Mes turime 213 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1978
mod_vvisit_counterŠią savaitę:1978
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:43745

Jau šešiasdešimt metų iš Stasio Čeplinsko balandinės sklinda balandžių burkavimas

2017 m. balandžio 29 d., šeštadienis Nr.31 (1660)

Kiekvienas žmogaus pomėgis gyvenimui suteikia naujų spalvų, daro jį įdomesnį, bet jei tas pomėgis susijęs su gyvomis būtybėmis, uždeda ir atsakomybės naštą. Švenčionėliškio Stasio Čeplinsko gyvenimo pomėgis, hobis arba, kaip jis pats juokaudamas sako, nepagydoma liga – balandžiai, kuriuos jis laiko jau 60 metų ir sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą be jų burkavimo, užburiančio grakštumo ir meilės. Stebėti balandžius – savotiška relaksacija, meditacija. Tuo įsitikinau ir aš pats stebėdamas balandžius mūsų pokalbio su Stasiu Čeplinsku metu.

- Šiemet bus 60 metų kai pradėjau auginti balandžius. Tada man buvo gal kokie šeši metai. Švenčionėliuose tuo metu balandžius augino gana daug žmonių, kažkur apie 50 ar net daugiau. Tuomet su tėvais gyvenome dabartinėje Malūno gatvėje. Kaimynystėje gyveno kirpėjas žydas Arkadij, kuris augino balandžius. Kartais už rublį pasiūlydavo man išvalyti karvelidę. Kokių tik ten balandžių nebuvo: ir kojom apaugusiom, ir kuoduotų, ir dar kitokių. Vaikui tai buvo neišdildomas įspūdis. Tada ir susirgau, matyt, šia liga. Man čia ne hobis, čia – liga. Tai ne tik pats 60 metų sergu, bet ir kitus šeimos narius užkrėčiau. Anūkui sakiau, kad kai numirsiu, metus dar palaikytų, o paskui ką nori, tą tegu ir daro, - sako Stasys, kurio pirmieji augintiniai buvo laukinių balandžių porelė. Tada laukinių balandžių Švenčionėliuose buvo daug, o dabar beveik nebeliko.

Stasio nuomone, juos vargetos suvalgė. Pasirodo, balandžius prisivilioti – vieni juokai. Šviesk tamsiu paros metu jiems į akis ir patys į rankas ateis, bet grįžkime į pačią pradžią.

- Patys pirmieji mano balandžiai buvo laukiniai. Tėvas pamatė ir sako: „Nesuprantu, ką tu ten laikai?“, o mama pamačiusi ir sako: „Velnias in velnį nusiduos.“ Mat mamos tėvas, mano senelis, augino balandžius. Mama nebarė, o vėliau ir tėvas pritarė, nuėjo pas netoliese gyvenantį mėsininką Parfionovą ir nupirko porelę. Taip ir prasidėjo mano kaip balandininko kelias. Įdomiausia, kad kai pirmą kartą išleidau savo balandžius paskraidyti, tai laukiniai sugrįžo, o tėvo nupirkti nuskrido pas buvusį šeimininką. Žiūriu, jis atneša man juos atgal. O kiek džiaugsmo buvo, kai išsirito pirmi balandžiukai. Kartais pagalvoju, kiek pinigėlių išleista balandžiams. Ir žinai, nė kiek negaila, nes balandžių meilė, jų buvimas šalia atperka viską, - sako mano pašnekovas.

Tuomet nemažai jo bendraamžių laikė ir augino balandžius. Žinoma, einant laikui reikėjo ir labiau domėtis balandžių rūšimis, laikymo subtilybėmis. Tuomet ir literatūros jokios nebuvo. Vyresnieji balandininkai mielai dalinosi savo patirtimi. Dabar ir literatūros užtektinai, ir virtualioje erdvėje galima bendrauti.

- Kuo gi papirko balandžiai?

- Juos įdomu stebėti. Gali žavėtis jų ištikimybe. Balandžiai poras kuria visam gyvenimui. Žinoma, kai kuris žūna, dažnai susikuria kita pora. Gerai prižiūrimi balandžiai gali dešimt ir daugiau metų išgyventi. Per tuos 60 mano balandžių auginimo metų buvo įvairių nutikimų. Štai vienas balandis sugrįžo net iš Rygos. Savo akimis nepatikėjau, kai pamačiau jį tupintį prie balandinės. Beje, niekados neduočiau savo išaugintų balandžių vestuvininkams į dangų paleisti. Gaila matyti, kaip pasimetę tokie balandžiai vėliau prie bažnyčių skraido ir dažniausia lengvu katinų grobiu tampa. Buvo mano balandžių auginime ir vienas liūdnas epizodas, kai prieš kokius 25 metus nuėjęs į balandinę radau kiaunės papjautus 24 balandžius. Gyvi liko tik 2 jaunikliai. Juos tris savaites maitinau iš burnos. Net nerūkiau. Tabaką žmogus atlaiko, o paukščiui gali būti mirtis. Tie balandžiai taip prie manęs prisirišo, kad ilgai vis bandydavo iš burnos pasimaitinti, o kai negaudavo, tai taip skaudžiai rėždavo sparnu. Tada, po to skaudaus įvykio, norėjau baigti su balandžių auginimu, bet žmona Marytė savo palaikymu paskatino toliau laikyti balandžius. Beje, ji ir pati myli balandžius, o kai nebūnu namuose, tai juos prižiūri, maitina. Gaila, kad Švenčionėliuose iš gausaus balandininkų būrio likau vienas, nedaug jų ir rajone, nors Lietuvoje balandininkų dar gana nemažai. Dabar į mano balandinę nei kiaunė, nei plėšrus paukštis nepateks. Bando kartais ir paukštvanagis laimę, o prieš kurį laiką ir vanagas laimę pabandė, bet taip atsitrenkė į tinklą, kad vos pakilo skristi, - apie balandžių laikymo subtilybes pasakoja Stasys Čeplinskas.

Paskui dar ilgai kalbame apie balandžių auginimą, jų gudrybes, išmintį, kuri kartais tiesiog stebina. Geru žodžiu Stasys Čeplinskas prisimena tuos balandininkus, kurie jam, vaikui, stengėsi atskleisti balandžių auginimo paslaptis, bet nemažai paslapčių teko ir pačiam išsiaiškinti, o paskui pasidalinti su kitais.

Štai toks pasakojimas apie paskutinį Švenčionėlių balandininką Stasį Čeplinską ir balandžių auginimo subtilybes. Gaila, kad modernios technologijos, nauji pomėgiai išstūmė iš aplinkos balandžių augintojus. Dabar vargu ar rastum šešiametį vaiką, kuris vietoj kompiuterio ar modernaus telefono paprašytų tėvą nupirkti balandžių porelę. Kiekviena epocha turi savo pomėgius, o Stasys Čeplinskas, visą gyvenimą auginantis balandžius, sako neįsivaizduojantis savo gyvenimo be jų.

Algis JAKŠTAS