Motinos dienos proga, kuri Lietuvoje minima pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį, paprastai pasakome daug gerų žodžių, nes jos yra to vertos. Šiandien visas mūsų dėmesys tekrypsta į gerąsias motinas, nes katalikų bažnyčia jų priekyje pirmiausia mato Dievo Motiną Mariją ir jos garbei skiria visą gegužės mėnesį. Marija yra Motinų Motina, ir jos asmenyje pagerbiame motinų meilę ir pasiaukojimą.

Norėdami surasti motinoms gerų žodžių, pirmiausia jų ieškome Biblijoje, kas apie jas rašoma Evangelijoje, ir kaip tai įkūnijo Melas Gibsonas. Būtent jo sukurtame filme „Kristaus kančia“ atskleistas nuostabiai šviesus tikros Motinos paveikslas. Štai jis.

Apaštalas Jonas pranešė Marijai, jog Jėzus yra suimtas. Nuo šio momento Marija sekė Sūnų iki nukryžiavimo. Ji ne tik sekė paskui Jėzų, bet, pati kentėdama, stiprino Sūnų, būdama visai arti jo. Kai sumuštas ir surakintas Jėzus įmetamas nakčiai į rūsį, Marija atsigula ant akmeninių grindų, tarsi norėdama išgirsti Sūnaus širdies plakimą. Suakmenėjusia širdimi, krūptelėjimu atsiliepdama į kiekvieną budelio kirtį, Motina stebi baisų Jėzaus nuplakimą, po to balta skepeta sušluosto Sūnaus kraują. Marija nepanikuoja, nesiblaško, ji, atrodo, net slopina savyje skausmą: matome tik skausmingą jos veidą ir retkarčiais riedančias ašaras. Didžiausias skausmas paslėptas giliai širdyje.

Kančios kelyje į Golgotą Motina nepasitraukia nuo Sūnaus, ji eina minioje. Kai Jėzus parkrinta su kryžiumi, ji ištaria jam tuos pačius žodžius, kaip anuomet vaikystėje, kai Jėzus parpuolė ant žemės: „Sūnau, aš esu čia“. Prisiartinusi prie Jėzaus ant kryžiaus ji bučiuoja kruvinas Sūnaus kojas ir sako: „Sūnau, leisk man numirti su Tavimi“. Marija kenčia ilgiau nei Jėzus. Jis jau miręs, jau nuimtas nuo kryžiaus, o Motinos kančia tęsiasi: ant kelių ji laiko baisiai nukankinto Sūnaus kūną.

Stebėdamas visą „Kristaus kančios“ filmą Marijos asmenyje matai visas gerąsias motinas, kurios geba užmiršti save, pajėgia pakelti visus išbandymus ir daug ką atiduoti vaikams: padėti, stiprinti ir lydėti juos per gyvenimą.

Deja, hedonizmu ir mirties kultūra paženklintas mūsų laikmetis sužalojo nemažos dalies motinų paveikslą. Daug jų užmiršo tai, ką Kūrėjas labai giliai yra įdėjęs į kiekvienos motinos širdį. Jei vaikas nėra motinos lydimas per gyvenimą, jis netenka pačios didžiausios Dievo dovanos, patiria didžiulę skriaudą, kuri vėliau galbūt pasireikš agresija ir žiaurumu. Tai sąmoningai nesuvoktas, bet užslėptas kerštas visuomenei, kad apiplėšė jo motiną, o drauge ir jį, negalėjusį patirti didžiausios ir brangiausios motinos meilės. Šalia mūsų gyvenantys Lietuvos vaikai, kurių visuomenė bijo dėl jų žiaurumo, yra gyvas priekaištas tiems, kurie suniekina moterį – motiną, paversdami ją daiktu, egoistinio malonumo įrankiu.

Šiandien reikia ne tik prisiminti ir sveikinti gerąsias motinas. Reikia daug pastangų, kad visuomenės sąmonėje būtų restauruotas tikros motinos paveikslas. Tikėkimės, ateis laikas, kai bus išaukštintas geriausios, labiausiai pasiaukoti gebančios motinos paveikslas.

Sveikinu visas motinas, mylimas mamas ir močiutes, kurios visuomet stengiasi būti panašios į Dievo Motiną Mariją.

Medardas ČEPONIS

Dekanas