Mes turime 531 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5061
mod_vvisit_counterŠią savaitę:22893
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:110152

Už gerumą likimas atsilygina gerumu

2017 m. gegužės 31 d., trečiadienis Nr.39 (1668)

Žinomas rusų mąstytojas rašytojas Levas Tolstojus rašė: „Praeities jau nebėra, ateitis dar neatėjo. Kas tada yra? Tik taškas, kuriame susieina ateitis ir praeitis, - dabartis. Atrodytų, kas tas taškas – niekas, tačiau tame taške yra visas mūsų gyvenimas.“ Apie gyvenimą, jo vingius prieš keletą dienų kalbėjomės su Leonija ir Kazimieru Turlomis. Abu jie yra kilę iš Adutiškio krašto, abu ten ir susipažino, ten gimė jų meilė, ten prasidėjo bendras jų gyvenimas. Vaikystėje tiek Leonijai, tiek Kazimierui teko patirti karo baisumus, kurių prisiminimas ir dabar kelia nerimą.

- Koks buvo Adutiškis iki karo, mažai ką atsimenu. Žinau, kad buvo daug žydų, buvo jų kromeliai, namai stovėjo miestelio centre, o kai karas vyko, man jau buvo 7 metai. Baisiausia buvo tada, kai išvarė iš namų. Ėjome į kaimą, kuriame buvo likę tušti tėvo namai. Tėvas iškasė slėptuvę, bet ir iš ten mus išvarė, sakė, kad eis frontas. Vokiečiai atsitraukdami beveik visą miestelį sudegino. Tėvas pasiėmė karvę, mus tris vaikus ir traukėm į kaimą. Mama laukėsi ketvirto ir ruošėsi eiti šiek tiek vėliau. Sunkiausia buvo nežinomybė, kai mes kurį laiką nežinojome kur mama, o ji – kur mes. Laimei, viskas baigėsi gerai. Į Adutiškį dar ilgai negrįžome, nes nebuvo kur grįžta, gyvenome kaime. Nedideliame namuke gyvenome ne tik mes, bet ir kaimynai, iš viso 7 šeimos. Tilpome visi. Žmonėse tuomet buvo daugiau atjautos. Aš ir į pirmą klasę nėjau, nes nebuvo nei kuo apsirengia, nei apsiauna, - apie savo vaikystę karo metu pasakoja gerb. Leonija Turlienė.

- O kur pradėjote mokytis?

- Mokytis pradėjau nuo 8 metų Adutiškyje. Kelerius metus vaikščiojau iš kaimo, kaip ir daugelis mano bendraamžių. Po kurio laiko Adutiškyje atstatėme namą. Prisimenu, kaip užuolaidas iš laikraščių karpėme. Bet buvo gerai. Dabar kai pasižiūri, kaip žmonės gyvena ir vis sako, kad blogai, tai kartais negali suprasti žmonių norų. Pokario metais aplink Adutiškį buvo neramu, bet pačiame miestelyje buvo palyginus ramu. Mokėmės keliuose pastatuose, kol buvo pastatyta mokykla. Įsivaizduokit, tuomet Adutiškyje ne tik mokykla, bet ir poliklinika, ligoninė su gimdymo skyrium buvo. Liūdna, kad po to pamažu viskas pradėjo nykti, kol beveik nieko nebeliko. Vaikystėje kažkaip tas vargas nebaisus. Prisimenu, kaip į mokyklą ėjau su brolių sukalta dėžute, kurioje ir knygos tilpo, ant jos ir rašyti, ir nuo kalno važinėtis buvo galima, - šyptelėjusi sako gerb. Leonija.

- O kodėl pasirinkote pedagogo profesiją?

- Sunku dabar atsakyti. Taip jau susiklostė gyvenimas. Dėsčiau matematiką. Pirma darbo vieta – Adutiškio mokykla. Mokytojų kolektyvas mane, naujokę, priėmė gerai. Mokiau savo bendraamžių vaikus, kažkiek liūdniau buvo, kai teko išvažiuoti dirbti į Švenčionis, o baigiau mokytojauti jau Švenčionėliuose, kai čia persikėlėme gyventi, - sako Leonija Turlienė.

Daug įdomaus gyvenime teko patirti ir Kazimierui Turlai, o jo nuotykiai kariuomenėje verti kino scenarijaus, bet apie viską iš pradžių.

- Aš kilęs iš Ramoniūnų, tai kaimas netoli Adutiškio. Vaikystėje labai norėjau ūkininkauti. Net į mokyklą nenorėjau eiti. Visko buvo su tuo mano nenoru mokytis. Aš ir dabar prisimenu, kaip sėjome su tėveliu rugius ar kviečius. Jis sėja, aš akėju ir sakau tėvui: „Neisiu į mokyklą“. Jis sako, kad reikia eiti, o aš: „Ne, neisiu“. Tuo laiku labai norėjau dirbti žemę. Bet tie norai greitai išgaravo. Pakvietė tėvą į apylinkę ir klausia, kodėl sūnus mokyklos nelanko. Tėvas grįžęs pasakė, kad reiks eiti, o aš prieštaravau, bet teko eiti. Pirmą klasę prie vokiečių pradėjau lankyti. Adutiškyje tuomet lietuvių batalionas stovėjo. Žiūrėdamas, kaip juos treniruoja, svajodavau būti kareiviu, žygiuoti. Paskui, jau tarnaudamas tarybinėje kariuomenėje, nuotykių teko patirti visokių. Ramoniūnai karo sudeginimų išvengė. Prisimenu, kaip 1940 m. juokingi rusų tankai važiavo. Ėjom su mama. Koloną pamačiusi mama atsiklaupė ir žegnotis, o aš klausiu: „Kas čia?“. „Velnias“, - atsakė mama. Man, vaikui, įdomu buvo matyti nematytą techniką. Tėvai ūkininkavo iki kolūkių sukūrimo. Mano noras ūkininkauti palengva mažėjo, o po kariuomenės ir visai prigeso, - apie savo vaikystę ir jaunystę pasakoja Kazimieras Turla, o vienas įdomiausių etapų jo gyvenime – kariuomenė.

- Mano tarnyba – tai nuotykių pilnas etapas. Paėmė mane 1954 m. rugsėjo mėnesį. Kelias prasidėjo nuo Švenčionių. Pusbrolis arkliuku atvežė. Iš čia į Vilnių, o iš Vilniaus į Kazachstaną, Povladavo sritį. Mūsų, lietuvių, atvežė visą ešeloną. Prasidėjo pirmieji kareiviški mokslai. Rikiuotėje reikia dainuoti. Mes vaizduojame, kad nemokame rusiškų dainų. Sako: „Nieko, išmokysim. Dainuokit ką mokat.“ Susitarę užtraukiam „Augo girioj ąžuolėlis“. Kazachai klauso kraipydami galvas ir klausia, iš kur čia tokia kariuomenė. Po pusantro mėnesio baigėsi mūsų lietuviškas dainavimas. Išmokė rusišką dainą. Nors aš puikiai mokėjau rusų kalbą, kaip ir dauguma kareivių. Po trijų mėnesių išvykome į Maskvą. Po to – į seržantų mokyklą Kaliningrado srityje. Po 9 mėnesių gavau jaunesniojo seržanto laipsnį ir iš Kaliningrado srities į Taškentą, iš Taškento į Kazachstaną, bet į kitą vietą. Čia beveik metus tarnavau, po to į Turkmėniją, po kurio laiko į pasienį, į tikrų tikriausią dykumą. Po to sugrįžau į dalinį. Čia po naujokių apmokymų į Ašchabadą ruošti seržantų. Iš Ašchabado buvau grįžęs atostogų, po atostogų grįžau į dalinį, o čia vieną kareivuką nuteisė į disciplinarinį batalioną. Teko konvojuoti nuteistąjį į Ukrainą, į Charkovą. Ko tik nebuvo toje kelionėje. Frunzės mieste ginklus buvome praganę. Laimė, kad viskas baigėsi gerai, ir tą kareivuką į vietą pristatėme ir nepasodino mūsų. Ginklus vargais negalais atsiėmėme, o kaip bausmė man buvo tarnyba pasienyje, - apie nuotykius kariuomenėje pasakoja Kazimieras Turla. Jam, matyt, pasisekė todėl, kad tuomet daug vadų kariuomenėje buvo karininkai, patyrę, kas yra karas.

- O kuo pradėjai užsiiminėti po kariuomenės?

- Man siūlė linkti tarnauti kariuomenėje. Jei tai būtų buvę Maskvoje, būčiau likęs, o ką daryti ten, dykumose ir stepėse. Ten papročiai mums gana svetimi ir net į miestą po vieną nėjome. Moters ar merginos net užkalbinti neturi teisės. Grįžęs į Lietuvą dirbti kolūkyje jau nebenorėjau, pasukau į statybas, - sako gerb. Kazimieras.

- O kaip prasidėjo judviejų bendravimas?

- Pažinojome vienas kitą ir anksčiau, juk mokėmės vienoje laidoje. Per Leonijos tėvų kiemą vis praeiti ar dviračiu pravažiuoti tekdavo einant į šokius. Vieną kartą ji pakvietė užeiti. Taip ir užėjau visam gyvenimui kartu. Dirbau 5 ar 6 metus Pabradėje. Buvo nelengva važinėti. Susituokėme po kelerių metų draugystės. Vis laiko nebuvo šeimai kurti, o nesusituokus tada gyventi nebuvo toleruojama, - sako Kazimieras.

Tik kai atsikėlė į Švenčionis, jau nereikėjo važinėti vienam pas kitą, o galutinai įsikūrė Švenčionėliuose. Kai paklausiau Leonijos, ar mokykloje buvo sunku dirbti, ji atsakė:

- Man – ne. Kažkaip rasdavau bendrą kalbą, bet dabar nenorėčiau mokykloje dirbti. Kitokie tada vaikai ir tėvai buvo. Tada mokytojas buvo autoritetas, dabar viskas atvirkščiai. Bet, matyt, kiekvienam laike savos taisyklės.

Leonijai pritaria ir Kazimieras, sakydamas, kad dabar dažniausia jauni žmonės nori visko ir iškart, o anksčiau svarbiausia buvo kampas, kuriame su šeima galėjai gyventi, o visa kita buvo siekiama kartu, gal todėl ir šeimos buvo tvirtesnės. Abu džiaugiasi išaugintais sūnumis, bet ir sulaukę gražaus amžiaus stengiasi padėti kitiems. Anksčiau globojo pusbrolį, dabar rūpinasi Kazimiero seserimi. Už rūpestį kitais, matyt, likimas atsidėkojo ir Leonijai su Kazimieru, kai tik per stebuklą laiku buvo suspėta Kazimierui suteikti reikiamą pagalbą. O tie 49 metai kartu irgi prabėgo greitai.

- Žinoma, per tuos metus ir pasibarti, ir patylėti vienam ar kitam tekdavo. Aš savo vaikams sakau, kad jie taip gyventų, būtų gerai. Juk blogo aš savo vaikams nelinkiu. Jei būtų blogai, to nesakyčiau. Mes beveik nebūname namuose, vis judame, važiuojame, - baigdama pokalbį sako Leonija Turlienė, gegužės 30 d. mininti gražų 80 metų jubiliejų, jai pritaria ir Kazimieras, šią ribą peržengęs prieš porą metų.

Štai tokia istorija apie du kuklius ir nuoširdžius žmones Leoniją ir Kazimierą Turlas, o užbaigti šį pasakojimą norėčiau kita Levo Tolstojaus mintimi: „Laiko nėra, yra tik akimirka. Joje, toje akimirkoje, visas mūsų gyvenimas.“

Algis JAKŠTAS