(PASAULINĖJE PARODOJE BIOFACH 2014 APSILANKIUS)

Viena iš svarbių priemonių užtikrinant aukštą maisto saugos, visuomenės ir gyvūnų sveikatos lygį yra ekologinė gamyba. O kaip yra Lietuvoje? Atkūrę Nepriklausomybę, mes pirmiausiai turėjome vytis jau gerokai į priekį pažengusį pasaulį - juk Lietuvoje ekologine gamyba rimčiau susirūpinta tik nuo 1990 m. Tuo metu kitos Europos šalys turėjo senas ekologinio ūkininkavimo tradicijas, o daugelis pasaulio valstybių turėjo ir savas sertifikavimo sistemas. Pavyzdžiui, Anglijoje labiausiai paplitęs yra SOIL ASSOCIATION ženklas, Švedijoje – KRAV, Izraelyje – AGRIOR. Todėl ir Lietuva, norėdama siekti pasaulinio lygio, pirmiausia, turėjo sukurti nacionalinę sertifikavimo sistemo sistemą.

Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo pradėtos rengti ekologinės gamybos taisyklės ir kiti dokumentai, o viešosios įstaigos „Ekoagros“ įkūrimas buvo svarbiausias posūkis šiame kelyje. Nebuvo lengva VšĮ „Ekoagros“,kuriai daug metų vadovauja šiam darbui atsidavusi Ona Kazlienė, telkti kvalifikuotą kolektyvą, kurti materialinę bazę, o specialistams išlikti principingais atlaikant prasižengusių žemdirbių, kai kada ir jų „įtakingų globėjų“, spaudimą... Nepaisant visų patirtų sunkumų, ekologinės gamybos sertifikavimas Lietuvoje pasiekė pasaulinį lygį, o VšĮ „Ekoagros“,turi Nacionalinio akreditacijos biuro akreditaciją pagal LST EN 45011:1998 standartą sertifikuoti ekologinės gamybos procesus. Suprantama, išaugo pagamintos produkcijos kiekiai, išsiplėtė asortimentas, kuriasi naujos perdirbimo įmonės, o svarbiausia - prasidėjo eksportas į kitas šalis.

- Dabar Lietuvoje pagaminti ekologiški maisto produktai atitinka aukščiausius standartus. - sako O.Kazlienė. – Gamybos procesą mes užtikriname - sertifikavimo įstaiga nors kartą per metus patikrinavisus be išimties ūkius,perdirbimo įmones ir kt., okilus įtarimams, jietikrinami papildomai.

Taigi, Lietuva jau įsiliejoį pasaulinę šio verslo sistemą, o kad šis verslas populiarus ir perspektyvus, įrodo naujausi Ekologinės žemdirbystės instituto FiBL (Šveicarija) ir Tarptautinės ekologinio žemės ūkio judėjimų federacijos(IFOAM) duomenys. 2013 m. pradžioje šiuo verslu užimti buvo per 1,9 mln. gamintojų164-ose pasaulio šalyse, o 88 šalys jau turi savas sertifikavimo sistemas. Didėja ekologinei žemės ūkio gamybai naudojami sertifikuoti plotai - 2013 m. pradžioje pasaulyje sertifikuota 37,5 mln. ha (palyginimui, 1999 m. sertifikuota 22 mln. ha), oprognozuojama, kad 2020 m. šis skaičius gali pasiekti 43 mln. hektarų.

Daugiausia ekologinės gamybos plotų sertifikuota Australijoje – 12 mln. ha, arba 2,93 proc. visų šios milžiniškos šalies žemės ūkio naudmenų. Argentinoje sertifikuota 3,64 mln. ha, JAV - 2,18 mln. ha, Kinijoje - 1,9 mln. ha ir t. t. Europoje 2012 m. buvo sertifikuota 320 tūkst. ekologinės gamybos ūkių, o sertifikuoti plotai siekė apie 11,2 mln. ha. Daugiausia jų yra Ispanijoje – 1,59 mln. ha, Italijoje – 1,67 mln. ha, Vokietijoje – 1,03 mln. ha, Prancūzijoje 1,03 mln. ha ir t. t. Sparčiai auga ir apyvarta. Jei 1999 m. metinė ekologiškų produktų apyvarta pasaulyje buvo 25,2 mlrd. JAV dolerių, tai 2012 m. jų parduota už 63,8 mlrd. JAV dolerių. Perskaičiavus eurais – JAV metinė ekologiškų produktų apyvarta, pasiekė 22,6 mlrd. eurų, Vokietijoje – 7 mlrd. eurų, Prancūzijoje – 4 mlrd. eurų.

Pažymėtina, kad Pietų ir Šiaurės Amerikos, Australijos ir Azijos šalių ekologiškų produktų gamintojai didžiąją dalį savo produkcijos parduoda kitoms šalims. Argentina 2012 m. eksportavo ekologiškų produktų už 122 mln. eurų. Ekologiškų daržovių eksportu garsėjanti Australija parduoda produkcijos už 102 mln. eurų per metus, Kanados metinio eksporto apimtys 356 mln. eurų, Indijos – 292 mln. eurų, Kinijos – 233 mln. eurų, Brazilijos – 187 mln. eurų ir t. t. Gera prekių apyvarta gali pasigirti ir Europos šalis, kurios parduoda perdirbtus produktus – Danija, Nyderlandai, Prancūzija, Ispanija, o Italijos metinis eksportas peršoka net milijardą eurų.

Pagal suvartojimą, ekologiški produktai itin populiarūs Vakarų Europoje. Vokietijoje, kaip minėta, ekologiškų produktų apyvarta per metus siekia 7 mlrd. eurų, Prancūzijoje - 4 mlrd. eurų, Jungtinėje Karalystėje – 1,95 mlrd. eurų, Italijoje – 1,88 mlrd. eurų, Ispanijoje ir Švedijoje apie 900 mln. eurų. Net nedidelėje Danijoje prekybos ekologiškais produktais apimtys siekia 887 mln. eurų, Austrijoje - viršija milijardą, o Šveicarijoje – pusantro milijardo eurų.

Malonu, kad Lietuva, kurioje sertifikuota 156,5 tūkst. ha, pasaulyje užimaaukštą35-ąjąvietą, aplenkdama tokias dideles šalis, kaip Rusija, Indonezija ir pan. Pagal sertifikuotų plotų dalį – 5,4 proc. nuo visų žemės ūkio naudmenų, Lietuva šokteli dar aukščiau - net į 26-ąjąvietą, nusileisdama tik senas tradicijas turinčioms Austrijai, Švedijai, Čekijai, Danijai ir kt., tarp kurių, beje, ir mūsų kaimynės Estija (15,2 proc.) ir Latvija (10,7 proc.).

Tačiau lietuviai, plėtros tempais daugelį jau lenkdami, į pirmaujančiųjų šalių stendus mugėje BioFach 2014 žvelgia ir su tam tikru pavydu - Lietuvos prekystaliai dar nedžiugina ekologiškų produktų gausa. Vienas svarbiausių faktorių, stabdančių vidaus vartojimo plėtrą, be abejo, didoka mūsų pirkėjui ekologiškų produktų kaina. Tačiau kainų mažinimo rezervus sunku įžvelgti, juolab ir kitose šalyse jos nemažesnės...

- Nematau galimybių mažinti ekologiškos produkcijos kainas, nes kyla bendras kainų lygis, o parama, lyginant su gauta prieš dešimtmetį, gerokai mažesnė. Juk ekologinė gamyba yra verslas- viską diktuoja rinka, - sako Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos steigėjasir vadovasSauliusDaniulis. – Mūsų kainos adekvačios gamybos išlaidoms. Tai įrodo ir mugėse Biofach užmezgamikontaktaisu kolegomis iš Italijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių.

Sertifikavimo sistemoje – taip pat sunku įžvelgti rezervus kainos mažinimui, nes sertifikavimo Lietuvoje įkainiai, patvirtinti dar 2006 m., ir šiaip gerokai mažesni nei daugelyje kitų šalių. Be to, jie sudaro tik nedidelę produkcijos savikainos dalį... Tačiau yra ir kitų, dar neišnaudotų vidaus vartojimo skatinimo priemonių, kurios taikomos kitose šalyse ir yra gana veiksmingos. Didelę įtaką vartojimuituri vartotojo supratimasapie ekologinę gamybąir ekologišką maistą. Norint pagyvinti vidaus rinką, pirmiausia dėmesį reikia skirti vartotojo ugdymui.

Vokietijoje, pavyzdžiui, kiekviena federalinė žemė turi mugių ir kitus renginių, propaguojančių sveiką gyvenseną, programas, specialias programas mokykloms. Kita vertus, daugelyje „BioFach 2014“ dalyvavusių šalių daugiau dėmesio ekologinei gamybai skiriama iš valdžios ir savivaldos institucijų. Sakysim, Švedijoje municipalitetai (savivaldybių atitikmuo, - red. past.) rūpinasi, kad ekologiški maisto produktai būtų tiekiami pirmiausia, vietos mokykloms ir vaikų ugdymo įstaigoms, panašiai elgiamasi Čekijoje. Austrijoje, Danijoje, kai kuriose kitose šalyse sėkmingai, pagal šiuolaikinės rinkodaros dėsnius, veikia kooperatyvai, jungiantys ir gamintojus, ir perdirbėjus, ir realizacijos grandis.

Norėdami išlikti tarp pasaulio lyderių, ir mes turime siekti kuo greitesnio valdžios ir savivaldos institucijų, gamintojų ir vartotojų „susikalbėjimo“, o svarbiausia – išsaugoti ketvirtį amžiaus kurtą ir stiprintą nacionalinės sertifikavimo sistemos pagrindą - darnų VšĮ „Ekoagros“kolektyvą. Negerą precedentą turime - prieš porą metų naujai paskirtas VšĮ „Ekoagros“ direktorius nepateisino jį paskyrusių tuometinių žemės ūkio ir sveikatos apsaugos ministrų lūkesčių... Matyt, valdžios vyrai tąsyk neįvertino, kad tai ne šiaip verslas, o specifinis darbas, kuriame dirbantys privalo ne tik būti gerais savo srities specialistais, bet ir atsidavę šiam gyvenimo būdui žmonės. Šie žmonės šiandien yra svarbiausia grandis, kurią reikia išsaugoti, kad Lietuvos ekologiškų produktų gamintojai išlaikytų pasauliniame lygyje iškovotas pozicijas.

Šarūnas LAUŽADIS

rašytojas, publicistas