Į Bulgariją sugrįžau po 33 metų. Trys dešimtmečiai – tai nemažas laiko tarpas ne tik žmonių, bet ir pasaulio istorijoje. Daug kas pasikeitė ir prie Juodosios jūros prigludusioje Bulgarijoje.

Nerašysiu apie maloniai šiltą ir svetingą Juodąją jūrą, apie puikius paplūdimius, kurių net jūra nebando pasiglemžti. Visa tai patys galite išmėginti, pasirinkę poilsį Bulgarijoje. Beje, pailsėti šioje šalyje renkasi vis daugiau žmonių. Čia kol kas ramu, nėra terorizmo pavojaus, o ir bulgarai svetingai priima turistus, nes tai neša naudą ir valstybei, ir jos žmonėms.

Norintiems ne tik ilsėtis, bet ir pramogauti, pramogų taip pat užtektinai. O dabar apie Bulgariją. Pagal statistiką ši šalis vos ne dvigubai didesnė už Lietuvą ir gyventojų čia bent jau pagal statistiką dvigubai daugiau – virš 7 milijonų. Beje, bulgarai kol kas sėkmingai naudojasi savo valiuta – levu. Kalbant apie istoriją, tai čia puikioje strateginėje vietoje gyvenimas virte virė jau prieš tūkstančius metų. Kam jau kam, o archeologams darbo Bulgarijoje užtenka, nes kur tik pradėsi kasinėti, ten rasi buvusių civilizacijų artefaktų, o Varnos mieste atrastiems aukso dirbiniams nėra analogų. Net neaišku kas juos sukūrė. Gal todėl jie priskiriami Varnos civilizacijai. Bulgarijoje, saloje netoli Sozopolio, buvo surastos ir Jono krikštytojo relikvijos, kurias galima pamatyti vienoje iš Sozopolio cerkvių.

Kiekvienas iš senųjų prie Juodosios jūros įsikūrusių miestų yra unikalus savo istorija, praeitimi. Daug, labai daug galėtų papasakoti senieji grindinio akmenys tiek Nesebare, tiek Sozopolyje.

O dabar apie keletą aplankytų vietų. Pradėsiu nuo Aladžos vienuolyno. Prieš 33 metus, pirmo mano apsilankymo metu, tai nebuvo turistų lankomas objektas. Iki jo su bičiuliu fotografu iš Kelmės tuos 3-4 kilometrus ėjome pėsčiomis, gal todėl ir efektas buvo įspūdingas. Kai lankytojų nebuvo, galėjai ramiai pasižvalgyti po buvusias vienuolių celes, pamąstyti apie žmogaus pasirinkimą, auką. Dabar tai jau komercializuotas objektas, turistų grupės eina viena po kitos, nėra to sakralumo. Tačiau šį savotišką praradimą kompensavo apsilankymas unikaliame gamtos paminkle – akmenų miške. Versijų, kaip tas miškas atsirado, yra daug. Kaip sakė vietinė gidė, tai per katastrofą Žemėje prieš milijonus metų suakmenėję medžiai. Nesvarbu, kaip atsirado tie akmenys, labai panašūs į medžius, bet vaizdas įspūdingas. Ir dar vienas niuansas – akmenų miške yra vieta, kur energetinis laukas kur kas didesnis nei aplinkinėse erdvėse. Akmenų miške galėtum būti ilgai, gėrėtis gigantiškomis skulptūromis, kurias sukūrė gamta, bet reikia skubėti.

Varnoje yra daug lankytinų objektų, bet tam reikia laiko. Yra unikalus muziejus, puikų įspūdį palieka ir Varnos soboras.

Keliaujant tiek po Sozopolį, tiek Nesebarą matai, kaip bulgarai per šimtmečius trukusią turkų okupaciją saugojo savo tikėjimą, meldėsi nedidelėse, daugiau rūsius, o ne maldos namus, primenančiose patalpose. Gali tik nulenkti galvą prieš tautą, taip saugojusią ir išsaugojusią savo tikėjimą, papročius.

Įdomus ir Balčiko miestas, su puikiu botanikos sodu, buvusios Rumunijos karalienės Marijos rezidencija. Įdomiausia, kad vietinis muzikantas ir Lietuvos himną mums sugrojo. Vykdami į Balčiką būtinai užsukite pasižiūrėti, kaip dirba vietinis keramikos meistras. Unikalus ir Kaliakros iškyšulys. Kai pasižiūri nuo 70 metrų aukščio kranto į žemai tyvuliuojančią jūrą, net galva ima suktis.

Grožis kompensuoja savotiškus nepatogumus, kuriuos sukelia karštas oras. Bet keliaudamas ilsėtis ne visada gali užsisakyti tinkamą orą. Gulėti prie jūros, kai karštis virš 30 laipsnių – dar pusė bėdos, pliuškentis jūroje – „kaifas“, o va keliauti jau prasčiau...

Važiuojant pro autobuso langą matai beribius saulėgrąžų laukus, be jokių šiltnamių augančius pomidorus. Per savaitę, kai ir jūroje norisi pasimaudyti, ir saulės voniomis pasimėgauti, toliau nukakti nelabai gali, bet ir vietoje yra ką pasižiūrėti.

O dabar trumpas palyginimas. Kai Bulgarijoje lankiausi 1984 m. Auksinėse kopose buvo pustuščiai paplūdimiai, dabar žmonių pilna, bet kadangi paplūdimiai – kiek akys užmato, vietos visiems užtenka. Vietoj senų viešbučių išaugo nauji, modernūs. Daug kas pasikeitė, bet liko vietinių žmonių nuoširdumas, paprastumas, liko istoriniai lobynai, kuriems atverti reikės dar daug dešimtmečių. Beje, kelionė lėktuvu iš Vilniaus į Varną trunka vos porą valandų.

Štai toks trumpas pasakojimas apie Bulgariją, į kurią važiuočiau ir trečią kartą.

Algis JAKŠTAS