jo svajonės apie nuosavą namą nuėjo niekais. Per visą savo amžių tėvas nebuvo įsigijęs jokio nekilnojamo turto, bet jis įsigijo kitą turtą - gerą vardą.

Tėvas būdavo su visais labai mandagus, stengdavosi kiekvienam padėti, buvo linksmas, bet rimtas, todėl klebonų ir visų parapijiečių buvo labai mėgiamas ir gerbiamas. Buvo tvarkingas ir gabus, todėl greitai išmoko siuvėjo amato, domėjosi fotografavimu, knygrišyste, laikrodžių taisymu. Kartu pats mokėsi lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Jo buvo labai graži rašysena. Po ilgesnių ieškojimų gabus, apsukrus ir gražios išvaizdos jaunuolis pagaliau pateko pas dvarininką Gruževskį Kuršėnuose liokajumi. Jam visur gerai sekėsi, nes turėjo gerų atsiliepimų apie darbą. 1901 m. kun. Špokauskas iš Žemaitijos buvo perkeltas klebonu į Dūkštą. Jis pasiūlė tėvui kartu važiuoti su juo ir būti pas jį zakristijonu. Tėvas sutiko ir Dūkšto parapijoje išbuvo zakristijonu apie 40 metų.
Tėvas gražiai rašydavo žmonėms prašymus valdžios įstaigoms ir laiškus, ypač į Ameriką; kirpdavo vyrams plaukus, gražiai išdažė Dūkšto bažnyčios altorius ir visą bažnyčią iš vidaus ir išorės, įsteigė knygrišyklą, fotoatelje, liedavo bažnyčiai žvakes, buvo atidaręs lietuvišką krautuvę; turėjo labai daug sumanymų ir projektų ir kiekvieną naują sumanymą stengėsi tuoj realizuoti.
Būdamas toks paslaugus ir geranoriškas žmonėms, tėvas kartais negalėdavo atsisakyti parapijiečių vaišių. Jis visada grįždavo blaivus, bet, paragavęs porą stiklelių, jausdavosi nesmagiai, tarytum nusikaltęs, ir visada teisindavosi prieš mamą. Besiteisindamas visada būdavo labai paslaugus ir norėdavo motinai kuo nors padėti. Ši pagalba dažniausiai pasireikšdavo vandens atnešimu iš šulinio. Dažnai, vos įėjęs į kambarį ir dar nieko nepasakęs, tėvas tuoj griebdavo kibirą ir eidavo prie šulinio, nors namuose vandens ir nereikėdavo. Šeima žinodavo, kad jei grįžęs tėvelis eidavo vandens, tai jį jau buvo kas nors pavaišinęs.
Mama visą laiką triūsė apie namus. Darbo ir rūpesčių jai buvo labai daug. Jokios pagalbininkės neturėjo. O juk buvo trys vaikai, ir ne mergaitės, bet berniukai. Buvo gyvuliai, daržas. Reikėdavo ir valgį išvirti, ir vaikus pamaitinti, ir gyvulius pašerti, ir kambarius tvarkyti, ir indus išplauti, ir daržus išravėti, ir vaikus apžiūrėti, ir drabužius jiems pasiūti, ir duonos iškepti, ir t.t., ir t.t.
Tėvas turėjo knygų, bet mamai neužtekdavo laiko į jas pasižiūrėti. Likdavo tik maldaknygė šventadieniams. Tėvas labai daug, gal net per daug rūkė. Tėveliai laikė vaikus stipriai savo rankose. Tėvelio ar mamytės žodis vaikams buvo šventas. Niekad tėvams neprieštaraudavo. Visad prie krosnies kampe kabojo šikšninis botagas su trumpu kotu. Visiems vaikams, tame tarpe ir būsimam generolui Stasiui, už nepaklusnumą ar išdaigas tekdavo paragauti šikšninio (supinto iš trijų šikšnų).

Vaikystė
Kiekvieną rytą ir vakarą atsiklaupus prie lovos balsiai reikėdavo kalbėti poterius. Šventadieniais buvo draudžiama bet ką pjauti peiliu, negalima buvo net pieštuko pasidrožti ar popieriaus perkirpti. Vakarais vaikai turėdavo bėgti prie ežero nusiplauti kojų. Sekmadieniais negalima būdavo maudytis ežere nei meškerioti. Visi pasninkai buvo griežtai pasninkaujami, ne tik penktadieniais ir šeštadieniais, bet ir trečiadieniais. Per gavėnią tomis dienomis būdavo sausas pasninkas. Stasiui Raštikiui dar besimokant Dūkšto pradžios mokykloje nuo paralyžiaus mirė motina. Po kurio laiko į šeimą atėjo pamotė. Pamotė buvo labai rami, gero būdo moteris. Ji vaikams atstojo motiną. Iš antrųjų vedybų gimė du sūnūs ir dvi dukterys.
1914 metais Stasys baigė Zarasų progimnaziją. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, laikraščių puslapiuose prasidėjo karinės propagandos kampanija. Jaunasis Raštikis susikūrė romantišką karo vaizdą ir, nors dar nebūdamas šaukiamojo amžiaus, nutarė stoti į kariuomenę savanoriu. Jis buvo paskirtas į pėstininkų pulką. Pulkas buvo dislokuotas Varėnoje.

Tarnyba caro kariuomenėje
Karinę tarnybą pradėjo eiliniu, tačiau greitai gavo pirmąjį karinį laipsnį - grandinio. 1915 m. vasarą rusų kariuomenė, spaudžiama vokiečių, sparčiai traukėsi rytų kryptimi. Varėnos rajone stovinčiai kariuomenei teko stoti į kautynes. Mūšiai prie Merkio truko maždaug 10 dienų, po to teko kautis ties Eišiškėmis, Varėna, Dieveniškiais, Ašmena, Smargoniais, ties Berezinos upe. Nuo Berezinos pulkas buvo atitrauktas į užnugarį poilsiui. Iš pradžių buvo dislokuotas prie Velikije Lukų, po to įsikūrė Tuloje. Po intensyvaus mokymo pulkas buvo nusiųstas į rusų-austrų frontą. Dalyvavo mūšiuose Galicijoje, Rumunijoje. Tuo metu Raštikis buvo baigęs mokomąją kuopą ir pakeltas į puskarininkius, todėl iš Rumunijos išsiųstas mokytis į Tifliso (Tbilisio) karo mokyklą. Mokyklą baigė labai gerai, o tarnybai pasirinko Kaukazo-Užkaukazės apygardą. 1917 m. baigęs Tbilisio karo mokyklą Gruzijoje, praporščiko laipsniu buvo paskirtas į pėstininkų brigadą, o po kelių mėnesių - į pėstininkų atsargos pulką kaip jaunesnysis karininkas. Toliau dalyvavo kovose Rusijos-Turkijos fronte Užkaukazėje.
Rusijoje įvykus Spalio perversmui, frontas pakriko. Pėstininkų pulkas, kuriame tarnavo Raštikis buvo dislokuotas Baku mieste. Čia tarnavo keletas lietuvių karininkų, puskarininkių bei kareivių. Kilo sumanymas suformuoti atskirą lietuvių dalinį. Raštikis su draugu nuvyko pas Baku įgulos viršininką. Šis sumanymui pritarė, tačiau, Baku prasidėjus revoliucijai, Raštikis pabėgo iš ten į Tiflisą.
Vokiečiai užėmė Ukrainą, buvo pasirašyta Bresto taika. Lietuviams atsirado proga grįžti į Lietuvą. Į pirmąją grįžtančių grupę pakliuvo ir Raštikis. Kartu su buvusiais austrų belaisviais Užkaukazės uoste jie buvo įsodinti į laivą ir atplukdyti į Rumunijos uostą Konstancą. Iš ten išsiųsti į belaisvių stovyklą, vėliau, po dviejų savaičių karantino per Budapeštą, Čekiją, Čenstachavą, Varšuvą, Gardiną atvežti į Vilnių. Daugiau kaip mėnesį truko ši kelionė. Vilniuje užsiregistravęs savanoriu tarnauti būsimoje Lietuvos kariuomenėje, Raštikis išvyko į Dūkštą, pas tėvus.
Lietuvą tuo metu dar tvirtai valdė vokiečiai. Žmonės buvo prislėgti, be aiškios ateities perspektyvos. Raštikio tėvas buvo zakristijonu Dūkšto bažnyčioje, ir šeima vos vos sudurdavo galą su galu. Vieną dieną tėvas perdavė Stasiui klebono pasiūlymą stoti į kunigų seminariją. Ilgai svarstęs, jis sutiko. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Raštikis buvo vienintelis tarp klierikų, praėjęs visą karo frontą, turintis karininko laipsnį, todėl juo ypač rūpinosi kanauninkas Paltarokas.

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje
Stasys Raštikis, grįžęs į Lietuvą, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1918 m. žiemą klierikai išvyko Kalėdų atostogų. Greitai Dūkštą paliko vokiečiai, paskui juos įžygiavo raudonarmiečiai. Raštikį nuo Kauno atskyrė fronto linija. Dūkšto klebonui į rankas pateko atsišaukimas, kviečiantis Lietuvos jaunimą stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Atsišaukimą davė paskaityti ir Stasiui. Atsišaukimas jį smarkiai sujaudino ir sukrėtė. Stasiui atrodė, jog šis atsišaukimas specialiai skirtas jam. Iškilo dilema - kunigas ar karys? Apsispręsti nebuvo lengva. Vis dėlto nulėmė kario patirtis. Šiam sprendimui pritarė ir tėvas, tuo labiau, kad Dūkšto miestelio bolševikiniai vykdomojo komiteto darbuotojai ėmė domėtis Stasiu, kaip demobilizuotu caro armijos karininku. Trejetas draugų iš dviejų gretimų kaimų nutarė bėgti į Kauną ir stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Jiems iš Dūkšto pėsčiomis reikėjo nukakti daugiau kaip 200 kilometrų.
Žygio draugai iš karto nuėjo į savanorių registravimo punktą, o Raštikis - į kunigų seminariją. Ten sužinojo, kad paskelbta mobilizacija. Seminarijų klierikai buvo atleidžiami nuo mobilizacijos, bet kadangi Raštikis buvo baigęs karo mokyklą, karininkas, ši išimtis jam nebuvo taikoma. Seminarijos vadovybė tam nesipriešino. Buvo paskirtas karininku į karininko K.Škirpos Kaune formuojamą atskirą batalioną.
Savanoriai buvo apiplyšę, pusiau alkani, blogai ginkluoti, kai kurie neturėjo jokio supratimo apie kariškus dalykus. Vos baigtas formuoti batalionas, palydėtas pulko orkestro, buvo išsiųstas į frontą. Jam buvo įsakyta sulaikyti Raudonosios armijos puolimą Kaišiadorių kryptimi. Įvykdęs užduotį, batalionas pėsčiomis vėl grįžo į Kauną. 1919 m. Raštikis kartu su bataliono kariais davė priesaiką Lietuvai. Vėliau dalyvavo kautynėse ties Dusetomis, Aviliais, Medine, Zarasais.
Vieną rugpjūčio naktį batalionas gavo įsakymą užimti Mikailiškių kaimą. Tą naktį bataliono vadas K.Škirpa įsakė kuopai, kurioje tarnavo Raštikis, užimti Vasariškių kaimą. Reikėjo gerai išžvalgyti teritoriją. Žvalgų būriui vadovavo Raštikis. Eiti buvo sunku. Tarp daugybės apkasų buvo spygliuotos vielos užtvaros, per kurias reikėjo perlipti, nes žirklių vielai nukirpti Lietuvos kariuomenė tada dar neturėjo. Susišaudymo metu viena kulka pataikė Raštikiui į dešinį petį. Jis tada bandė šaudyti kaire ranka, tačiau antrą kartą buvo sužeistas ir prarado sąmonę.
Kai atsigavo, aplinkui virė kautynės. O žaizdos kraujavo, kankino nepakeliamas troškulys. Dar ilgai Raštikis gulėjo lauke. Kartu į žvalgybą ėję kariai manė, kad jis užmuštas. Sužeistąjį surado du raudonarmiečiai. Taip jis pateko bolševikams į nelaisvę. Kalintas Rusijoje. Nelaisvėje išbuvo 20 ilgų mėnesių. 1921 metais, apsikeitus politiniais kaliniais, grįžo į Lietuvą. Kartu su Raštikiu tą dieną į Lietuvą išvyko dar 20 žmonių. Paskutinis Latvijos miestelis. Toliau Obeliai. Latvių traukinys sustojo. Grupė atvykusiųjų, tarp jų ir Raštikis, nors jau buvo vakaras, patraukė pėsti į Lietuvą. Už sienos perėjimą be dokumentų galėjo turėti nemalonumų, tačiau Tėvynės ilgesys buvo stipresnis už baimę.
Ir štai Obeliai. Buvusiems belaisviams išdavė naujus dokumentus. Pagaliau Kaunas. Iš nelaisvės grįžo, kai Lietuva ir Sovietų Rusija pasikeitė belaisviais ir politiniais kaliniais. Apie tai rašė šio įvykio liudininkas – krašto apsaugos ministras Konstantinas Žukas: ,,Sužinojęs kokiu traukiniu jie atvyks į Kauną, liepiau juos pasitikti su Garbės sargyba ir orkestru. Kai traukinys priartėjo prie perono, orkestras pradėjo groti tautos himną, o Garbės sargyba pagerbė juos ginklu. <...> Kai aš į juos prabilau ir pasveikinau su laimingu grįžimu iš sovietų pragaro į laisvą Tėvynę, visi kaip vienas graudžiai, bet džiaugsmingai verkė“. Peronas pilnas žmonių. Aplinkui daug aukštų valdininkų, tarp jų ir krašto apsaugos ministras, užsienio reikalų viceministras. Ką tik buvę belaisviai, kaliniai, tremtiniai išlipo iš vagono. Laukę perone žmonės puolė juos glebėsčiuoti, aukšti valdininkai spaudė rankas. Ar galėjo bent vienas iš atvykusių svajoti, kad Lietuva juos, apiplyšusius, užguitus, išbadėjusius, nebepanašius į žmones, sutiks su tokia meile ir tokiomis iškilmėmis. Juk jie Rusijoje tiek blogo buvo prisiklausę apie Lietuvą, tiek kartų buvo raginami pasilikti, tiek kartų buvo bauginami...
Vietoj žadėtų bausmių ir pasmerkimo jie buvo susodinti stoties bufete už baltų stalų, apkrautų visokiais valgiais ir gėrimais, kurių skonį jau seniai buvo užmiršę. Nors tiek laiko svajojo apie valgį, tačiau apetito nebuvo. Tryško džiaugsmo ašaros, kurių nesigėdijo ir kovose užgrūdinti kariai.
20 mėnesių, praleistų nelaisvėje, nepraėjo be pėdsakų. Dar ilgai Raštikį kankino košmariški sapnai, o patirti išgyvenimai iš dalies pakeitė net jo būdą: pasidarė tylus, užsidaręs, pamėgo vienatvę, dažnai būdavo susimąstęs.
Grįžęs į pulką, Raštikis ėjo rikiuotės karininko pareigas. Kartą tarnyboje Raštikį vėl ištiko nelaimė: lūžo ta pati sužeista koja, ir ilgokai teko gulėti ligoninėje. Išėjęs iš ligoninės, grįžo į tą pačią tarnybą. 1922 m. buvo perkeltas į Generalinio štabo žvalgybos skyrių. Pradėjęs tarnybą štabe, Raštikis nusprendė baigti gimnaziją ir gauti brandos atestatą. Jis įstojo į Kauno mokytojų profesinės sąjungos suaugusiųjų gimnaziją, tačiau greitai iš jos išstojo ir įstojo į privačius brandos kursus. Per žiemą juos baigė ir pavasarį gavo brandos atestatą. Kadangi šie kursai buvo privatūs, todėl nutarė dar baigti ir valstybinę gimnaziją. 1925 m. pavasarį nuvyko į Marijampolę ir, eksternu išlaikęs egzaminus, gavo dar vieną brandos atestatą.
Tais pačiais metais įstojo į Kauno universitetą. Be paskaitų ir praktikos darbų universitete, labai daug dirbo ir namuose, apsikrovęs knygomis ir mokslo žurnalais įvairiomis užsienio kalbomis. Poilsio valandomis nueidavo į teatrą, nepraleisdavo nė vienos viešos paskaitos, kur ir kurios organizacijos ji bebūtų rengiama. Mėgdavo sportą, ypač boksą, ristynes ir futbolą... Kortų, balių ir šokių nemėgdavo, gal todėl, kad dėl sužeistos kojos negalėjo šokti. Laisvomis valandomis namuose grodavo mandolina ir gitara, mėgdavo fotografuoti. Maloni pramoga ir poilsis jam būdavo straipsnių rašymas.
1926 m. gruodžio 17-osios rytą Raštikis, kaip visada, išėjo į darbą. Iš kabančių skelbimų sužinojo, kad Lietuvoje įvyko perversmas. Apie vidurdienį Raštikį iškvietė vienas iš perversmo organizatorių - P.Plechavičius. Raštikis, kaip žvalgybos skyriaus karininkas ir Lenkijos sekcijos vedėjas, referavo jam apie padėtį Lenkijoje. Išklausęs raportą, P.Plechavičius Raštikį iš karto paskyrė žvalgybos skyriaus viršininku. Paskyrimas buvo oficialiai įformintas 1927 m. kovo 2 d. krašto apsaugos ministro įsakymu. Netrukus Raštikis buvo pakeltas į majorus, užėmė pulkininko etatą ir tapo vieno iš svarbiausių Vyriausiojo štabo skyrių viršininku. Tokia sparti karinė karjera rodo, kad Raštikis buvo lojalus perversmo organizatoriams ir pelnęs visišką jų pasitikėjimą.
Pradėjus vadovauti Vyriausiojo štabo skyriui, Raštikiui buvo sudėtinga derinti darbą ir mokslą universitete. Teko daug ko atsisakyti, dar intensyviau dirbti, tačiau užsibrėžtą tikslą pasiekė. 1929 m. pavasarį baigė studijas medicinos fakulteto veterinarijos skyriuje ir gavo universiteto baigimo diplomą.

Šeimos sukūrimas
1929 m. įvyko ir kitas, savo svarba gal nė kiek ne menkesnis, įvykis - vasario 10 d. Raštikis susižiedavo su Elena Marija Smetonaite, Antano Smetonos brolio dukra, o birželio 29 d. Kauno įgulos bažnyčioje įvyko jų sutuoktuvės. Vestuvių apeigas atliko vyriausias Lietuvos kariuomenės kapelionas ir Kauno įgulos bažnyčios rektorius dekanas Vladas Mironas. Iš bažnyčios jaunavedžiai Respublikos Prezidento automobiliu buvo nuvežti pasigrožėti Mickevičiaus slėnio grožybėmis, o iš ten į prezidentūrą, kur Respublikos Prezidentas ir ponia Zofija Smetonienė buvo iškėlę gražią vestuvių puotą. Vestuvių puotoje negalėjo dalyvauti Raštikio tėvelis, nes tuo metu gyveno okupuotame Vilniaus krašte, Dūkšte. Jaunieji gavo daug vestuvinių dovanų ir sveikinimų.
Su savo jaunąja žmona Stasys Raštikis po vestuvių grįžo į Maironio namus, kur jaunieji buvo išsinuomoję ir savo baldais apsistatę vieną kambarį. Kitą dieną nuvažiavo pasigėrėti gražiais Pažaislio vienuolyno miškais, o po to išvyko vienam mėnesiui į Palangą. Abudu buvo jauni (Eliutė 25 metų, o Stasys 32), sveiki, patenkinti, laimingi...
Štai ką rašo savo atsiminimų knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ Stasys Raštikis: „Tuokėmės iš tikros abipusės meilės. Geriau pasirinkti aš negalėjau: gavau jauną, gražią, protingą, pamaldžią, ištikimą ir mane mylinčią gyvenimo draugę. Eliutė visada buvo labai jautri, švelni ir paprasta ne tik savo šeimoje, bet ir su visais kitais. Net tais laikais, kada aš buvau pasiekęs aukščiausios vietos Lietuvos kariuomenėje, visi stebėjosi kariuomenės vado žmonos kuklumu ir paprastumu.
Dvylika metų gyvenome tikroje šeimos laimėje. Per tą laiką sulaukėme trijų gražių dukrelių: Laimutės-Julijos, Meilutės-Marijos ir Aldutės-Joanos. Eliutė atidavė visus savo sugebėjimus ir motinišką meilę mūsų dukrelių auklėjimui ir pasiekė labai gražių vaisių.
Bet užėjo bedieviško ir sužvėrėjusio raudonojo bolševizmo banga, užliejusi visą Lietuvos nepriklausomybę, paskandinusi vergijoje visą mūsų tautą ir išrovusi iš mūsų ne tik tėvus, brolius, seseris ir gimines, bet ir brangiausią turtą, kokį tik šeima gali turėti, - mūsų vaikučius. Tomis žiauriausios tragedijos dienomis Eliutė parodė, kad ji moka ne tik mylėti, bet ir aukotis. Ji tada išgelbėjo mano gyvybę, nors pati labai daug iškentėjo. Ji buvo bolševikų žiauriausiai terorizuojama, tardoma, kankinama, kalinama, tačiau neišdavė mano slapstymosi nuo bolševikų vietos; už tai man grėsė mirties bausmė. Aš išsigelbėjau. Ji aukojosi ir už mūsų vaikučius.
Deja, čia buvo jau aukščiau jos žmogiškų jėgų, kai bolševikai atėmė visas tris mūsų dukreles, jauniausiąją iš jų tik vienerių metų amžiaus, atplėšę nuo pat motinos krūtinės, ir ištrėmė jas vargams ir mirčiai. Tie baisūs žvėrys jau buvo pasiruošę padaryti tą patį ir pačiai Eliutei, tačiau Dievas pasigailėjo jos ir išgelbėjo. Jau keliolika metų ji baisiausiai kenčia dėl mūsų vaikučių žiauraus likimo, nenustodama vilties dar kada nors juos pamatyti ir su džiaugsmo ašaromis prispausti prie kenčiančios ir mylinčios motinos krūtinės. Deja, savo jauniausios dukrelės Aldutės jau nebematysime šioje ašarų pakalnėje. Jos iškankintą kūną jau priglaudė svetimos Sibiro žemės sunki velėna kažkur tolimajame Altajaus krašte, o šio nekalto kūdikio kankinio sielą Dievas paėmė pas save į Šventųjų Angelų tarpą.
Iš mūsų buvusios gražios ir laimingos šeimos likome tik dviese - mano Eliutė ir aš. 1954 m. birželio 29 dieną vieni du tyliai paminėjome savo vedybinio gyvenimo 25-rių metų sukaktį. Ta proga gavome iš Jo Šventenybės Popiežiaus Pijaus XII - jo apaštališkąjį palaiminimą sau ir mūsų vaikučiams ir prisiminę mūsų šeimos laimingą praeitį, dar kartą sustiprinome viltį, kad su Visagalinčio Dievo pagalba gal dar kada nors sulauksime savo mylimiausių dukrelių grįžtant į jų išsiilgusių tėvų prieglobstį.“

Mokslai Vokietijoje
Karybos meno Stasys Raštikis mokėsi Vakaruose. Baigęs Kauno universitetą, Raštikis gavo netikėtą pasiūlymą važiuoti mokytis į kokią nors Generalinio štabo akademiją. Šiek tiek pasvarstęs, pasiūlymą priėmė. Teko praeiti kruopščią gydytojų komisiją, po to išlaikyti konkursinius egzaminus. 1930 m. pradžioje, Raštikis kartu su kapitonu Rupšiu išvyko į Vokietiją, į vieną tuo metu geriausių Karo akademijų.
Didžiulį įspūdį paliko studijos Vokietijos karo akademijoje, kur mokymas buvo maksimaliai susietas su būsimo karo realijomis. Per taktines pratybas kareiviai ir karininkai kildavo į ataką šaudydami koviniais šoviniais, sproginėjant artilerijos sviediniams. Nebuvo kreipiama svarbesnio dėmesio į tai, kad pasitaikydavo sužeistų ar net užmuštų. Raštikis puikiai suprato, jog galimas karas – jo debesys ketvirtajame dešimtmetyje kaupėsi Vakarų Europoje – bus aršus ir negailestingas. Raštikiui grįžus į Lietuvą ir tapus kariuomenės vadu buvo parengtas Valstybės gynybos tarybos nutarimas (kariuomenės perorganizavimo planas), kurį patvirtino vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas – Respublikos Prezidentas.

Darbinė veikla
1932 metais sėkmingai baigia Vokietijos generalinio štabo karo akademiją. Dėstė Vytauto Didžiojo karininkų kursuose ir karo mokykloje. 1933 metais paskirtas pėstininkų pulko vadu. 1935m. sausio 1 d. paskirtas kariuomenės vadu. Po dvejų metų pakeltas į brigados generolus. 1938 m. kartu ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Jo iniciatyva pakeista dalinių dislokacija, perginkluota lauko artilerija, kariuomenė įgijo sunkiųjų, priešlėktuvinių ir prieštankinių pabūklų, minosvaidžių, karo lėktuvų, šarvuočių. Stasio Raštikio iniciatyva pertvarkyta Lietuvos šaulių sąjunga, parengtas LŠS statutas. Pradėtos rengti kariuomenės ir visuomenės suartinimo šventės.
Jam buvo suteiktos generalinio štabo karininko teisės. Už gautą stipendiją Vokietijos karo akademijoje Raštikis turėjo atitarnauti kariuomenėje 6 metus ir du mėnesius. Karo mokykloje pradėjo skaityti karo istorijos paskaitas. Tais pačiais metais buvo pakeltas į pulkininkus leitenantus, o 1934 m. lapkričio 23 d. jam suteikiamas pulkininko laipsnis ir paskiriamas Vyriausiojo štabo viršininku.
Pradėjęs darbą štabe, Raštikis pirmiausia pakeitė kai kuriuos karininkus ir sėdo rengti kariuomenės reformų projektą, kurį kartu su štabo karininkais jį paruošė maždaug per mėnesį. Raštikis nutarė pakeisti ir kariuomenės vadovybės struktūrą. Išstudijavęs Lietuvos kaimynų kariuomenių vadovybės struktūrą ir organizaciją, ėmė rengti kariuomenės vadovybės įstatymą. Parengtame įstatymo projekte buvo numatytos Respublikos Prezidento, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, teisės ir pareigos. Buvo numatyta įkurti Valstybės gynimo tarybą, Vyriausiojo štabo viršininkas pavadintas kariuomenės vadu, išplėstos jo teisės. Karo taryba turėjo būti krašto apsaugos ministro patariamasis organas. Kartu buvo pateiktas ir kariuomenės vadovybės karo meto įstatymo projektas. Buvo konkrečiai nustatytos krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado pareigos, nes tas neapibrėžtumas anksčiau sukeldavo nemaža painiavos.
Įstatymų projektai buvo įteikti prezidentui A. Smetonai, kuris juos patvirtino. Naujas kariuomenės vadovybės įstatymas pradėjo galioti 1935 m. sausio 1 d. Beveik visi karininkai buvo patenkinti nauju vyriausiųjų vadų pareigų paskirstymu. 1935 m. sausio pradžioje į savo pirmąjį posėdį susirinko Valstybės gynimo taryba. Jie turėjo apsvarstyti Raštikio pateiktą kariuomenės pertvarkymo planą. Smarkiausios diskusijos kilo dėl finansų. Raštikis reikalavo kariuomenės sutvarkymui septyneriems metams skirti 175 milijonus litų, kiekvienais metais skiriant po 25 milijonus litų. Respublikos Prezidentas pavedė tai padaryti pačiam Raštikiui.
Tam smarkai priešinosi finansų ministras J.Tūbelis, nes 25 procentus valstybės biudžeto paskirti kariuomenei buvo ne pati šviesiausia perspektyva Lietuvos finansams, o pergalės karo atveju jis negarantuoja. Bet Raštikiui pavyko įtikinti prezidentą, kad jo planą reikia priimti. A.Smetonai sutikus, nusileido ir J. Tūbelis, nes alternatyvaus plano nebuvo. Jo pergalė prieš J.Tūbelį rodė, kad kariuomenės vado įtaka didėja. Šiame Valstybės gynimo tarybos posėdyje visiems Raštikio sumanymams buvo pritarta, išskyrus idėją dėl karinės sąjungos su Estija ir Latvija sudarymo.
Daug dėmesio jis skyrė kariuomenės moralei, jos auklėjimui ištikimybės Lietuvai, Lietuvos kariuomenės kovų tradicijų dvasia. Visada reikalavo, kad kareiviai ir ypač karininkai tvarkingai rengtųsi, dažnai pabrėždavo vokišką elgesį ir tvarką. Pradėjęs įgyvendinti patvirtintą planą, Raštikis pirmiausia atkreipė dėmesį į karininkų ir karių mokymą. Tam tikslui buvo sumanyta parengti naujus kariuomenės statutus, kurių rengimo komisijos pirmininku Raštikis paskyrė brigados generolą V.Vitkauską, parvirtino reikiamų statutų sąrašą.

Kariuomenės, karo mokyklos ir Šaulių sąjungos stiprinimas
Buvo parengtos naujos mokymo programos generalinio štabo ir kitiems kursams, karo mokyklai ir įvairioms kariuomenės dalims, atkeiptas dėmesys į karinę spaudą, į karinius mokymus. Raštikis stengėsi kuo dažniau būti tarp karių. Kariuomenės manevrams vadovaudavo pats Raštikis. Jis stengėsi kelti kariuomenės vadovybės autoritetą visuomenės akyse. Tam buvo naudojama spauda, radijas, įvairios, ypač visuomenės ir kariuomenės suartėjimo šventės, pasilinksminimo vakarai, atvirų durų dienos. Pats Raštikis neretai viešai kalbėdavo, dažnai rašydavo straipsnius į spaudą. Savo kalbas ir straipsnius dažniausiai adresuodavo kariams, šauliams, Lietuvos jaunimui ir beveik visada sulaukdavo pritarimo. Ir kariuomenės, ir jos vado autoritetas visuomenės akyse sparčiai augo.
Raštikio iniciatyva buvo pertvarkyta Šaulių sąjunga. 1935 m pabaigoje A.Smetona pasirašė Šaulių sąjungos įstatymą, o 1936 m. pradžioje - ir Šaulių sąjungos statutą. Pertvarkius sąjungą, kariuomenės vadas galėjo daryti didesnę įtaką šiai organizacijai.

Karalienės Elžbietos karūnavimo iškilmėse – ir Lietuvos delegacija
1937 m. gegužės mėn. Raštikis kartu su Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro S.Lozoraičio, išvyko į Londoną, kur buvo pakviestas dalyvauti Anglijos karaliaus Jurgio VI ir jo žmonos Elžbietos karūnavimo iškilmėse. Į tas iškilmes skubėjo delegacijos iš viso pasaulio. Tokių delegacijų suvažiavo į Londoną net 52. Karaliaus ar karalienės vainikavimas Anglijoje yra ne tik tautinė ir valstybinė, bet kartu ir religinė šventė. Čia karaliai ne valdo, bet viešpatauja. Jau daug amžių prabėgo, tačiau Anglijos karalių vainikavimo apeigos liko tos pačios. Pradedant 1066 metais, kada buvo vainikuotas Vilhelmas Nugalėtojas, vėliau tas pačias apeigas atlikdavo Westminsterio arkivyskupas. Visos apeigos būna pilnos maldų ir bažnytinių giedojimų.
Raštikį pirmiausia priėmė Anglijos karinė vadovybė. Vizito metu Britų imperijos Generalinio štabo viršininkas niekaip negalėjo suvokti, kaip Lietuvos kariuomenės vadu gali būti tik pulkininkas, ir dar toks jaunas... Lozoraitis ir Raštikis buvo pristatyti karaliui ir karalienėms (žmonai ir motinai). Kitą dieną Raštikis kartu su kitais svečiais dalyvavo karūnavimo ceremonijoje, lankėsi karo mokykloje.

Santykių su Estijos ir Latvijos kariuomenės vadais stiprinimas
1939 m. vasarį Estijai švenčiant nepriklausomybės dieną, Estijos kariuomenės vado generolo Laidonerio kvietimu Raštikis lankėsi šioje valstybėje su oficialiu vizitu. Nuvykęs į Estiją, Raštikis siekė užmegzti oficialius kontaktus su Estijos kariuomenės pareigūnais. Jis įsitikino, jog Estijoje kariuomenės vadas turi kur kas didesnę įtaką nei pats prezidentas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Laidoneris buvo tarnavęs rusų caro kariuomenėje Kaune, Šančiuose, ir senasis Kaunas jam buvo gerai pažįstamas. Jo žmona buvo praleidusi vaikystę ir jaunystę taip pat Lietuvoje, Kėdainiuose, kur jos tėvas tarnavo valdininku geležinkely. Ji kalbėjo lenkiškai ir, atrodo, buvo lenkų kilmės.
Laidoneris Lietuvoje nebuvo mėgstamas, ypač politikų. Respublikos Prezidentas Smetona, ministeris pirmininkas Tūbelis ir kiti dažnai atsiliepdavo apie gen. Laidonerį labai nepalankiai. Savo pareiškimuose jis ne visada sutikdavo su mūsų politikais ir dažnai reikšdavo savo nuomonę, kad Lietuvai nenaudinga pyktis su Vokietija ir Lenkija ir kad Vilniaus ir Klaipėdos klausimai esą dvi priežastys, trukdančios trims Baltijos Respublikoms sudaryti glaudesnę ir stipresnę trijų valstybių: Lietuvos, Latvijos ir Estijos Sąjungą. Jis manė, kad didžiausias pavojus Lietuvai, kaip ir Estijai gresia iš rusų, todėl lietuviai turėtų ieškoti sąjungininkų tarp lenkų ir vokiečių. Su lenkais turėtume susitaikyti ir eiti iš vieno. Klaipėdos krašto mes esą neišlaikysime, todėl geriau iš anksto susitarti geruoju dėl jo su Vokietija. Jis labai domėjosi mūsų kariuomenės stiprėjimu ir naujomis karinėmis reformomis.
Vasario 24 d. Raštikis padėjo vainiką estų karių kapinėse. 1940 m. birželio mėn. okupavę Estiją, rusai ten padarė tą patį, ką jie tuo metu darė Latvijoje ir Lietuvoje. Estijos Respublikos Prezidentas, kariuomenės vadas generolas Laidoneris ir kiti Estijos valstybės vyrai buvo suimti ir ištremti į Rusiją. Grįždamas iš Estijos, Raštikis dviem dienoms sustojo Latvijoje, kaip Latvijos karo ministro generolo Balodžio svečias. Tiek Estijoje, tiek Latvijoje Raštikis buvo priimtas su didele pagarba, labai nuoširdžiai ir šiltai.

Sudėtingi nepartinio Raštikio santykiai su tautininkais
Savotiški, kai kada net priešiški susiklostė Raštikio santykiai su Tautininkų sąjungos vadovybe. Buvo įprasta, kad aukščiausius postus užimtų valdančiosios tautininkų partijos žmonės, o Raštikis nepriklausė jokiai partijai. 1934 m., vos tik pradėjęs eiti Vyriausiojo štabo viršininko pareigas, gavo tautininkų sąjungos vadovybės kvietimą atvykti į jos posėdį ir padaryti pranešimą apie padėtį kariuomenėje. Raštikis atsisakė paklusti šiam reikalavimui, motyvuodamas, kad jis tokius pranešimus daro tik Respublikos Prezidentui, krašto apsaugos ministrui ir, žinoma, vyriausybei. Apie tai jis informavo ir patį Respublikos Prezidentą paaiškindamas, kad jei pradėtų daryti tokius pranešimus tautininkams, tada panorėtų ir kitos partijos. Šiai minčiai pritarė ir Respublikos Prezidentas ir krašto apsaugos ministras.
Kariuomenės vado žinioje buvo Lietuvos Šaulių sąjunga, kur galėdavo sutilpti įvairių patriotinių politinių grupių atstovai. Ir jie ten sutilpdavo ir gražiai bendradarbiaudavo. Dėl šaulių sąjungos Raštikiui tekdavo nemažai pakovoti, nes tautininkų vadovybė dažnai prikišdavo kariuomenės vadui, kad jis leidžia kitų politinių jėgų atstovams būti toje sąjungoje. Ilga kova dėl šaulių sąjungos pasibaigė kariuomenės vado pergale, nes ši sąjunga netapo vienpartine tautininkų organizacija. Į šaulių sąjungą buvo priimamas kiekvienas doras lietuvis: ir tautininkas, ir krikščionis demokratas, ir liaudininkas, ir jokiai politinei grupei nepriklausąs lietuvis ar lietuvė. Ir nuo to Šaulių sąjunga pasidarė didžiausia ir stipriausia tautinė organizacija, o jos populiarumas labai padidėjo.
Ypač tautininkams nepatiko, kad Raštikis siekė apriboti jų įtaką kariuomenėje, uždraudęs karininkams veltis į politiką. Tuo tarpu Raštikis stengėsi palaikyti ryšius su visomis partijomis, todėl iš tautininkų stovyklos dažnai sulaukdavo priekaištų.
Kylantis Raštikio populiarumas ypač tarp opozicinių grupuočių buvo labai nepageidaujamas tautininkams. 1937 m. Tautininkų sąjungos veikėjai ėmė reikšti nepasitenkinimą, ypač atvirai tai darė Kauno burmistras A.Merkys. Tuo labiau, kad 1937 m. lapkričio 23 d. Raštikis buvo pakeltas į brigados generolus.
1938 m. sudarius kunigo dekano Vlado Mirono vyriausybę, Raštikis buvo paskirtas krašto apsaugos ministru. Šias pareigas jis sutiko eiti laikinai, nepalikdamas kariuomenės vado posto. Mirono vyriausybė buvo sudaryta beveik vien iš tautininkų. Dekanas Mironas buvo protingas, atsargus ir giliai galvojantis žmogus. Dirbti jo vadovaujame kabinete buvo nesunku. Jo vadovaujami ministrų tarybos posėdžiai vykdavo sklandžiai, nes jis neleisdavo atskiriems ministrams nukrypti į šalį nuo svarstomo klausimo. Krašto apsaugos ministro pareigas Raštikis ėjo 8 mėnesius, nors Raštikis buvo ne kartą kalbinamas toliau eiti krašto apsaugos ministro pareigas, tačiau jis nesutiko. Jį pakeitė Karo mokyklos viršininkas Kazys Musteikis.
Tuo metu pašlijo santykiai su Vatikanu. Mironui labai rūpėjo tuos santykius pataisyti. Už santykių pagerinimą aiškiai pasisakė užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis ir Stasys Raštikis, o žemės ūkio ministras Tūbelis, švietimo ministras Tonkūnas ir vidaus reikalų ministras Leonas buvo nepalankūs susitarimui su Vatikanu. Mironas sušaukė kai kuriuos ministrus pas Respublikos Prezidentą šiuo klausimu. Tartasi prezidentūroje buvo du kartus. Stebino ypač griežta prezidento pozicija. Jis kaltino ir Vatikaną ir Lietuvos vyskupus, nes jie esą visiškoje lietuvių krikščionių demokratų įtakoje, o patys krikščionys demokratai per Bažnyčios vadovybę siekia savo politinių tikslų ir savo politinių tendencijų prieš tautininkus.
Švietimo ministras Tonkūnas kalbėjo apie neleistiną moksleivių ateitininkų veikimą mokyklose. Juk mokyklose yra susidariusi tokia padėtis, kad moksleivių ateitininkų organizacija yra uždrausta, o faktiškai ji veikia. Todėl reikia tartis ir susitarti. Pasitarimai pasibaigė tuo, kad buvo duoti nurodymai užsienio reikalų ministrui tartis su Vatikano atstovu ir siekti normalių santykių su Vatikanu.

Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos
Vokietija pradėjo vis aktyviau kištis į Klaipėdos krašto vidaus reikalus. Viešai pradėjo rodytis šūkis „Viena tauta, viena valstybė, vienas vadas“. Klaipėdos krašte gyvenę vokiečiai ir kai kurie suvokietėję lietuviai atvirai reiškė nacionalsocialistines idėjas. 1939 m. kovo 15 d. įvyko naujas visai netikėtas įvykis. Vokiečių kariuomenė okupavo visą Čekoslovakiją. Tai buvo naujas žaibo trenksmas, sukrėtęs visą pasaulį. Aiškiam agresijos aktui niekas nesipriešino. Agresorius nebuvo nubaustas. Kodėl? Todėl, kad nebuvo vieningos jėgos, kuri būtų galėjusi efektyviai pasipriešinti apsiginklavusiai ir ekonomiškai sustiprėjusiai Vokietijai. Hitleris dar aiškiau pamatė Europos silpnumą, todėl dar drąsiau veikė.
Nespėjo pasaulis atsigauti nuo Čekoslovakijos tragedijos smūgio, praėjus tik vienai savaitei, labai staigiai iškilo Klaipėdos krašto reikalas. Galimas dalykas, kad Hitlerio vyriausybė Lietuvos vyriausybę apgaudinėjo, bet taip pat galima manyti, kad Klaipėdos prijungimo klausimas iškilo tik paskutinėje savaitėje po Čekoslovakijos sugriuvimo. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras su žmona pakviečiami vakarienės pas Vokietijos užsienio reikalų ministrą von Ribentropą. Hitlerio vardu jis gan arogantišku tonu išdėstė Urbšiui Didžiosios Vokietijos politiką. Hitlerio ir paties Ribbentropo nuomone, Klaipėdos krašto klausimas bus teisingai išspręstas, jeigu jis bus grąžintas Vokietijai.
Tai išgirdęs, Urbšys atsakė, kad Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos tarptautinėmis sutartimis ir kad Lietuva neturi teisės tą klausimą savarankiškai spręsti. Kartu jis pareiškia griežtą protestą prieš sumanymą atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. Baisiai susinervinęs von Ribbentropas pradėjo bėgioti po kambarį, šaukdamas, kad Lietuvos vyriausybė neturinti jokios teisės priešintis grąžinti Klaipėdos kraštą. Jeigu Lietuva priešinsis šiam fiurerio planui, tada tuoj būtų duotas įsakymas vokiečių kariuomenei jėga Klaipėdos kraštą prijungti prie Vokietijos.
Von Ribentropas siūlė Urbšiui tuojau pat pasirašyti iš anksto paruoštą Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos sutartį. Po atkaklių derybų Vokietijos užsienio reikalų ministras sutiko, kad jo ultimatumas būtų perduotas Lietuvos vyriausybei. Reikalavimas buvo išdėstytas raštu ir įteiktas Urbšiui. Von Ribentropas pasakė jam, kad po poros valandų būsiąs paruoštas specialus lėktuvas, kuriuo Lietuvos užsienio reikalų ministras galėsiąs greičiau pasiekti Kauną. Atsisveikindamas jis Urbšiui pakartojo: „Labai skubėkite, pone ministeri, labai skubėkite“.
Su ultimatumu kišenėje Urbšys išėjo į prieškambarį, kur laukė jo pasiuntinys Berlyne. Kai jis pamatė Urbšio išbalusį veidą ir kai jis keliais žodžiais paaiškino, kas atsitiko, pasiuntinio veidas neteko spalvos ir pasidarė pilkas kaip žemė. Lietuvos greiti diplomatiniai žygiai nedavė jokių rezultatų. Pasaulis Lietuvos valstybei buvo kurčias. Užsienio reikalų ministras Urbšys dar porą kartų skrido į Vokietiją. Kelis kartus posėdžiavo Respublikos Prezidento pirmininkaujama ministrų taryba. Bet trečiasis reichas buvo nepermaldaujamas. Per visą šių derybų laiką Lietuvos vyriausybė buvo nepaprastai spaudžiama. Pagaliau kovo 22 d. naktį buvo pasirašyta Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai sutartis. Lietuvos kariuomenė turėjo pasitraukti. Kraštą užplūdo vokiečių kariai ir smogikai, o Klaipėdos uostą ir miestą - jų jūrininkai. Pats Hitleris atplaukė su didele karo laivų eskadra. Ar galėjo Lietuva pasipriešinti?! Turbūt ne...

Raštikio ir Prezidento priešprieša
Visa Lietuva labai subruzdo. Krašte pasidarė neramu. Beveik visi kaltino vyriausybę. Per Lietuvą nusirito pasipiktinimo Mirono vyriausybe banga. Reikėjo raminti visuomenę, kad neprasidėtų dar didesni neramumai krašto viduje. Raštikis kreipėsi į Respublikos prezidentą, kad jis tartų svarų žodį visai tautai. Respublikos Prezidentas pavedė tai padaryti pačiam Raštikiui. Kovo 23 dieną buvo paskelbtas atsišaukimas spaudoje ir per Lietuvos radiją. Po viso to Mironas nesusiprato atsistatydinti, o Smetonai tai tiesiai pasakyti savo senam bičiuliui buvo nepatogu. Tada iniciatyvos ėmėsi Raštikis.
Jis su krašto apsaugos ministru K.Musteikiu ir štabo viršininku J.Černiumi nuvyko pas prezidentą ir, glaustai nušvietę galinčius kilti neramumus, prašė sudaryti naują vyriausybę. Sudaryti vyriausybę buvo pasiūlyta Raštikiui. Raštikis prašė jo neskirti ir paieškoti kito kandidato, motyvuodamas tuo, jog kariuomenės vadą geriau palikti rezerve, jeigu susidarytų pavojinga padėtis. Ministru pirmininku buvo paskirtas Kariuomenės štabo viršininkas brigados generolas J.Černius. Šiuo paskyrimu Raštikis smarkiai sustiprino savo pozicijas. Smetona tai puikiai suvokė. Prezidento ir Raštikio santykiai ima sparčiai blogėti.
Kartą Kauno įgulos bažnyčioje buvo paskelbtos rekolekcijos karininkams. Joms baigiantis, Raštikis kartu su daugeliu karininkų atliko išpažintį ir priėmė šv. Komuniją. Tautininkai ir jaunalietuviai Kaune pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kaip kariuomenės vadas galėjęs viešai daryti tokią demonstraciją, kaip jis drįsęs generolo uniforma eiti išpažinties ir prie Dievo stalo. Esą tuo būdu kariuomenės vadas pats parodęs ir viešai demonstravęs, jog yra krikščionių demokratų žmogus. „Man buvo labai skaudu girdėti tokius priekaištus. Kaip gali jaustis žmogus, kurio šventi tikybiniai įsitikinimai paverčiami pajuoka ir politiniais priekaištais“, - rašė savo atsiminimuose Raštikis.
Tautininkų akcija prieš kariuomenės vadą buvo stipriausia Kaune ir kiek silpnesnė provincijoje. Netgi vieno tautininko buvo pasiūlyta likviduoti kariuomenės vadą. Apie tai papasakojo Raštikiui saugumo departamente dirbęs karininkas 1941 m. Berlyne, į kur ir jis, ir Raštikis buvo atbėgę, slėpdamiesi nuo bolševikų persekiojimo. Šis mažas faktas gal aiškiausiai parodo, kokiomis nuotaikomis buvo užsidegę kai kurie karštuoliai. Labai gerai, kad greta karštuolių tautininkai turėjo daug protingų ir šaltai galvojančių žmonių.

Pažintis su Hitleriu
Praėjus kelioms savaitėms po Klaipėdos atplėšimo, 1939 m. balandžio mėn., Raštikis gavo Vokietijos užsienio reikalų ministro J.Ribbentropo kvietimą balandžio 20 d dalyvauti Vokietijos reichskanclerio A.Hitlerio 50-jų metinių iškilmėse. Vyriausybė nutarė kvietimą priimti. Dar buvo pakviesti į Berlyną Kauno miesto burmistras ir buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius Merkys ir kt. Berlyne Raštikis buvo sutiktas su deramom iškilmėm. Visi Vokietijos aukštieji valdininkai, su kuriais Berlyne jam teko bendrauti, stengėsi pabrėžti, kad jie siekia gerų santykių su Lietuva ir kad Lietuvai iš Vokietijos pusės joks pavojus negresia. Vieno priėmimo metu Raštikis buvo paprašytas prieiti prie Hitlerio. Raštikį Hitleriui pristatė K.Škirpa. Jis per savo vertėją paklausė, kokia kalba Raštikis gali kalbėti. Nelaukdamas vertėjo atsakymo, Raštikis vokiškai atsakė Hitleriui, kad kalba vokiškai ir gali susikalbėti be vertėjo pagalbos.
Hitleris, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, pradėjo kalbėti: „Lietuvos vyriausybė labai protingai pasielgė, sutikdama geruoju grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Tas klausimas turėjo būti išspręstas anksčiau. Šiam reikalui, taikai ir Lietuvai daug pasitarnavo jūsų užsienio reikalų ministras, nes jis mokėjo įtikinti jūsų vyriausybę, kad kitoniškas sprendimas būtų buvęs labai nenaudingas Lietuvai. Jūs gal dabar neįvertinate šio reikalo, bet vėliau įsitikinsite. Dabar, kada tarp mūsų neliko jokių kliūčių, aš pageidauju, kad susiformuotų ir mūsų ūkiniai santykiai. Juk dabar nenormalu, kada Lietuva, būdama Reicho kaimynė, beveik visą savo žemės ūkio eksportą atiduoda ne reichui, bet Anglijai“.
Dar paklausinėjo, kaip ir kur Raštikis išmoko vokiečių kalbą, ar pažįsta Berlyną, kaip patiko vokiečių kariuomenės paradas, kada grįš į Lietuvą. Palinkėjo dar paviešėti Berlyne ir šį tą pamatyti. Hitleris visą laiką kalbėjo tik pats, Raštikis galėjo atsakyti tik į trumpus Hitlerio klausimus, šiaip neleido Raštikiui nė išsižioti. Raštikiui atrodė, jog Hitleris – tai žmogus, su kuriuo galima kalbėtis tik apie politiką. Per pasikalbėjimą jis per daug akcentavo savo „aš, aš“. Tai įgimto diktatoriaus, mėgstančio tik kitiems diktuoti savo valią, tipas. Iš viso atrodė, kad tai yra kieto būdo ir stiprios valios vyras, gal kiek storžieviškas ir truputį nemandagus, nekantrus, nervingas.

Mandagus priėmimas – vokiečių propagandinių triukų dalis
Kitą dieną vakare Kaiserhofo viešbutyje von Ribbentropas organizavo svečiams iškilmingus pietus. Raštikiui buvo skirta vieta prie pirmojo garbingiausiems svečiams stalo. Kada po pietų, kitoje salėje prie atskirų staliukų buvo paduota kava, salės vidury Raštikį sulaikė Ribbentropas ir pradėjo labai karštai politikuoti. Ribbentropas įrodinėjo Raštikiui, kad žydai, masonai ir plutokratai veda pasaulį į naują karą. Kiti diplomatai sukinėjosi apie Ribbentropą, norėdami su juo pasikalbėti, bet jis vis nenorėjo paleisti Raštikio. Kaip vėliau paaiškėjo, jog tai buvo savotiška diplomatinė demonstracija ilgiau kalbėtis su Lietuvos kariuomenės vadu, t.y. su atstovu tos valstybės, kuri be didelio konflikto išsprendė su Vokietija Klaipėdos krašto reikalą.
Spaudoje, kuri aprašė jubiliejines iškilmes, daug vietos buvo skirta Lietuvos delegacijai, ypač kariuomenės vadui Raštikiui, kuriam tapo aišku, kad tai buvo vokiečių propagandos naujas pavyzdys, susijęs su įvykiais Klaipėdos krašte. Tai buvo vokiečių propaganda, taikoma pirmiausia užsieniui.

Vizitas Lenkijoje
Praėjus kelioms dienoms po vizito į Berlyną, Raštikis gavo Lenkijos kariuomenės vyriausiojo vado E.Rydzo-Smiglo kvietimą apsilankyti Varšuvoje. Lietuvos vyriausybė, ilgai svarsčiusi, nutarė šį kvietimą priimti. Lenkų spauda ypač daug dėmesio skyrė šiam vizitui, pateikdama tai kaip sensaciją. Gegužės 8 d. Lietuvos delegacija buvo labai iškilmingai sutikta Varšuvos stotyje. Sutikti svečio atvyko aukščiausia Lenkijos karinė vadovybė. Raštikis buvo susitikęs su Lenkijos prezidentu, ministru pirmininku, Lenkijos karo ministru, Generalinio štabo viršininku, užsienio reikalų ministru.
Kelione Raštikis buvo patenkintas. Vizito metu Raštikiui buvo įteiktas Lenkijos Prezidento jam paskirtas „Polonia Restituta“ I laipsnio ordinas. Po Raštikio grįžimo iš Varšuvos kai kas iš lietuvių mėgino daryti išvadą, kad Raštikiui patikusi Lenkijos valstybinė santvarka, jų pulkininkų per didelis kišimaisi į Lenkijos vidaus politinius reikalus, kad jis buvęs labai sužavėtas ir norėjęs tą patį padaryti ir Lietuvoje. Tai buvo be jokio pagrindo, niekuo nepamatuoti ir visai klaidingi vieno kito mūsų karštuolių nesuvaldomos fantazijos vaisiai ir daugiau nieko.

Derybos Maskvoje: spaudimas Lietuvai
1939 m. rugsėjo 1-ją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lietuva pasiskelbia būsianti šiame kare neutrali. Tačiau karas artėjo prie Lietuvos sienų, ir buvo neaišku, ar sustos mūšiai jas pasiekę. Latvija ir Estija patenka į rusų įtakos sferą. Buvo jaučiama, kad ir Lietuvą gali ištikti toks pat likimas. Tokiose sąlygose pirmiausia Estija buvo priversta pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį su Tarybų Sąjunga ir įsileisti į savo teritoriją raudonosios armijos ir rusų karo laivyno įgulas. Po to ir Latvija buvo priversta padaryti tą patį. Pagaliau atėjo eilė ir Lietuvai. Politinė padėtis pasidarė beveik katastrofiška. Buvo nutarta derėtis ir paskirta Lietuvos delegacija toms deryboms. Delegacijos pirmininku buvo pats užsienio reikalų ministras Urbšys, nariais: ministro pirmininko pavaduotojas Bizauskas, Lietuvos atstovas Maskvoje Natkevičius ir Raštikis.
Kauno aerodrome delegacija dviem Lietuvos aeroklubo lėktuvais išskrido į Rygą. Rygos aerodrome pasitiko Lietuvos atstovas Latvijai Dailidė, Švedijos, Latvijos ir Lietuvos atstovai. Persėdę į didelį švedų keleivinį lėktuvą, skraidžiusį tarp Maskvos ir Stokholmo, delegatai skrido toliau Maskvos link. Pakely nusileido tik Velikije Luki aerodrome trumpai techninei apžiūrai, kuro atsargų papildymui. Latvijos-Tarybų Sąjungos pasienyje daug rusų kariuomenės. Tankai, šarvuočiai, artilerija ir vežimai buvo paslėpti miškuose ir miškeliuose po medžiais, tačiau iš lėktuvo jie buvo labai gerai matomi. Tai buvo rusų raudonosios armijos dalys, pasiruošusios žygiuoti į Latviją. Šis vaizdas darė labai nemalonų įspūdį.
Maskvos aerodrome delegaciją pasitiko rusų užsienio reikalų komisariato protokolo skyriaus ir kariuomenės vadovybės atstovai. Delegacija buvo įkurdinta „National“ viešbutyje. Tą pačią dieną apie 11 valandą vakare telefonu buvo pranešta į Lietuvos atstovybę, kad: „Litovskuju delegaciju ožidajut v Kremlie“. Toks vėlyvas kvietimas labai nustebino delegacijos narius. Natkevičius paaiškino, kad Kremliuje tai esą visai normalu. Čia visi dirba naktimis, ir visos svarbiausios derybos dažniausiai vykstančios taip pat naktimis. Tai esanti ypatinga Kremliaus mada ar taktika. Į Kremlių buvo kviečiami tik delegacijos nariai, be ekspertų. Delegacijai buvo paskirti keli NKVD automobiliai, kurie visą laiką laukdavo prie viešbučio. Prie liaudies komisarų tarybos rūmų automobiliai su delegacijos nariais sustojo. Delegaciją vedė ilgais koridoriais gana toli. Koridoriuose visur kareiviai sargybiniai.
Pagaliau delegacija Molotovo sekretoriaus kambaryje. Delegacija pakvietimo laukė apie 15 minučių. Iš Molotovo kabineto išėjo pagyvenęs karininkas su dokumentų byla ir pakvietė delegaciją užeiti. Kabinete delegaciją pasitiko liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir kartu užsienio reikalų liaudies komisaras Molotovas, jo pavaduotojas, buvęs TSRS ambasadorius Paryžiuje Potiomkinas ir Rusijos pasiuntinys Kaune Pozdniakovas. Šeimininkas visus pakvietė prie didžiojo stalo. Po vieno kito pasiteiravimo apie kelionę, Molotovas pereina prie reikalo ir, kreipdamasis į Urbšį, klausia: „Nu, čto vy, gospodin ministr, skažietie?“ Urbšys išdėsto Lietuvos vyriausybės pažiūras apie rusų reikalavimus, pamini praeitį ir per visą tą laiką buvusius gerus santykius tarp Lietuvos ir TSRS, paliečia Lietuvos geriausius norus Tarybų Sąjungai, pareiškia viltį, kad ir Tarybų Sąjunga turinti tik geras intencijas Lietuvai ir pagaliau pasako, kad delegacija turi Lietuvos vyriausybės įgaliojimus tartis. Molotovas labai konkrečiai išdėsto reikalavimus - Lietuvos teritorijoje steigti karines bazes. Įvairiai motyvuodami Lietuvos delegacijos nariai pasisako prieš tokį rusų reikalavimą. Daugiausia kalba Molotovas ir Urbšys. Visiems delegacijos nariams susidaro įspūdis, kad derybos bus labai sunkios ir sudėtingos, nes rusai visai nemano nusileisti arba savo reikalavimus sumažinti.

Susitikimas su dar vienu diktatoriumi – Stalinu: prisipažinimas apie Lietuvos išmėsinėjimą
Kitą dieną, taip pat vėlai vakare, po 11 valandos, delegacijos susirenka toje pačioje vietoje. Delegacijos nariai išvysta ir patį Staliną. Truputį pražilęs, neaukšto ūgio, gal kiek aukštesnis už Raštikį, truputį nutukęs, nerangių sustingusių judesių, apsivilkęs pilkai rudu frenčiu, mėlynom kelnėm, ilgais batais. Tada Stalinas dar neturėjo jokio karinio laipsnio. Sveikindamasis jis pasakė kiekvienam po vieną žodį: „Stalin“, ir negyvai pratiesė savo riebią ir storapirštę ranką. Atsisėdęs vakarykštėje Molotovo vietoje gale stalo, tuoj pradėjo rūkyti savo pypkę.
Stalinas per derybas darė įspūdį, kad yra tikras diktatorius. Jis sprendžia ir galvoja gan lėtai, bet tvirtai ir šaltai. Jo neveikia jokie sentimentai bei jausmai. Kartais mėgsta humorą. Tai kaukaziečio bruožas. Rusiškai kalba taisyklingai, bet su kaukazietišku akcentu. Nei Stalinas, nei Molotovas jokios svetimos kalbos nemoka. Žinoma, Stalinas kaip gruzinas, kalbėjo ir gruziniškai.
Derybų centre buvo rusų karinių bazių įsileidimas į Lietuvą. Jis buvo visai nustelbęs Vilniaus klausimą. Molotovas ir Stalinas karštai ir aštriai įrodinėjo, kad jiems karinės bazės Lietuvoje reikalingos prieš vokiečius. Rusai turi apsisaugoti nuo galimo vokiečių puolimo. Nežinia, kada, kur ir kaip karas baigsis. Urbšys, reaguodamas į tokius tvirtinimus, pažymėjo, kad ir vokiečiai turėtų būti labai jautrūs dėl raudonosios armijos įvedimo į Lietuvą, ir kas gali žinoti, kaip vokiečiai reaguotų. Tada į ginčą įsiterpė Stalinas ir šypsodamasis pasakė: „Ribbentropas turėjo pretenzijų į visą Lietuvą, bet mes apsaugojom jus.“
Delegacijos nariai labai susijaudino. Urbšys mėgino protestuoti, tačiau Stalinas pertraukė jį ir neleido kalbėti. Išdidžiai ir gudriai šypsodamasis, bet taisyklinga rusų kalba pasakojo Stalinas apie derybas su Ribbentropu. Visa tai jis pasakojo su humoru, kaip kokį anekdotą. Jam tokios derybos su vokiečiais buvo labai įdomios. Ir jam, matyt net į galvą neatėjo mintis, kad juodu su Ribbentropu, kaip mėsininkai, lengva širdimi pjaustinėjo žemėlapyje gyvą Lietuvos kūną. Visi delegacijos nariai labai nustebę klausėsi Stalino pasakojimo, per daug netikėdami. Urbšys atvirai pasakė, kad jis nenori tuo tikėti. Stalinas, supykęs dėl Urbšio abejojimo, atsakė: „Taip, tai išspręsta, ir šis reikalas baigtas“. Delegacijos nariai labai sunerimo. Urbšys mėgino protestuoti, tačiau Stalinas pertraukė jį ir neleido kalbėti.
Mūsų delegacija dar nenorėjo tikėti Lietuvos tokiu išparceliavimu. Vėliau, rusams reikalaujant, vokiečiai atsisakė savo pretenzijų į Suvalkiją ir perleido ją Tarybų Sąjungai. Pagaliau 1941 m. sausio 10 dieną buvo pasirašytas slaptas rusų-vokiečių protokolas, kuriuo vokiečiai galutinai atsisakė savo pretenzijų į šį Lietuvos geriausią žemės gabalą, o rusai pažadėjo sumokėti vokiečiams 7 500 000 aukso dolerių. Taip prekiavo du grobikai, Stalinas ir Hitleris, svetimomis, visai jiems nepriklausančiomis Lietuvos žemėmis.

Rusų užmojai Lietuvoje turėti daugiau kariuomenės negu pati Lietuva
Kokių įgulų rusai norėjo Lietuvoje? Rusai užsiprašė įsileisti iš pradžių 75 000, paskui 50 000. Raštikis pareiškė, jog tada rusų kariuomenės būtų daugiau negu Lietuvos kariuomenės. Tai reikalinga kariniam balansui, kad mes galėtume jaustis šiokie tokie šeimininkai savo valstybėje. Tuo metu Lietuvos kariuomenės skaičius taikos sąlygomis buvo 20 000. Derybų metu buvo 30 000, nes vokiečių-lenkų karui prasidėjus, Lietuvoje buvo įvykdyta mobilizacija. Mūsų delegatai pasiūlė įsileisti rusų kariuomenės 13 000. Rusai įsižeidė. Pagaliau buvo sustota, bet dar nesusitarta, prie 20 000. Čia reikia priminti, kad latviai ir estai buvo priversti ir jau sutikę įsileisti po 25 000
Lietuvos delegacija, matydama, kad rusai nenusileidžia, kad derybos vyksta labai sunkiai, kad Kremlius ne tik diktuoja, bet pradeda net pykti ir grasinti, nutarė painformuoti Lietuvos vyriausybę apie derybų eigą ir sąlygas ir gauti iš vyriausybės naujų nurodymų. Delegaciją jaudino ir Suvalkų krašto atplėšimas nuo Lietuvos. Todėl iš Maskvos į Kauną išskrido Bizauskas ir Raštikis. Iš aerodromo jie nuvyko tiesiai į prezidentūrą, kur buvo sušauktas Lietuvos vyriausybės posėdis. Tapo aišku, kad laukti kokios nors paramos iš Vokietijos nėra jokių šansų. Latvija ir Estija buvo jau sutikusios su Tarybų Sąjungos reikalavimais ir įsileidusios rusų karines bazes į savo teritorijas. Po ilgų diskusijų vyriausybė nutarė, kad kitos išeities nėra, derybų nutraukti negalima, reikia sutikti su keliamais reikalavimais.
Su tokiais įgaliojimais kitą dieną Bizauskas ir Raštikis vėl išskrido į Maskvą. Skridimas į Kauną Kremliui labai nepatiko, nes apie delegacijos atstovų išskridimą iš Maskvos Kremliui nebuvo pranešta. Atrodo Kremliaus šeimininkai tapo dar labiau piktesni ir labiau arogantiški.
Su žeminančiais reikalavimais buvo priverstos sutikti Latvijos, Estijos, Lietuvos vyriausybės, Su panašiais reikalavimais nesutiko tik suomiai. Tačiau Suomijos politinės ir karinės padėties jokiu būdu negalima sulyginti nei su Estijos, nei su Latvijos, nei su Lietuvos padėtimi.
Baigus derėtis dėl karinių bazių įvedimo, buvo pradėtas svarstyti Vilniaus grąžinimo klausimas. Rusai iš anksto turėjo numatytus grąžintinus Vilniaus krašto plotus. Todėl Kremliaus atstovai visai nesileido į jokias diskusijas dėl Vilniaus krašto teritorijos. Nors delegacijos atstovai ypač karštai gynė Švenčionių ir Marcinkonių, kaip gryniausius ir aktyviausius lietuvybės centrus Vilniaus krašte, nedavė jokių vaisių. Rusai nesutiko grąžinti jų Lietuvai, remdamiesi savo kariniais samprotavimais, o dėl liekančių rusų pusėje lietuvių gyventojų jie reiškė nuomonę, kad tie lietuviai galėsią išvykti į Lietuvą, jei jie norėsią.
Derybos Maskvoje užtruko visą savaitę. Rusai labai norėjo pasirašyti sutartį spalio 9 dieną, kada visoje Lietuvoje būdavo minimas Vilniaus pagrobimas. Tačiau paskutinysis posėdis Kremliuje spalio 9 dieną naktį užtruko ilgai ir pasibaigė tik po vidurnakčio, t.y. spalio 10 dieną. Buvo pasirašyti trys dokumentai: pati sutartis, slaptas sutarties priedas, kuriame buvo pažymėta, kiek rusų kariuomenės gali būti karinėse bazėse Lietuvoje, ir žemėlapis, kuriame buvo paženklintos Vilniaus krašto dalys, grąžinamos Lietuvai. Visus dokumentus pasirašė Lietuvos vyriausybės vardu Urbšys ir Tarybų Sąjungos vardu Molotovas. Sutarties pasirašymo akte dalyvavo Stalinas, Vorošilovas, Ždanovas. Buvo pašaukti du fotografai pasirašymo momentui užfiksuoti. Tuo pačiu laiku ir į tą patį kambarį dvi tarnaitės pradėjo nešti ant stalo valgius ir gėrimus, nes, kaip Stalinas išsireiškė: „O dabar reikia išgerti“.

Vaišės su kankynę primenančiomis pramogomis
Savo darbą atlikusiems fotografams Stalinas įsakė pripilti po stiklinę degtinės. Jie žemai lenkdamiesi, išgėrė „Za zdorovje tovarišča Stalina!“. Stalinas įsakė duoti fotografams dar po vieną stiklinę degtinės. Nedavus fotografams nieko užkąsti, jiems buvo įsakyta tuojau išeiti. Paraudonavę ir įkaitę vyrukai, žemai lenkdamiesi, išėjo. Visi derybų dalyviai susėdo prie vaišių stalo. Jokių oficialių tostų. Daugiausia geria Vorošilovas. Jam padeda Ždanovas, Stalinas, iš dalies Bizauskas. Kiti tik ragauja. Raštikis bando kalbinti Vorošilovą karinėmis temomis, bet kalba nelabai rišasi. Molotovas ir Stalinas beveik prisiekinėja, kad Tarybų Sąjunga nei per savo karines bazes, nei per komunistų partiją jokiu būdu neplanuoja kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Lietuvos delegacijai pasiūlius, tuo reikalu yra net suredaguotas atskiras straipsnis pasirašytoje sutartyje.
Lietuvos delegatai mėgina kelti abejones dėl pačių Lietuvos komunistų. Molotovas primena derybų metu Stalino pasakytą mintį, kad Lietuvos komunistus sutvarkyti esąs Lietuvos vyriausybės reikalas, bet, jei reikėtų, tai ir Maskva galėtų padėti Lietuvos vyriausybei juos sutvarkyti, net rusų karinių bazių pagalba. Stalinas tuoj pat vėl patvirtina savo mintį.
Urbšys jau keletą kartų mėgino atsistoti, padėkoti šeimininkams ir baigti vaišes, nes buvo jau vėlyvas laikas. Bet Stalinas porą kartų buvo uždėjęs savo sunkią ranką ant Urbšio pečių, ir šis turėjo vėl atsisėsti. Jau trečia valanda ryto. Urbšys vėl keliasi ir nori išeiti. „Ne, pone ministre, mes dar eisime į kiną“, - sako Stalinas. Lietuvos derybininkai manė, kad tai juokai, bet pasirodė, kad ne. Nors ir labai išvargę, buvo priversti žiūrėti vienoje Kremliaus cerkvėje, kuri buvo paversta kino sale, ilgoką filmą. Delegacijos nariams tai buvo ne pramoga, o tikra kankynė. Pagaliau viskas baigėsi. Jie išėjo į Kremliaus aikštę. Buvo jau šviesu.
Delegacijai neparvykstant iki ryto, Lietuvos atstovybėje buvo pradėta nerimauti ir įvairiai spėlioti, net apie delegatų suėmimą, nes visi žinojo, jog derybos buvo sunkios, sudėtingos ir labai nervingos. Maskvos radijo stotis 5 val. ryte paskelbė pasauliui sutarties tekstą, o tuo tarpu delegacija nebuvo grįžusi iš Kremliaus. Kodėl delegacija taip ilgai buvo išlaikyta Kremliuje? Juk turėjo būti koks nors tikslas, nes Kremlius be tikslo nieko nedaro. Bet kodėl?...

Pietūs Kremliuje ir Stalino linkėjimai Lietuvai atkurti Vytauto laikų didybę...
Tą pačią dieną 16 valandą Molotovas pakvietė visą Lietuvos delegaciją ir atstovybės vyresniuosius tarnautojus į Kremlių pietų. Pietūs buvo Kremliuje buvusių rusų caro rūmuose Georgijaus salėje. Susirinko beveik visa Tarybų Sąjungos politinė ir karinė vadovybė. Iš viso apie 50 žmonių. Stalas papuoštas gėlėmis. Brangūs carų indai. Ant stalo prieš kiekvieną dalyvį pristatyta įvairių gėrimų. Kiek rūšių gėrimų, tiek pat didesnių ir mažų stiklų ir stikliukų. Kiekvienam svečiui duota visiška laisvė piltis sau tokio gėrimo ir tokia tvarka, kaip jam pačiam patinka. Valgius ir indus padavinėjo baltomis rusiškomis bliuzėmis apsirengę ir dirželiais susijuosę vyrai.
Iniciatyva buvo Molotovo, kaip vaišių šeimininko rankose. Tostai truko per visus pietus, beveik be pertraukos. Vieni komisarai gėrė labai nedaug, tuo tarpu kiti visai nesivaržė. Mikojanas buvo jau gerokai išgėręs ir pradėjo garsiai ginčytis su greta sėdėjusiu Bizausku apie Vilnių. Prieš Mikojaną sėdėjęs Stalinas, norėdamas baigti Mikojano - Bizausko ginčą, pasakė Mikojanui, kad šis pasakytų tostą. Mikojanas kalbėjo labai temperamentingai apie Tarybų Sąjungos geraširdiškumą. Esą, raudonoji armija liejusi kraują dėl Vilniaus, ir dabar Vilnius atiduodamas Lietuvai veltui. O tuo tarpu komunistai Lietuvoje neturi laisvės. Įsikarščiavęs Mikojanas, ranka rodydamas į savo širdį, pakeltu balsu keletą kartų kartojo: „Man širdį pjauna“.
Tai buvo nemalonus momentas, ypač Lietuvos delegatams. Nepatiko tai ir Stalinui. Stalinas norėdamas šį incidentą paversti juoku, šypsodamasis kreipėsi į Vorošilova, prašydamas Mikojaną nubausti kaukazietiškai. Buvo atnešta didžiulė taurė, Vorošilovas į ją pripylė raudono vyno, į kurią tilpo beveik visas butelis ir pastatė prieš Mikojaną, liepdamas jam išgerti. Mikojanas pasižiūrėjo į Staliną ir, pamatęs jo piktas akis noromis nenoromis ją išgėrė. Mikojanas atsisėdo ir daugiau jau nebekalbėjo. Pietums baigiantis buvo pasakytos dvi pagrindinės kalbos, Stalino ir Molotovo.
Stalinas padarė trumpą Lietuvos istorijos apžvalgą, pradėdamas seniausiais laikais. Apžvelgė didžiųjų kunigaikščių laikus, Lietuvos-Lenkijos uniją, Rusijos carų laikus ir pagaliau nepriklausomybės laikotarpį. Jis nuolat minėjo Lietuvos liaudį, kiek ji kentėjo nuo rusų žandarų, lenkų ponų, dvarininkų ir valdovų, vokiečių įsibrovėlių ir nuo savųjų bajorų ir dvarininkų. Priminė rusų-lietuvių santykius amžių bėgyje, kalbėdamas ne apie lietuvių liaudies kovą prieš carizmą, bet apie bendradarbiavimą.
Kalbėjo apie Lietuvos saugumą, kuris tik dabar, pasirašius savitarpio pagalbos sutartį, galėsiąs būti tikrai garantuotas, ir lietuvių tauta galėsianti nukreipti visas savo galias į savo kultūrinę ir ūkinę pažangą. Dar kartą pabrėžė, kad Tarybų Sąjunga jokiu būdu nemananti kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Stalinas pusiau juokais pašiepė Molotovą ir kitus didžiarusius, kurie, esą, ne visada supranta mažąsias tautas. Gana ilga Stalino kalba buvo baigta tostu ir linkėjimu, kad Lietuva vėl pasiektų tokios galybės, kokią ji turėjo Vytauto laikais. Ši kalbos pabaiga buvo delegatams netikėta ir šiandien ją sunku suprasti.
Po pietų buvo paruošti staliukai kavai kitoje salėje. Prie Stalino staliuko buvo pakviesti Urbšys ir Bizauskas. Po ilgesnio pasikalbėjimo Stalinas paėmė nuo stalo dar nepradėtą butelį vyno ir, čia pat suvyniojęs jį į „Pravdos“ laikraštį ir paduodamas Bizauskui, pasakė: „Parvežkite tai savo žmonai, kaip Stalino dovaną“. Ir vis dėlto 1941 metais rusai suėmė Bizauską ir išvežė į nežinomybę.
Delegacija iš Maskvos į Lietuvą grįžo traukiniu. Išlydėjo Molotovas ir kiti. Stoty buvo išrikiuota aviacijos karo mokyklos kuopa. Iki Daugpilio delegacijai buvo skirtas atskiras vagonas, kurį iki Latvijos sienos saugojo du ginkluoti enkavedistai.

Nauja Vyriausybė
Raštikio primygtiniu reikalavimu rugsėjo 17 d. Lietuvoje buvo paskelbta ir labai sklandžiai įvykdyta dalinė mobilizacija. Bet spalio 2 d. Lietuvos vyriausybė, motyvuodama finansiniais sunkumais, mobilizuotus karius paleido. Dalis karininkų buvo pasipiktinę ir Vyriausybe, ir krašto apsaugos ministru, ir kariuomenės vadu, kad tokiu pavojingu Lietuvai metu silpninama kariuomenės galia, tuo labiau, kad Maskvoje prasidėjo derybos dėl Vilniaus ir Vilniaus srities. Derybų išvada - Vilnius ir gerokai apkarpyta Vilniaus sritis atiteko Lietuvai, tačiau Alytuje, Prienuose ir Naujojoje Vilnioje įsikūrė svetimos kariuomenės dalys.
Raštikiui atsirado naujų rūpesčių. Prasidėjusi vyriausybės krizė baigėsi Černiaus vyriausybės atsistatydinimu. Smetona Ministrų kabinetą suformuoti pavedė A.Merkiui. Naująją Vyriausybę buvo stengiamasi formuoti vien iš tautininkų. Raštikis šiam sumanymui nepritarė. Be to, Merkys buvo numatytas skirti ir krašto apsaugos ministru. Tai daugiausia kėlė nerimą kariuomenės vadui. Raštikis suprato, jog Merkys jį išstums iš politikos ir privers atlikti tik savo tiesiogines pareigas. Tai Raštikiui atrodė nepriimtina ir jis ryžosi gintis visomis jam įmanomomis priemonėmis. Pirmiausia jis stojo už koalicinės vyriausybės išsaugojimą. Dėl to smarkiai susikirto su prezidentu. Raštikis savo atsiminimuose taip aprašo šį konfliktą: „Respublikos Prezidentas paraudo, gyvai atsistojo ir pakeltu sujaudintu balsu pasakė: „Arba aš, arba kariuomenės vadas. Arba kariuomenės vadas sudarys vyriausybę, arba aš pasitrauksiu. Duodu 10 minučių laiko. Patys vieni apsvarstykite ir atsakykite“. Prezidentas pažiūrėjo į savo kišeninį auksinį laikrodį ir nerviškais greitais žingsniais išėjo. Raštikis, žinoma, nusileido Smetonai. Užimti Ministro Pirmininko postą Raštikis nenorėjo, nes būdamas kariuomenės vadu kur kas laisviau galėjo stiprinti savo įtaką visuomenėje. Raštikio ir Merkio santykiai taip pat buvo įtempti.
Taigi Merkys būdamas kieto būdo, vis dėlto pasiryžo kariuomenės vadą pažeminti ir, Smetonos padedamas, savo tikslą greitai pasiekė. Pirmas viešas, nors ir netiesioginis, Raštikio pažeminimas buvo generolo V.Vitkausko paskyrimas Vilniaus rinktinės vadu. Raštikis, giliai slėpdamas nuoskaudą, 1939 m. spalio 27 d. palydėjęs karius į žygį Vilniun, grįžo į Kauną. Kitą dieną su vairuotoju atvažiavo į Vilnių dar neįžengus Lietuvos kariuomenei. Jo niekas nepažino, nes ant automobilio plevėsavusi Vyčio kryžiaus vėliavėlė, kariuomenės vado ženklas, vilniečiams nieko nesakė. Aplankęs Lietuvos konsulą Vilniuje, jau žygiuojant Vilniaus gatvėmis Lietuvos kariuomenei, vėl išvažiavo į Kauną. Tačiau Kauno visuomenė, džiaugdamasi Vilniaus atgavimu, kariuomenės vado nepamiršo. 1939 m. lapkričio 23 d. - kariuomenės šventės proga - jį apdovanojo sidabriniu kardu.

Raštikis atsistatydina
Viešam konfliktui su Raštikiu A.Merkys nutarė panaudoti Naujųjų Metų proga Raštikio išspausdintą straipsnį „Kardo“ žurnale. Iš to straipsnio buvo padaryta didelė istorija. Atvežti į spaudos kioskus ir dar spaustuvėje likę „Kardo“ numeriai vidaus reikalų ministro K.Skučo įsakymu buvo konfiskuoti. Tai buvo didelė sensacija – „Kardas“ buvo konfiskuotas už paties kariuomenės vado parašytą straipsnį. Likę ,,Kardo“ numeriai žmonių buvo pradėti gaudyti. Už vieną numerį buvo mokama net po 50 litų ir daugiau. Apie keistą konfiskavimą Raštikis sužinojo tik iš pašalinių asmenų. Nei vidaus reikalų ministras Skučas, kurio policija konfiskavo, nei ministras pirmininkas Merkys, kurio žinioje buvo spaudos priežiūra, nei krašto apsaugos ministras Musteikis, kuriam priklausė „Kardo“ redakcija apie šį įvykį Raštikiui nepranešė. Kas liko Raštikiui daryti? Atsiprašyti? Bet už ką? Po tokios istorijos Raštikiui nebeliko nieko daugiau, kaip atsistatydinti ir nedelsiant.
Raštikis įteikė krašto apsaugos ministrui atsistatydinimo raštą, savo pareigas perdavė kariuomenės vado pavaduotojui, kariuomenės štabo viršininkui divizijos generolui S.Pundzevičiui. Raštikis buvo iškviestas į prezidentūrą. Jo jau laukė prezidentas A.Smetona, ministras pirmininkas A.Merkys ir krašto apsaugos ministras K.Musteikis. Prezidentas mažai kalbėjo. Prokuroro pareigas atliko Merkys. Įvyko gana smarkus pokalbis tarp Raštikio ir Merkio. Raštikis griežtai ir motyvuotai atmetė visus jam pareikštus Merkio priekaištus.
Iš pradžių Raštikiui buvo pasiūlyta pasivažinėti po užsienį. Raštikis atsako, kad neturi pinigų, o leisti tokiam nesvarbiam reikalui valstybės lėšas jis negali sutikti, be to ir Lietuvos politinė padėtis yra tokia, kad ne laikas dykinėti ir važinėtis karininkui po užsienius. Prezidentas pasiūlė išeiti atostogų ir išvažiuoti į provinciją, tačiau Raštikis atsakė, jog neturi kur važiuoti. Pagaliau jam buvo suteiktos trijų mėnesių atostogos, kurias praleisti jis pasiliko Kaune, kareivinėse, kur turėjo nuolatinį savo butą. Nei nuosavo namo, nei patogesnio buto Kaune Raštikis neturėjo.

Karininkų nepasitenkinimas dėl Raštikio nušalinimo
Laikinai eiti kariuomenės vado pareigas Raštikiui visai netikėtai buvo paskirtas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Radijui ir spaudai paskelbus apie Raštikio atsistatydinimą, visuomenėje pasklido nuomonė, jog Raštikis turėjo pasitraukti ne dėl sveikatos, o dėl politinių motyvų. Visi gerai žinojo, kad jis nesutaria su ministru pirmininku. Plačioji visuomenė apgailestavo dėl Raštikio pasitraukimo. Nepatenkinti Raštikio nušalinimu buvo ir dauguma karininkų. Karinėse dalyse pasirodė atsišaukimai. Vienas iš jų, pavadintas „Ponai karininkai“ skelbė: „Kariuomenės vadas, nežiūrint jo paties spaudai duodamų diplomatinio takto pareiškimų, atostogų išvyko visai atleistas iš pareigų, tik aniems ponams pasirodė nepatogu ir pavojinga per staiga atleisti, tai buvo sugalvota atostogų laikotarpis, per kurį kariuomenė ir visuomenė tariamai pripras matyti mūsų ginkluotas pajėgas be šviesios ir autoritetingos generolo Raštikio asmenybės priešaky. Be to, tautininkai per tą laiką žada savo spaudoje ir gandų bei šmeižtų keliu gen. Raštikį taip išgražinti, kad jis netiks jokiai valdinei vietai užimti. Atsišaukimo pabaigoje buvo suformuluoti septyni politiniai ir ekonominiai reikalavimai, tarp jų: „Paleisti tautininkų partiją, kaip nuolatinę nepasitenkinimo priežastį mūsų krašte“, „Generolas Raštikis turi būti nedelsiant sugrąžintas prie kariuomenės vado pareigų ir kariuomenė turi būti kaip lig šiol aprūpinama ir stiprinama, „Kas čia reikalaujama įvykdyti, iniciatyvos turi imtis pats Respublikos Prezidentas, jeigu nepajėgia - ATSISTATYDINTI!“
Vyriausybė, bijodama, kad Raštikis, susidarius tokiai įtampai, nepradėtų veikti prieš ją, pradėjo jį sekti. Raštikis tai išgyveno labai skausmingai. Pasibaigus atostogoms, Raštikis nuvyko pas prezidentą. A.Smetona pareiškė, kad jis yra visai patenkintas V.Vitkausku ir kad jis bus paskirtas kariuomenės vadu, o Raštikiui pasiūlė kitas pareigas.
Raštikis buvo įsitikinęs, jog kariuomenės vado pareigoms bus paskirtas nuolatinis jo pavaduotojas generolas Pundzevičius. Tai buvo vienas iš senesnių generolų, baigęs aukštuosius karo mokslus Čekoslovakijoje, išėjęs mūsų kariuomenėje visas reikalingas stažuotes, rimtas ir gabus karininkas, visoje kariuomenėje turėjo labai gerą vardą ir buvo karininkų mėgstamas. Tautininkai ir pats Respublikos Prezidentas Pundzevičiui prikišdavo, kad jis esąs labai artimas krikščionims demokratams. Smetona kelis kartus Raštikiui buvo priminęs, kad gen. Pundzevičius, dar būdamas divizijos vadu Panevėžyje, palaikęs artimus ryšius su Panevėžio vyskupu Paltaroku. Tautininkų akimis žiūrint, tai buvo blogai, bet kariuomenės vado akimis - ne. Raštikio nuomone gen. Pundzevičius buvo geriausias kandidatas kariuomenės vado pareigoms užimti.

Generolo V.Vitkausko paskyrimas
O gen. V.Vitkauskas 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo metu buvo tautininkų pašalintas iš rikiuotės. Jo brolis už komunistinę veiklą Nepriklausomybės karo metu buvo nubaustas mirties bausme. Pats V.Vitkauskas visą laiką buvo laikomas liaudininkų ideologijos žmogumi, nors jis būdavo atsargus ir į politiką nesikišdavo. Tautininkai visą laiką juo nepasitikėjo. Bet savo pareigas ėjo labai gerai. Nei generalinio štabo akademijos, nei kito aukštojo karo mokslo jis nebuvo baigęs. Karininkai jo nemėgdavo. V.Vitkausko paskyrimas, nors tuo tarpu ir laikinai, eiti kariuomenės vado pareigas buvo didelė staigmena ir sensacija visoje kariuomenėje.

Raštikio sekimas ir kaltinimas bolševizmu
Kariuomenėje pradėjo reikštis nepasitenkinimas. Raštikio butas buvo apstatytas politiniais policijos šnipais, cenzūruojami telefoniniai pokalbiai. Daug iš provincijos Raštikiui siųstų laiškų ir telegramų buvo sulaikyta ir nepateko į jo rankas. Raštikis pasijuto kaip kalinys ar politinis nusikaltėlis. Raštikio žmona, matydama tokį vyro niekinimą ir būdama respublikos prezidento A.Smetonos giminaitė, nuėjo pas jį, kaip pas savo dėdę, pasiskųsti. Prezidentas priėmė ją labai šaltai, ir visas pasikalbėjimas baigėsi Respublikos Prezidento mestu Raštikiui kaltinimu: „Tavo vyras bolševikas!“
Vargšė žmona, apsipylusi ašaromis grįžo namo, pasakojo apie šį susitikimą, tvirtindama, kad ji savo dėdės šį kartą negalėjusi pažinti. Raštikis su labai skaudančia širdimi turėjo praryti dar vieną karčią piliulę, mestą jam paties prezidento. Raštikis buvo labai įžeistas.
Karininkai nerimavo. Brigados generolas Nagius-Nagevičius nuėjo pas ministrą pirmininką Merkį painformuoti jo apie karininkų nuotaikas. Generolui nepavyko. Prie ministrų kabineto rūmų jis gatvėje paslydo ir susilaužė koją. Bet ir tokioje būklėje įneštas į rūmus, išpasakojo Merkiui viską, ką buvo pasiruošęs pasakyti: apie karininkų nuotaikas, apie kariuomenės vado atleidimo iš pareigų problemas.

Grąžino į kariuomenę
Visuomenė žinią apie generolo Raštikio išleidimą į atsargą sutiko nepalankiai. Kariškių nuomone, Raštikis buvo tinkamas kariuomenės vadas. Savo energija, sumanumu ir ryžtingumu visiems imponuodavęs, visus patraukdavęs. Jam vadovaujant, Lietuvos kariuomenėje įvyko nemažai gerų pasikeitimų. Sustiprėjo drausmė, pagerėjo teorinis ir praktinis pasirengimas, įsigyta naujos ginkluotės. Jo pastangomis sutvarkyti mobilizaciniai planai karo atveju, atgautas visuomenės pasitikėjimas kariuomene. Raštikis daug padarė skiepijant kariams meilę tėvynei ir pasiryžimą ją ginti.
Jo tarnyba Lietuvai buvo įvertinta 12 Lietuvos ordinų ir medalių bei 5 garbės ženklais, 11 kitų šalių ordinų ir medalių bei 3 garbės ženklais. Pirmuoju ordinu Raštikis buvo apdovanotas 1919 m. už pasižymėjimą kautynėse dėl Lietuvos nepriklausomybės. Išėjęs į atsargą, Raštikis neteko teisės gyventi kareivinėse, todėl išsinuomojo nedidelį butą Aukštojoje Panemunėje.
Prasidėjus neramumams kariuomenėje, komplikuojantis santykiams su Tarybų Sąjunga, Lietuvos vadovybė nutarė Raštikį grąžinti į kariuomenę. Po gana ilgų įkalbinėjimų jis sutiko ir birželio 7 d. buvo paskirtas Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos viršininku. Tai buvo pedagogo ir auklėtojo darbas, kuris Raštikiui patiko, bet, deja, jo planams nebuvo lemta išsipildyti. Už savaitės Raštikį pažadino kariuomenės vado V.Vitkausko skambutis. Trumpai buvo pranešta, kad gautas TSRS ultimatumas ir jo laukiama prezidentūroje. Atvykęs Raštikis buvo supažindintas su ultimatumu ir su nutarimu paskirti jį Ministru Pirmininku.
Darbas aukštojoje karininkų mokykloje nutrūko, nes karininkai buvo atšaukti iš mokyklos ir išsiuntinėti į pulkus. Po kelių mėnesių LTSR Liaudies komisarų tarybos nutarimu paskirtas KAM Vyriausiosios likvidacinės komisijos pirmininko pavaduotoju pirmininko teisėmis. Komisijos darbas užtruko, nes trukdė kasdieniai ilgi politiniai užsiėmimai.

Pabėgo į Vokietiją
1940 m. pabaigoje Raštikis buvo išleistas į atsargą. Praradus darbą sumažėjo pragyvenimo lėšos. Teko išsinuomoti mažesnį butą, ieškotis darbo. Apie jį vis įkyriau ėmė suktis NKVD agentai. Vakarais eidamas gulti, Raštikis prie lovos pasidėdavo kareiviškus batus, šiltus drabužius ir kitus reikalingus kelionei į kalėjimą daiktus. Kuklios santaupos greitai tirpo, teko smarkiau susiveržti diržą, o darbo gauti vis nepavyko. Netekęs vilties, 1941 sausio mėn. Raštikis kreipėsi į Justą Paleckį. Tačiau darbo taip ir negavo. Pasitaręs su vienu kitu pažįstamu, nusprendė bėgti į Vokietiją, nes jautė, kad NKVD nepaliks jo ramybėje.
„Vasario 13 dieną, apie vidudienį, jokių daiktų nepasiėmęs, atsisveikinau su šeima. Vyresnioji dukrelė Laimutė buvo išėjusi į mokyklą, ir su ja negalėjau atsisveikinti. Išbučiavęs ir peržegnojęs žmoną ir mažas dukreles Meilutę ir Aldutę išėjau iš namų. Žmona liko vos stovinti ant kojų, bet stengėsi laikytis. Išėjau į nežinomą, pilną pavojų ir netikėtumų kelionę. Buvo labai liūdna ir graudu, kad savo tėvynėje, kuriai dirbau ir už kurią buvau kovojęs ir liejęs savo kraują, dabar turiu slapstytis, kaip didžiausias nusikaltėlis“, - rašė savo atsiminimuose Raštikis.
Visas pasienio ruožas bolševikų buvo suskirstytas atskiromis pasienio zonomis: 30 kilometrų zona, 10 km, 5 km, ir vadinamoji „mirties zona“ 800 metrų. Po to buvo spygliuota vielos tvora ir paskutinė kliūtis - griovys. Tai ir buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Vokietijos siena. Sienos ir pasienio apsauga buvo pavesta NKVD kariuomenei. Pasienio gyventojų pasai buvo paženklinti dideliais numeriais. Mirties zonoje neturėjo būti nei gyventojų, nei pastatų. Prie pačios sienos žemė turėjo būti išarta ir išakėta, bet tai dar ne visur buvo padaryta. Sėkmingai įveikta spygliuotų vielų užtvara bei paskutinis griovys. Pasienio patruliai bėgančiųjų nepastebėjo. Raštikis su savo draugais jau vokiečių žemėje. Vokietijos pusėje gražus pušų miškas. Jokios sargybos. Vieni kitus pradėjo džiaugsmingai bučiuoti. Raštikio vyrai buvo sugalvoję net giedoti Lietuvos himną, bet buvęs kariuomenės vadas juos vos atkalbėjo. Juk galbūt po sėkmingo perbėgimo dar šiąnakt ar rytoj tuo pačiu keliu mėgins gelbėtis kiti tokie pat persekiojami tautiečiai.
Ir tik kovo 19 d. naktį Raštikis su draugais sėkmingai perėjo budriai saugomą sieną. Perbėgėliai buvo nugabenti į Tilžę, apgyvendinti geriausiame miesto viešbutyje. Iš ten juos nuvežė į Karaliaučių. Vokiečių karininkams tarpininkaujant, Raštikiui išdavė dokumentus, ir jis išvyko į Berlyną. Raštikis greitai įsitraukė į Berlyno lietuvių bendruomenės veiklą, padėjo K.Škirpai, lankė organizuojamas paskaitas.
1941 m. Lietuvoje prasidėjus represijoms ir karininkų trėmimams, Raštikis, žmonos įkalbėtas, slapta perėjo Vokietijos sieną. Gegužę žmona buvo suimta, žiauriai tardoma Kauno kalėjime. Buvęs Dūkšto bažnyčios zakristijonas, gilios senatvės sulaukęs tėvas Bernardas Raštikis, trys generolo dukros, du broliai ir sesuo buvo išvežti į Sibirą.

Grįžti į SSRS okupuotą Lietuvą nesutiko
Kilus Vokietijos-SSRS karui, Raštikis 1941 m. birželį grįžo į Kauną, laikinosios vyriausybės paskirtas krašto apsaugos ministru. Sustabdžius Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą vokiečių okupacijos metais, buvo siūlomos įvairios pareigos, tačiau visų pasiūlymų atsisakė, dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. su žmona pasitraukė į Vokietiją, gyveno lietuvių pabėgėlių stovyklose. Gyvenant pabėgėlių stovykloje, pas Raštikį ne kartą lankėsi bolševikų agentai. Jie siūlė jam grįžti į Lietuvą. Atvykėliai tvirtino, kad St.Raštikis yra labai laukiamas Tėvynėje, kur jam niekas negresia, jis bus gerbiamas ir viskuo aprūpintas. Tačiau Raštikiai jokiu būdu nesutiko, nes jie gerai žinojo, kas jų laukia.
Artimiesiems ir pažįstamiems Raštikis yra prisipažinęs, kiek daug išgyvenimų jam sukėlė mažamečių dukrų laiškai. Juos parašyti Meilutę ir Laimutę buvo specialiai parvežę iš Sibiro į Lietuvą – tvarkingai aprengę jas nufotografavo. „Bolševikai patys diktavo mūsų dukrelėms, kaip rašyti mums laiškus su maldavimais grįžti pas jas“, - rašė generolas savo atsiminimų II tome. Meilutę Raštikytę ilgam paslėpė geri žmonės.

JAV
Tik po penkerių metų emigravo į JAV. Buvo Amerikos lietuvių tarybos ir Amerikos lietuvių fondo Los Andželo skyrių pirmininkas. 1951-1952 m. Sirakūzų universitete (Niujorko valstija) dėstė užsienio kalbas. Kaip Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo Komiteto atstovas dirbo Europoje. 1955-1968 m. dėstė JAV kariuomenės aukštojoje užsienio kalbų mokykloje Monterėjuje, Kalifornijoje. 1963 m. mokyklą pertvarkius į institutą, Raštikiui buvo suteiktas profesoriaus vardas. Ten dirbo iki 1968 m. liepos 31 d. Tą dieną, turėdamas 72 metus amžiaus. išėjo į pensiją. 1973 m. įstojo į Juozo Daumanto šaulių kuopą.

Ne tik puikus karvedys, bet ir publicistas
Buvo puikus publicistas. Be keturių atsiminimų tomų, Raštikis per savo gyvenimą parašė apie 1000 įvairiausių straipsnių, penkis karinius vadovėlius, apmąstymų ir polemikos knygų, kurios vėlesniais sovietinės okupacijos metais buvo platinamos tarp disidentų. Stasys Raštikis išeivijoje skaitė paskaitas karo ir istorijos temomis, aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.
1957 m. Raštikio dukros Laimutė ir Meilutė per giminaičius sužinojo tėvų adresą. Parašė laišką. Su jomis susirašinėjo motina, kad nepakenktų dukroms, pasirašinėjo Ele Stonis. Tačiau dukrų jam išvysti neteko. Įžymusis generolas mirė 1985 m. gegužės 3 d., sulaukęs 89 metų amžiaus, nuo infarkto. 1993 m. lapkričio 22 d. Lietuvos kariuomenės vado, divizijos generolo Stasio Raštikio, jo žmonos Elenos ir tremtyje Sibire žuvusios dukrelės Aldutės palaikai perlaidoti Petrašiūnų kapinėse.

Pabaigai
Be Stasio Raštikio asmenybės sunku įsivaizduoti tarpukario Lietuvos istoriją. Nors ir nedidelė, bet kovinga jo vadovavimo metais tapusi Lietuvos kariuomenė buvo jėga, stabdžiusi didžiųjų kaimynų - Vokietijos, Tarybų Sąjungos, Lenkijos karines avantiūras. Tai didelis jo nuopelnas, kad Lietuva pernelyg anksti nebuvo įtraukta į Antrojo pasaulinio karo skerdynes. Žaliakalnyje Stasio Raštikio vardu pavadinta gatvė, Kauno puskarininkių mokyklai suteiktas divizijos generolo Stasio Raštikio vardas. Dar po metų mokyklos sodelyje pastatytas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio paminklinis biustas su užrašu: „Divizijos generolas Stasys Raštikis“.
Principingo būdo ir asketiškas, nuo prabangos pasislėpęs kukliame kareivinių būste kariuomenės vadas negalėjo patikti visiems politikams. Juo labiau, kad generolas tvirtai stojo prieš vienos partijos diktatūrą, pasisakė už valstybės valdymo demokratizavimą. Tai tokį garbingą kelią nuo eilinio kareivio iki divizijos generolo, kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro nuėjęs Stasys Raštikis visada stovės garbingiausių kariuomenės vadų gretose. Štai kokias nuostatas paliko Lietuvai generolas: „Gerbk savo tėvų kalbą, tikybą ir papročius. Saugok gerą lietuvio vardą. Atėjus išlaisvinimo valandai, eik Lietuvos vaduoti“.

Parengė Bronius LAZARAITIS