Mes turime 318 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4869
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15056
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91086
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kraujuojančios žaizdos

2017 m. gegužės 17 d., trečiadienis Nr.35 (1664)

Laikas nemalšina širdgėlos dėl tragiškų įvykių Lietuvoje, skausmingai palietusių ir mano šeimą. Nors praėjo jau 76 metai, tačiau mane dažnai aplanko košmariški sapnai, primindami Sibire praleistą vaikystę. Daugelis tų įvykių jau nebeprisimena, kiti, galbūt, ir nenori prisiminti, o tiesioginių liudininkų gretos kasmet vis retėja...

Istorinis rakursas. 1941 m. birželio 14 dienos ankstyvas rytas. Prasidėjo masiniai žmonių suėmimai ir tolimesnė jų tremtis į Sibirą ir į šiaurinius Laptevų jūros rajonus. Tą dieną Lietuvoje buvo suimta apie 17 tūkst. gyventojų. Maskva tai aiškino paprastai: liaudies priešų ir jų šeimų deportacija.

Mokytojai, gydytojai, teisininkai, dvasininkai, kariškiai, policininkai, ūkininkai, studentai – štai nepilnas „liaudies priešų“ sąrašas.

Visi vyrai geležinkelio stotyje buvo atskirti nuo šeimų ir patalpinti į atskirą sąstatą, kur jų laukė ilga kelionė į Sibiro spec. lagerius. Iš suimtų vyrų tik vienetams pavyko išgyventi žiauriose sąlygose ir po daugelio metų ligotiems sugrįžti į Lietuvą.

Mano tėvelis, buvęs Marijampolės teisininkas, pateko į Krasnojarsko spec. lagerį, kur neaiškiomis aplinkybėmis, be teismo, 1943 metais buvo sušaudytas.

Moterys su vaikai buvo sugrūstos į gyvulinius vagonus, po 20-30 šeimų kiekviename. Šeimas kankino nežinia, maisto trūkumas, vandens nebuvimas. Naktį traukinys pajudėjo Rytų pusės link. Įsimintina detalė: vagono grindyse buvo išpjauta didelė skylė, kuri turėjo atstoti tualetą... Kiekvieną vagoną iš lauko pusės saugojo du ginkluoti sargybiniai, kurie akylai sekė, kad kas nors nebandytų pabėgti. Didesnėse stotyse sargyba leisdavo atsinešti po kibirą šalto ir karšto vandens. Mums, vaikams, nelabai suvokiantiems, kas čia darosi, vienintelė pramoga kelionės metu buvo prasibrauti prie mažo vagono langelio ir stebėti pro šalį lekiančius vaizdus.

Po savaitės sužinojome, kad prasidėjo Vokietijos-Rusijos karas. Ši žinia suteikė viltį sulaukti šiokių tokių permainų. Deja, mūsų lūkesčiai buvo beprasmiai. Traukinys ir toliau riedėjo tremties vietų link.

Istorinis rakursas. Japonijoje, vokiečių ambasadoje, ilgą laiką dirbo užsimaskavęs rusų žvalgas Richardas Zorgė. Pirmosiomis karo dienomis jis perdavė Maskvai žinią, kad Japonija nesiruošia pulti Rusijos iš Rytų. Kremliuje buvo nuspręsta Tolimųjų Rytų karines divizijas skubiai permesti Maskvos link.

Tai dar labiau pablogino mūsų padėtį. Dabar mums ilgai tekdavo stovėti mažose stotelėse, stebint pro šalį dundančius karinius sąstatus.

Sakoma, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą. Aplinkinių kaimų gyventojai, sužinoję, kad jų stotelėse įstrigę tremtiniai, skubėjo prie traukinio, atsinešdami raugintų agurkų, raugintų kopūstų, virtų bulvių, duonos, rečiau pieno produktų ir mainydavo juos į mūsų turimus daiktus. Prasidėjus karui, sargybiniai jau atlaidžiau žiūrėjo į tremtinius ir netrukdė atlikti mainų.

Po mėnesį trukusios varginančios kelionės mes pasiekėme galutinę tremties vietą Altajaus krašte ir patekome į tarybinį ūkį Verchobskoj, esantį prie Obės upės ištakų.

Nesikartosiu apie mūsų tolimesnį gyvenimą Sibire. Tas buvo aprašyta laikraštyje („Švenčionių kraštas“ 2001-06-13 Nr. 47). Pabandysiu apsistoti ties anksčiau nežinomais faktais.

Istorinis rakursas. 1946 m. Maskva, Kremlius.

„Turime dar vieną neužbaigtą problemą: ji liečia latvių tremtinių vaikus. Aš galvoju, kad atėjo laikas tiems vaikams, kurie iš daugiavaikių šeimų, leisti sugrįžti namo“, - pasitarime kalbėjo Stalinas.

Iš kur kilo tokia mintis – neaišku, ir vargu ar kada nors paaiškės. Greitu laiku po to trys vagonai su vaikais išriedėjo į Latviją.

(Žiuljet Deni „Vaikystės vaizdai“)

„O ką darysime su lietuvių „vilkiukais“ (taip buvo vadinami tremtinių vaikai)? Juk tai auga potencialūs mūsų priešai, kurie ateity norės mums atkeršyti. Lavrentijau, tu pas mus pats protingiausias, sugalvok ką nors, kad ir vilkas būtų sotus ir avis sveika“. – toliau tęsė Stalinas.

„Problema išsprendžiama. Pasauliui pateiksime žinią, kad mes rūpinamės tremtinių šeimomis ir nepaliekame jų užmaršty. „Vilkiukus“ reikia izoliuoti nuo šeimų ir nukreipti juos į šiaurinius Mordovijos ir Totorijos vaikų namus. Neabejoju, kad po pusės metų problemos neliks.

Juk Jūs, Josifai Visarionovičiaus, visada mus mokėt, kad jeigu yra žmogus, yra ir problema, nėra žmogaus – nėra ir problemos“, - atsakė Berija.

(Jurijus Trifonovas „Namas upės krantinėje“)

1947 metais buvo sudarinėjami sąrašai šių vaikų perkėlimui.

Mamos pažįstamas saugumietis netyčia jai prasitarė. Ir tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių mus bėgti iš Sibiro. (Plačiau apie tai „Švenčionių kraštas“ 2014-06-14 Nr. 45)

Artėjant Gedulo ir vilties dienai, aš visada susimąstau: žmogaus gyvenimas yra nenuspėjamas ir nežinai, kada ir kokią staigmeną jis tau pateiks. Man likimas nepagailėjo skaudžių išbandymų tiek Sibire, tiek Lietuvoje. Ir visi nepraėjo be pasekmių.

Sakoma, kad laikas – geriausias gydytojas. Tačiau anksti atsivėrusios mano sielos žaizdos kraujuoja ir dabar...

 

P.S. Dialogas tarp Kremliaus vadovų interpretuotas straipsnio autoriaus.

 

Algimantas DAUGIRDAS

1941 metų Sibiro tremtinys

 
Reklaminis skydelis