Vargu, ar lengvai pavyks suskaičiuoti per keletą paskutinių dešimtmečių Lietuvoje ir Švenčionių rajone išnykusius kaimus, vienkiemius. Melioracijos vajus prieš keturis dešimtmečius padėjo tašką ir nedidelio Jukiškės kaimelio (Švenčionių sen.) istorijoje. Išsivažinėjo čia gyvenusių žmonių palikuonys po tolimesnius ir artimesnius kaimus ir miestus.

Gražus būrys susirinko į savo protėvių žemę birželio 17-ąją. Tą dieną čia buvo pašventintas Jukiškės kaimo atminimui pastatytas kryžius, kurį padarė Algis Strakšys, o pašventino ir šv. Mišias aukojo parapijos klebonas Medardas Čeponis, o žemės gabalėlį kryžiui pastatyti skyrė ūkininkas Medartas Jacevičius.

Seniai, labai seniai buvusio Jukiškės kaimelio teritorijoje tiek žmonių nebuvo susirinkę. Vaizdas buvo mielai gražus, kai aukštumėlėje matei besibūriuojančius žmones. Ateinančius su duona ir druska pasitiko Sandra, o susitikę seniai nesimatę žmonės dalinosi įspūdžiais, o tie, kas dar prisimena buvusį kaimą, pasikeitusioje erdvėje bandė nustatyti, kur stovėjo viena ar kita sodyba, o tą padaryti jau ne taip lengva. Aplink – dirbama žemė, tik beržas, kaip sargybinis prie kelio rymantis, priminė apie čia buvusį Jukiškės kaimelį. Dabar šalia jo ir pašventintas kryžius stovės.

Pradėdamas šv. mišias kunigas Medardas Čeponis pakvietė pasimelsti už susirinkusius ir tuos, kurie čia gyveno:

- Pasimelskime už tai, kad Dievas leido jums pasistatyti kryžių šito kaimo atminimui, žmonių atminimui, kad laimintų jus, susirinkusius, o mirusiems atlygintų amžinu gyvenimu.

Po to buvo atnašaujamos aukos: gėlės – kaip dėkingumo ir pagarbos simbolis, už vilčių išsipildymą pastatyti kryžių tėviškėje; kaimiškas pyragas – kaip atminimas protėvių, kurie molingą žemę laistė savo prakaitu. Tai padėka už kasdienę duoną; kaimiškas sūris – nenuilstamo kaimo žmonių triūso simbolis; žvakės – šviesos prisiminimo ir dėkingumo ženklas už artimuosius, iškeliavusius į amžinybę. Naujai pastatytas kryžius – padėka Dievui ir protėviams už suteiktus gyvenimus.

Prieš pašventindamas kryžių kunigas Medardas Čeponis kalbėjo:

Liko tik buvusio kaimo pavadinimas – Jukiškės. Buvo kaimas, ir jo jau nėra. Bet lieka atminimas. Ir iš atminimo ženklų Marijos žemėj Lietuvoj yra kryžiai.

Įsiminė ir pagrindinės šventės iniciatorės Marijonos Strakšienės pasakyti žodžiai.

- Tėviškės niekas mums nepakeis. Šventas mums šitas kampelis. Palmių, nei kopų čionai nebėra, tik ošia svyruoklis berželis. O tai, kad šis kampelis – šventas, parodo ir tai, kad mes čia, ir jis taps dar šventesnis, nes čia stovės kryžius, - prieš dėkodama visiems prisidėjusiems kalbėjo gerb. Marijona. Po to buvo perskaitytas laiškas ateities kartoms. Norėčiau ir aš pacituoti to laiško žodžius: „Šią 2017 m. birželio 17 dieną mes susirinkome ant Jukiškės kalnelio svarbia ir įsimintina proga – kryžiaus pašventinimui, kuris taptų mūsų giminės vienybės simbolis, žymintis kilimo šaknis. Atversdami šį laišką, atverčiame ne tik rašytinį tekstą, bet ir visų čia susirinkusių pakilią nuotaiką, meilę artimiesiems, džiaugsmą pasauliui, tikėjimą Dievu, viltį, jog ši vieta – Jukiškė – mūsų visų šaknys, nebūtų užmiršta ir apleista, bet priešingai – taptų ramybės oaze. Mus visus jungia pats svarbiausias ir glaudžiausias nenutraukiamas šeimos ryšys, neribojamas kraujo linijomis, šalies sienomis ar įvairiais įsitikinimais. Mes buvome, esame ir būsime viena šeima, tik skirtingais veidais bei vardais, susirinkę iš skirtingų vietų, tačiau stovintys ant tos pačios žemės, kaip ir mūsų protėviai kadaise, kaip ir mūsų vaikai ar proanūkiai kada nors.“

Iš tiesų gražūs ir prasmingi žodžiai, kuriuos galėtume pasakyti beveik kiekvienas apie savo tėviškę. Kapsulę įleisti buvo patikėta vyriausiai amžiumi Aleksandrai Raginienei ir kryždirbiui Algiui Strakšiui.

Po kryžiaus pašventinimo bendravimas tęsėsi toliau. Į tą bendravimą mąsliai iš fotografijos, pridėtos prie kryžiaus, žvelgė senolis Petras Rudzinskas, o į susitikimą atvykusi Aušra Pačkauskienė lyg relikviją nešiojasi senelių Monikos ir Aleksandro vestuvių nuotrauką. Vadinasi, žmonėms svarbi protėvių žemė, svarbūs prisiminimai. Teisi buvo Marijona Strakšienė sakydama, kad širdis džiaugiasi, kad jaunimas trokšta bendrauti. O šventė tęsėsi Milkuškose.

Norėčiau šį pasakojimą užbaigti prieš porą dešimtmečių parašyto eilėraščio žodžiais:

„Išnykusių kaimų

Keista geografija –

Žemėlapiuos

Likę vardai...“

Pasitikslinau, nors Jukiškės kaimo jau seniai nėra, bet vietovardis žemėlapyje dar yra...

Algis JAKŠTAS