Mes turime 188 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3718
mod_vvisit_counterŠią savaitę:10921
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:69018

Kas gi tas Zinas Kazėnas-Zika?

2017 m. balandžio 12 d., trečiadienis Nr.27 (1656)

Zinas Kazėnas-Zika Lietuvos nacionalinei M.Mažvydo bibliotekai perdavė saugoti savo darbus ir pristatė čia dekoratyvią erdvinę instaliaciją „Gelmės“

 

Nestandartinė asmenybė ir išskirtinio darbštumo menininkas

Zinas Kazėnas-Zika – nestandartinė savo laikotarpio asmenybė ir išskirtinio darbštumo menininkas. Tą liudija nesuskaičiuojami jo darbai: fotografija, fotografika, tapyba, asambliažai, instaliacijos. Produktyvusis jo profesinės ir kūrybinės veiklos periodas prasidėjo praėjusio šimtmečio 6-ajame dešimtmetyje.

Šis menininkas žinomas ir mūsų rajono žmonėms, nes ir čia jo kūryba buvo pristatoma. Daugeliui ypač žinomi Zino Kazėno ypatingi Lietuvos atgimimo ir nepriklausomybės atstatymo laikotarpio reportažinės fotografijos darbai. Ypač ta nuotrauka, kur mergina, iškilusi virš šalmuotų kareivių, išdidžiai laiko lietuvišką trispalvę. Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų matęs šios fotografijos, tad reikėtų ir įsiminti, kad jos autorius – Zinas Kazėnas-Zika.

Tačiau Z.Kazėnas – įvairiapusis menininkas, dar sovietmečiu pradėjęs eksperimentuoti su taikomąja daile, o galiausiai visa tai išsiveržė Lietuvos atgimimo metais. Tada jis ir ėmė naudoti sau patogesnį Zikos akronimą (sutrumpinimas iš kelių žodžių pirmųjų raidžių ar daugiau). Savo darbuose puoselėjo dekoratyvumą, pereidamas prie kūrybos eksponavimo erdvinės instaliacijos priemonėmis. XXI a. pradžioje menininkas pasuko postmodernumo link. Jį domina klonavimo, supanašėjimo, transformacijos ir kitas postindustrinės visuomenės problemos. Zika savo kūryboje naudoja ir šiuolaikines skaitmenines technologijas, ir vintažinius, pokario laikotarpio artefaktus (diržus, sages, bižuteriją). Menininkas ir toliau ieško naujų meninio individualizmo išraiškų, kitokių vizualinės interpretacijos formų: tapo ant medžio pliauskų, kuria kompiuterinius „fotodienoraščius“ – vaizdo opusus, iliustruotus savo meno kūriniais, palydimus muzikiniais intarpais ir garsų instaliacijomis.

 

Zikos dovana Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai

2017 m. kovo 10 d. popietę Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Zinas Kazėnas-Zika pristatė dekoratyvią erdvinę instaliaciją „Gelmės“, kurios pagrindą sudaro abstrakčios fotografijos ir ornamentikos technika marginti cilindrai, tapyba ant medžio pliauskų, paveikslai, eskizai ir piešinių pagrindu sukurti vaizdo opusai. Pastarieji, kaip savotiški kūrybos katalogai, ne tik pristato konkrečius kūrinius, bet ir atspindi pačią autoriaus kūrybos esmę.

Instaliacija buvo eksponuojama savaitę. Jos autorius Z.Kazėnas-Zika informavo susirinkusius, kad savo darbus perdavė saugoti Lietuvos nacionalinei M.Mažvydo bibliotekai: apie 250 plakatų, 600 atvirukų, 300 iliustruotų vokų, 34 sieninius kalendorius ir daug kitų smulkesnių darbų. Z.Kazėno-Zikos darbai edukaciniais tikslais bus naudojami kaip kūrybiškumo skatinimo pavyzdys. Mįslingai šyptelėjęs autorius pareiškė LŽS pirmininkui, kad duoklė atiduota.

Visi renginio dalyviai buvo pamaloninti Z.Kazėno rankų darbo suvenyrais, o renginio vedėjo žurnalisto, fotografo, renginių vedėjo Juozas Šalkausko kaklaraiščių kolekcija pasipildė nauju eksponatu – pačiu ilgiausiu kaklaraiščiu, ant kurio vaizduojami senoviniai fotoaparatai.

 

„Kuolas“ už būsimojo menininko... paveikslą

Toliau kūrėjas pasakojo, kad menas traukė jį nuo vidurinės mokyklos laikų. Ir prisiminė atvejį, kai dėl mokytojo reikalavimo pateikti pilną paveikslą, o ne fragmentą nesupratimo, buvo įvertintas labai blogai – gavo „kuolą“.

Menininkas šmaikščiai pajuokavo, kad dėl dviejų „kaltininkų“ R.Adomaičio ir Antano Račio, kurie mokyklos laikais neduodavo nusirašyti, pirmas matematikos, o antras lietuvių kalbos – „gavausi nei šis, nei tas“.

 

Didelis kaip pasaulis

Renginio vedėjas J.Šalkauskas menininką pirmiausia apibūdino prancūzų rašytojo Anatolio Franso ir danų rašytojo Anderseno Neskės žodžiai: „Žmogus yra beribis: jis didelis kaip pasaulis, nes jame visas pasaulis“ ir „Nė vienas žmogus nekartoja kito, o ir pats yra nepakartojamas“.

„Lekia metai, o reikalai tie patys, - sakė J.Šalkauskas. – Svarbiausia, kad taip išsilaikytume, Dievo į dangų nevarytume. Einam, tvarkom, derinam, reikalus klibinam, ko benorėti. Peržiūrime vertybes, įvykius lyg grūdus aruoduose, tarsi norėdami numatyti būsimą derlių. Tegul būna pilni jūsų, Zinai, ir mūsų namai skalsos ir santarvės, džiaugsmo ir pakantumo, o mūsų širdys kupinos šviesos ir vilties. Tegul pasimiršta visa, kas šviesą užstoja. Siekime, neabejokime, nesėdėkime ir neburnokime, nepavydėkime ir neliūdėkime, bet eikime, stiprėkime, veikime, pasiekime. Tegul gyvenimiškosios palaimos šviesa nuskaidrins visų mūsų kelią. Ieškokime, vis ko nors ieškokime, kad įdomiau būtų gyventi. Ir pasidžiaukime, kad galime kažką savo dėmesiu paremti, kad galime padėti, patarti, pamaloninti, kad esame reikalingi ir vertinami. Šiandien yra reikalingas ir vertinamas vis ko nors ieškantis, kad įdomiau būtų gyventi, yra mus sukvietęs Zinas Kazėnas“.

Atsakydamas į klausimą, kas gi yra tas Z.Kazėnas-Zika, kurio spalvotas fotografijas jau senai vertina tiek Lietuvos, tiek užsienio fotografijos žinovai, J.Šalkauskas pabrėžė, kad paskutiniu metu šios parodos autorius vis dažniau savo gerbėjus stebina tapybos darbų parodomis. Realizavęs fotografijoje sugebėjimą „matyti“ aplinką, tapyboje autorius sprendžia kitas problemas – kuria ir formuoja naują realybę, paklūstančią dailiųjų menų ir fantazijos dėsniams. Z.Kazėno tapybinis braižas įvairus – nuo abstrakčių miniatiūrų, didelio formato figūrinių kompozicijų iki konceptualių eksperimentų ir instaliacijų, tačiau jie visi tolimi realistinei manierai ir stebina netradiciniais, lietuvio akimis žiūrint, formų bei spalvinių derinių sąskambiais.

 

Neaplankyti liko tik ašigaliai ir Australija

Pasak autoriaus dukros menotyrininkės doc. dr. Eglės Jaškūnienės, Z.Kazėnas – nestandartinė savo laikotarpio asmenybė. Produktyvusis jo profesijos ir kūrybinės veiklos periodas prasidėjo praėjusio šimtmečio 6-ajame dešimtmetyje. Profesija – žurnalistas: fotografija ir kinas. Kūryba – menininkas. Šiandien kalbame apie Ziną kaip kūrėją ir menininką. Praėjo jau daug laiko, laiko, kuris buvo socialiai, politiniai ir ekonominiai, švelniai tariant, nestabilus. Šiame kontekste vyko Z.Kazėno kaip profesionalo ir menininko veikla. Originalų ir savitą Z.Kazėno tapybos stilių formavo du – gyvenimo būdo ir profesinės veiklos – nužymėti veiksniai. Autorius jau pats nepamena, kada pajuto nenumaldomą aistrą kelionėms – šiandien neaplankyti liko tik ašigaliai ir Australija. Europiečiui vien pavadinimai sukelia egzotiškų vaizdinių antplūdį – Havajai, Japonija, Mauritanija, Pietų Polinezija, Senegalas, Nepalas, Vietnamas, Zulu gentis Pietų Afrikoje, plaukimas Mekongo upe Laose, JAV laukiniai vakarai. Vizualiniai įspūdžiai neatsiejami nuo realių geografinių, istorinių, politinių ir kitų faktų, kurių visuma tampa tiesioginiu kūrybos impulsu, tematine vieno darbo ar serijos potekste.

E.Jaškūnienė pabrėžė, kad Z.Kazėnas niekada nesiveržė būti Dailininkų sąjungos nariu, bet visą gyvenimą išliko žurnalistu. Tai žmonės, kurie aprėpia ir realizuojasi daugelyje sričių. Žurnalistai paprastai rašo, ko nedaro Zinas – jis nerašo. (Pasigirdus aktoriaus R.Adomaičio replikai: „Dar rašys“, meno erdvėje pasklido linksmas šurmulys).

Kalbėdama apie Z.Kazėno darbus menotyrininkė sakė, kad paaiškinti negalinti, kodėl taip yra, bet menininkas visada lieka laiko dvasioje bei nuosekliai eina į priekį: „Nežinau ar simboliškai ar ne, bet čia visos jo meilės sudėtos – žuvis, „vyno musytės“ ir moteris“. Ji atkreipė visų dėmesį į ant palangių išdėliotą kiaušinių kolekciją, kuri labai tobulai atrodė, tarsi naujai sužibėjo. Savo tėveliui – menininkui ir kūrėjui – ji palinkėjo rašto darbų.

 

Saviraiška atspindi žmogaus vidų

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vyresnioji redaktorė Aida Vėželienė pasakojo, kad ruošdamasi šiai parodai galvojo, kuo gi mes visi skiriamės vienas nuo kito. Visi turime dvi kojas, dvi rankas, galvą, akis. Ir atsakymas atėjo tiktai vienas – mes skiriamės savo saviraiška. Būtent saviraiška pasakoja kitam žmogui apie tai, koks yra mūsų vidus. A.Vėželienė pasidžiaugė: „Aš labai džiaugiuosi, Zinai, kad jūs šiandien esate su mumis, kad jūs taip atvirai ir drąsiai, būdamas jau garbaus amžiaus, pradėjote kurti, kad jūs taip drąsiai eksponuojate savo kūrybą, leidote mums pažvelgti į savo kūrybos gelmes“.

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius paatviravo, kad Zinas yra probleminis žmogus. Jis daug metų kėlė vieną problemą, dėl kurios LŽS nežinojo, kokiai profesijai jį priskirti ir kodėl. D.Radzevičius tęsė, kad savo veiklą pradėjęs žurnalistu, šis žmogus daro daug gerų dalykų – tapo, kuria atvirutes, diržus, pakabukus ir griauna mitą apie gryną profesiją (pavyzdžiui, radijo, spaudos, televizijos žurnalistas). LŽS pirmininkas truputį paprieštaravo vyr. redaktorei A.Vėželienei dėl Z.Kazėno amžiaus. „Zino amžius yra nenusakomas. Ir ši paroda nenusakomo žanro. Bet viena, kas yra lengvai nusakoma, kad Zinas yra gero būdo“, – kalbėjo D.Radzevičius. LŽS pirmininkas palinkėjo energingam parodos autoriui su mylima moterimi, su gerais draugais ir su įvairia kūryba žygiuoti į priekį kiek tik pajėgia.

 

Pažadino pasididžiavimą, kad jis lietuvis

Etnologas Libertas Klimka patikino, kad Z.Kazėno darbai pažadino pasididžiavimo jausmą, kad jis yra lietuvis. Autoriaus darbus L.Klimka palygino su pavasario proveržiu, bet tuojau patikslino, kad daug geriau būtų su Etnos ugnikalnio išsiveržimu. Čia spalvos, formos, o siužetai nuo tų mažiukų vabaliukų, ištapytų ant ženkliuko, iki tokių kosminių ateivių. „Tas mane stebina, stulbina ir labai džiugina“, – tęsė etnologas. Sveikindamas autorių L.Klimka atsakė į klausimą, kas yra kultūra ir jos raiška dailė: „Kultūra yra protingo žmogaus žaismė“.

 

Daug briaunų ir talentų

Fotomenininkas Rimantas Dichavičius prisiminė epizodą prieš porą dešimtmečių „Blusų turguje“ ant Tauro kalno, kuris jį labai nustebino. Pasirodo, nusižiūrėto tokio gražaus, tokio įdomaus paveiksliuko autorius buvo Z.Kazėnas, kuriam būdingi prigimtinė estetika, plastikos ir spalvų pajauta. „Šita paroda man atradimas. Daug esu matęs, bet čia tiesiog gausu, gražu, šventa“, – sakė fotomenininkas.

Z.Kazėno klasės draugas aktorius Regimantas Adomaitis (abu mokėsi Pasvalio vidurinėje mokykloje) pabrėžė, kad Zinas iki šiol išlaikė to krašto tarmę ir užsispyrusiai nenori pereiti prie literatūrinės kalbos. Aktorius prisiminė mokyklos laikus, kai klausydavosi Zino fortepijonu puikiai atliekamų melodijų. „Mokykloje aš maniau, kad jis bus muzikantu todėl, kad buvo nepaprastai talentingas. Ką jis grodavo, nežinia, bet nuostabiai grojo. Va, matote, kiek jis turi briaunų ir visokiausių talentų“, – užleisdamas mikrofoną klasiokui kalbėjo aktorius.

Povilas ŠIMKAVIČIUS

LŽS narys