Lietuviai žaidžia puikų liaudies žaidimą „Jurgeli, meistreli...“ Kaip ir daugelis iš tautos praeities atėjusių žaidimų, taip ir šis turi puikią edukacinę (švietėjišką) prasmę. Mokykis iš meistro ir gal būsi juo pavadintas, tapsi ašimi, apie kurią sukasi gyvenimas... Viskas prasideda nuo žodžių. Teisingai pavadintas asmuo žino savo atsakomybės ribas ir jaučia erdvę, kurią gali užpildyti savimi, savo žinojimu, tokiu būdu keistis ir keisti kitus, bendrąją gyvenimo kokybę.

Žinojimo kokybė, dalyko išmanymas ne visad yra sąlygojami amžiaus. Štai ką tik tapyti pradėjęs senjoras visai nuoširdžiai gali būti vadinamas jaunuoju dailininku, bet keturiolikmetis profesoriumi dažniausiai vadinamas tik lyginant jį su bendraamžiais... Vienokių dalykų visuomenė laukia iš aktyviai visuomeninėje, darbinėje erdvėje veikiančių profesorių ar dvasininkų, kitokių – iš emeritų ar altaristų visu savo gyvenimu išsitarnavusių teisę į išminties sklaidą. Masonai turi paprastai įvardijamą, bet vertą dėmesio kompetencijų hierarchiją, kažkuo primenančią aukščiau minėtą žaidimą: tik „praėjus“ įvairias pameistrystės kategorijas galima tapti meistru... Mūsų dienų visuomenė matyt retai žaidžia „Jurgelį meistrelį“ todėl visi nori ir įvairiausiais legaliais bei nelegaliais būdais stengiasi tapti meistrais, nepabuvę pameistriais, t.y. imasi vadovauti įvairių likimų ir charakterių kolektyvams, neįgiję net elementarios gyvenimiškos patirties, nesirgę, neauginę vaikų, nelaidoję artimųjų... neišmanantys veiklos, kuriai vadovauja... o gal net ir nemylėję... todėl nepajėgiantys suprasti. Sakoma, kad šiandienos Lietuvai turėtų vadovauti 75-ųjų gimimo žmonės, nes jų asmenybės brendo naujomis politinėmis sąlygomis, jie yra pajėgūs suprasti ir jaunąją, ir senąją kartas.

Mūsų šalyje jau yra tokių, kurie visą gyvenimą nugyveno mėgdžiodami žinojimą ir vidinį kilnumą. Tokius žmones apibūdina žodis snobas. Nuo XIX a. pradžios šio žodžio reikšmė įgijo neigiamą atspalvį: tai beždžioniaujantys aukštesniojo (dažniausiai politinio, verslo ar meno žmonių) sluoksnio manieras, kalbą ir estetinį skonį žmonės. Jie žavisi kilme, dalyką išmanančiais specialistais, intelektualais, tolerancija, jų įgytu autoritetu, bet savyje to neturi, o tik kruopščiai mėgdžioja savo favoritų skonį ir elgesio manieras, ieško galimybių atsidurti šalia jų. Galėtume sakyti, kad tikrieji autoritetai plaukia vandenynu per audras, kaitras, o snobai lyg suplyšęs tinklas velkasi paskui laivą surinkdami autoriteto veiklos pasėkoje nubyrantį gėrį, bet vis tiek nemoka jo panaudoti ir per savo asmenybės „skyles“ visko netenka, nes jėgas naudoja ne savęs lopymui, tobulinimui, o imitavimo menui studijuoti... Jie pateikia save kaip meistrus, bet neturi net pameistrio įgūdžių, ką jau kalbėti apie dvasinę šviesą...

Pameistriais nenorinti būti civilizacija yra pasmerkta amžinam vaikiškumui ir tą amžiaus tarpsnį lydinčiam visažiniškumui bei naiviam ambicingumui. Visuomenėje pradeda dominuoti ne aukštesnieji idealai, o vidutinybių gyvensenos etalonai, masiniai ir su masėmis žaidžiami žaidimai, prisitaikėliškas požiūris, savo nuomonės reiškimo vengimas, nekritinis požiūris. Pasak E.Fromo, žmogus, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp savo pozicijos ir aplinkos vertybinių nuostatų, atsisako savitumo ir taip „apsaugo“ savo asmeninę erdvę. Nesutikdamos pasipriešinimo kuriasi autokratinės valstybės, korporacijos, draugijos, sektos... Taip didžiausios nepolitinių žmonių grupės: ūkininkai ir menininkai, dauguma inteligentijos „užsidaro“ savame rate - atsiriboja. Tai patogu asmenybei, bet moraliai nepateisinama, nes iš visuomeninės erdvės dingsta autoritetai. Dingsta žmonės, kuriais būtų galima sekti, dingsta meistrai...

Autoriteto (meistro) misija – ugdyti žmogų, kad šis būtų brandus ir nepriklausomas, kad žodis laisvė nebūtų tapatinamas su žodžiu lygiava ir būtų moralus. Jis turi tapti šviesuliu, apšviečiančiu greta esantį. Jo kalbų prasmė turi būti – ne savo gebėjimų pristatymas, o jų panaudojimas siekiamybių, dorybių kūrimui. Tikrasis autoritetas visuomenėje svarbus tiek, kiek padeda kitam atrasti kelią. Poetiškai galima būtų pasakyti, kad sekimas autoritetu (meistru) yra kelias, o ne sustojimas pasiekus mokytojo galimybių ribas. Tikras meistras ugdo pameistrį, siekia jo tobulumo, aiškinasi mokinystės – tarpinių sustojimų gilumines prasmes jau vien tam, kad užtikrintų savo siekių tęstinumą, savo ir artimųjų dvasinę ir materialiąją gerovę senatvėje.

Kita vertus, pameistriui negalima savęs guosti, kad autoriteto, meistro kūrybos (veiklos) nepatobulinsi, nepralenksi tad kam stengtis... Tada kiekvienas, keliaujantis nuosekliu pameistrystės keliu,  pradės jaustis lyg narve iš kurio norima ištrūkti. Taip galvojant norėsis tik nusimesti ir nepripažinti kito žmogaus - svetimos patirties, neigti ją, nes ji taps tobulėjimo stabdžiu. Raidos spiralė nutrūksta. Didžiausios pajėgos metamos tam, kad atrasti viską iš naujo... Gimsta puikybės pojūtis. Kad jį pameistrys įveiktų, pasaulį priimtų kaip visumą ir jame išgirstų savo galių skambesį, vėl reikia meistro patarimų. Laiku neįsikišus į tobulumo, savasties atradimo keliu keliaujančio pameistrio gyvenimą, nepastebėjus iš jo pradedančios sklisti šviesos, kurią reikia laiku pradėti vertinti ir gerbti, atrasti jai pripažinimą ir vietą po saule, suteikti orumo pojūtį, galime sulaukti smurto. Smurtauja (kalbu apie dvasinį smurtą, kuomet žinojimas pradedamas naudoti piktam) tik laiku dėmesio negavęs, neįvertintas žmogus. Meistras – žmogus žinąs, kad jo paties orumas ir stiprybė yra gimusi jo ieškojimų kelyje, kad jis yra vertinamas, kad jam nereikėjo ir nereikia kito niekinti žodžiais ir veiksmais tam, kad tai įgytų ir išlaikytų. Meistrystės menas – sugebėjime tą pojūtį perduoti pameistriui. Suteikti jam orumo pojūčio dovanojimų galių ir užtikrinti nuoseklų kitų kartų tobulėjimą.

Žmogus į kitą žmogų iš aukšto gali žvelgti tik tol, kol padeda jam atsikelti. Nedarykime didžiausio šių dienų nusikaltimo: nebūkime kurti nei savo, nei kito žmogaus skambesiui. Ieškokime autoritetų, savo srityje veikiančių meistrų, stebėkime, sekime jais, save ir vaikus skatinkime pameistrystei, kad ateityje pasijustume meistrais. Esame gimę laisvi daryti tai, ką pasirenkame.

Dalia Savickaitė