Mes turime 223 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1674
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4608
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:85078

Velykos: vandens, ugnies ir margučio stebuklingoji galia

2017 m. balandžio 12 d., trečiadienis Nr.27 (1656)

Priešvelykinis metas

Nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio – draudimų, būrimų ir įvairių magiškų veiksmų, apsaugančių nuo nelaimių ir piktųjų jėgų, metas.

Didžiojo trečiadienio naktį prasidėdavo apeiginis prausimasis, kuris skyrėsi nuo įprastinio savo galia apsaugoti nuo ligų, blogybių ir nusižengimų – Išorinis Apsivalymas.

Didįjį, arba Švarųjį ketvirtadienį moterys kuo stropiausiai išvalydavo, iššveisdavo ir išplaudavo namus, kad visus metus būtų švaru. „Čystasei četvergas – kolai saula netekiejus, švarų namuos padarom, skubam.”(Ziboliškė). Vanduo tą dieną ypatingas – gydantis ir valantis. „Man kaimynė pasakojo, kad atsirado jai rudos dėmės, visa nugara buvo ruda. Ėjo pas daktarus, bet nepadėjo. Pas mus upelis teka. Apsivilko kailiniais, iki saulės tekėjimo nubėgo tan upelin ir išsimaudė. Šalta, atbėgo, atsigulė lovon. Visos dėmės pranyko”(Daukšiai).

Nepaprastas ir Didysis penktadienis. Tai būrimų ir įvairiausių magiškų veiksmų diena. Kad apsisaugotų nuo parazitų, juos degino krosnyje, o pelenus išnešdavo toli nuo namų ir užkasdavo. Su degančia žvake apeidavo ratu gyvulius, siekdami apsaugoti nuo blogos akies ir ligų. Lauke padarydavo duobutę ir užkasdavo miltinės košės, kad būtų geras derlius.

Didįjį šeštadienį – nieko neskolink, nes derlių iš namų išneš. Tuo metu klaidžioja mirusiųjų vėlės. Švenčionėlių apylinkėje po vakarienės palikdavo joms maisto. Senovėje tą dieną būdavo kuriami laužai aukoms deginti ir piktosioms dvasioms baidyti. Vėliau, įsigalėjus krikščionybei, ugnis buvo kuriama bažnyčioje ir šventinama. Tas paprotys išliko ir šiandien. (P.Dundulienė). „Šeštadienį nekurdavo ugnies, laukdavo, kol atneš iš bažnyčios. Anksti ryte berniukai paaugliai į blėkines prisidėdavo džiovintų medžio kempinių ir eidavo į bažnyčią šventintos ugnies. Atneša namo tą anglį sukdami, kad neužgestų ir visiems dalina – kurkit pečių ar pirtį. O žmonės už tai jiems duodavo žalių kiaušinių. Pakvimpa visas oras tais dūmeliais, užsikuria visos pirkios. Jei lieka šeštadienio žarijų, tai jas sušluoja, kad būtų kuo užsikurti Velykų ryte” (Daukšiai). „Ir dabar ugnį kūrena bažnyčioj, bet ne ryti, o vakari, kai susranka žmonės mišių Apšvincia ir degtukus, ir vandenį” (Ziboliškė).

Senovėje pagal tradicijas stengdavosi išlaikyti Velykų ugnį visus metus, kad ji apsaugotų namus ir atneštų laimę. švariai, nesuteptai ugniai buvo priskiriama ypatinga apsauginė ir apvalomoji galia.

Vandens šventinimas ir apeigos su juo taip pat pasiekė mus iš senojo lietuviškojo tikėjimo, kai dar pavasarį buvo garbinami šventi šaltiniai, kad vasarą augalams užtektų lietaus. „Velykų rity paruošia stalų, sudeda iš varpų kropylų, čerkutėn įsipilia vandens ir pašventina tuo vandeniu valgymą, žmones. Tada su šventintu vandeniu trobas apeina, įlašina į šulinį” (Daukšiai).

(B.d.)

Violeta BALČIŪNINĖ

Etnologė