Mes turime 158 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1783
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28538
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:9540
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

Kodėl nenoriu karo?

2017 m. gegužės 20 d., šeštadienis Nr.36 (1665)

Karo nenori paprasti žmoneliai. Ne tik nenori, bet bijo. Baisūs yra karo nešami skausmai, nelaimės, kančios.

Aš karą mačiau. Tai buvo 1944 metų liepos mėnuo. Vokiečiai bombardavo Panevėžį, Kęstučio-Margio gatvių rajoną. Degė namai, degė didelis Chazano linų fabrikas. Vokiečiai mėtė sprogstamąsias ir padegamąsias bombas.

Mano šeima pabudo nuo didelio trenksmo. Padegamoji bomba pataikė į mūsų namą. Bėgome iš degančios trobos. Išbėgusi į kiemą, papuoliau į ugnies ir sproginėjimų siaubą. Iš gatvės į kiemą atbėgo mamutė, vienmarškinė. Ji gesino padegamąsias bombas smėliu, jo pasisemdama į marškinius. Mus, vaikus, nuvedė į slėptuvę, kuri buvo daržo gale, nuošaliau nuo namo. Kai užkaukė sirena, pranešdama, kad vokiečių lėktuvai nuskrido, išlindau iš slėptuvės. Išėjau į gatvę, kur gulėjo užmuštas arklys, o kaimynų kieme rinkosi žmonės. Ten gulėjo bombos skeveldros užmušta kaimynė Valikonienė. Prie jos palaikų raudojo trys mažamečiai, prisiglaudę prie nelaimingo tėvo.

Išaušo rytas, bet aušra mažai skyrėsi nuo gaisrų šviesų: degė namai, sodai, sandėliukai. Nuo linų fabriko sklido aitrūs dūmai. Sužinojau, kad Fromo Gužučio (dabar Vilniaus) gatvėje, gydytojo Šarkio sode, į ten esančią slėptuvę pataikė sprogstamoji bomba: žuvo trys šeimos. Iš viso keturiolika žmonių, kurių lavonų negalima buvo atskirti.

Diena buvo šiurpi. Šuliniuose neliko vandens, nes išsėmė gesinti gaisrams. Visur mėtėsi vėjo nešiojami pelenai, popieriai. Soduose ant medžių kabėjo apdegę obuoliukai. Jų užvalgėme vietoje pusryčių, nes iš mūsų trobos liko degėsių krūva.

Įdienojus mamutė leido nueiti iki Šv. Trejybės bažnytėlės, Klaipėdos gatvėje; bažnyčios šventoriuje gulėjo didžiulė sprogstamoji bomba, kokio pusantro metro ilgio. Buvo susirinkusi minia žmonių. Jie kalbėjo, kad atvykę bombų nukenksmintojai, rusų kareiviai, aiškino, kad bomba nesprogo, nes sprogmens užtaisas buvo blogas.

Karo sirenų klaikus gaudimas, skrendančių lėktuvų grėsmingas ūžimas mane persekioja visą gyvenimą; jo niekaip negaliu pamiršti. Tas mirties grėsmingas dundesys reiškė žūtį, kančias. Jį girdėdavome kas naktį, kai skrisdavo lėktuvai, pasikrovę mirties bombarduoti žmonių. Jau septyniasdešimt metų nenustoju sapne matyti ugnyje paskendusių namų, degančių sodų. Kaip užmiršti tą baisumą? Aš nenoriu karo! Aš noriu mirti sava mirtimi.

Vakar išgirdau Švento Tėvo popiežiaus Pranciškaus kalbos komentarą. Šventasis Tėvas su pasibaisėjimu kalbėjo apie cinizmą tų ir gėdą už juos, kurie gyrėsi, kad numetė ir susprogdino „visų bombų motiną“.

Motina – gyvybės nešėja. Ką tik praėjo Motinos diena, pati tauriausia ir šviesiausia metų šventė. Motina – visiems šventas žmogus. Jos vardu cinikai išdrįso pavadinti bombą! Nejaugi nėra jėgos, kuri nubaustų nusikaltėlius, deginusius napalmu ir nuodijusius dioksinu Vietnamo žmones, atomu naikinusius japonus, žudžiusius Afganistane, Ukrainoje.

Džiaugiamės pavasariu. Sužaliavo pievos, švelnia žaluma pasipuošė miškai, gojeliai. Visur telkšo nuostabios pavasarinės balos. Praėjo pirmasis gegužės sekmadienis – džiugesio diena – Mamytės diena. Meno mokykloje įvyko nuostabus šventinis koncertas – savotiškas iššūkis karo baisumams. Koncerte pasirodė Lietuvos ateitis – vaikučiai pabiručiai: dainininkai, muzikantai, šokėjai, deklamatoriai. Kokia laimė, kad mūsų miestelyje yra meno šventovė, o joje dirba pasiaukojantys mokytojai; jos irgi motinos! Esame dėkingi tiems žmonėms, kad negaili savo laiko, jėgų, taurindami mažų žmogučių širdeles. Reikia tikėti, kad kiekvienas, pamilęs meną, visa savo esybe nekęs smurto, melo klastos, kad nė vienas nesitaikstys su karo nešamais baisumais.

Menas – didelė jėga, kuriai negali prilygti joks kitas reiškinys. Reikia palinkėti, kad meno šventovės – meno mokyklos – durys niekada neužsivertų, kad vis daugėtų vaikų, norinčių pažinti ir tausoti meną. Išklausykime Šventojo Tėvo kreipimąsi, ginkime savo namus – žemelę – nuo karo baisumų.

Todėl teigiu: aš nenoriu karo!

Aš noriu mirti savo mirtimi!

Angelė TELYČĖNIENĖ