Mes turime 130 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1422
mod_vvisit_counterŠią savaitę:5977
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:107322

Patekus į audrą, jausmas ne koks

2017 m. rugpjūčio 5 d., šeštadienis Nr.55 (1684)

Jau rugpjūčio 2-osios išvakarėse per visas žiniasklaidos priemones sinoptikai ir gelbėtojai skalambijo apie artėjančią audrą, liūtis, perkūniją. Prie liūčių šią vasarą jau lyg ir įpratome. Vėjai taip pat tai šen, tai ten pasidarbavo, o štai perkūno ir jo keliamų bėdų visgi lauki su nerimu.

Artėjantį audros debesį pamačiau būdamas tėviškėje, Ryžiškės kaime, Ignalinos r. Susikrovęs fotoįrangą išvažiavau. Debesys sparčiai artėjo, jau prie Miečionių kaimo prapliupo lietus. Žaibai vienas po kito smigo į žemę. Jei tai būtų vykę tamsiu paros metu, fejerverkas būtų buvęs nuostabus.

Fejerverkas fejerverku, bet kai matai krentančias medžių šakas ir vėjo lenkiamus medžius, juokas jau nebeima. Suradęs vietą, kur nėra medžių, sustojęs šalikelėje ir įjungęs avarinį signalą, nutariau laukti audros pabaigos. Vėjo gūsiai bandė automobilio ir žemės gravitacinę trauką. Kartais šmėstelėdavo mintis, o kas jeigu vėjo gūsis švystelės mano „Škodą“ į griovį? Laimes, tai neįvyko, o lietus tiesiog kaip siena krito į žemę. Vienu metu net ledukai pradėjo berbenti... Horizontas dingo migloje. Nesimatė nei besiganančių karvių, nei pūpsančių šieno ritinių.

Visa ta makalynė truko apie dešimt minučių, ir audra pamažėle ėmė rimti. Juodas debesis, didingai žaibuodamas, ėmė slinkti Baltarusijos pusėn, o aš pajudėjau pirmyn, bet nuvažiavau netoli, nes Paliesiaus kaime nulūžusi uosio viršūnė užtvėrė kelią. Visada tokiais atvejais pagalvoju, o juk ir ant mano automobilio galėjo užkristi. Kol svarsčiau, kokiu artimiausiu keliu apvažiuoti kliūtį, išgirdau netoliese burzgiantį traktorių. Kaimo žmonės įpratę nelaukti kitų malonės, o patys sprendžia iškilusias problemas. Užkabinęs vilktimi nulūžusią medžio viršūnę jaunas vyras įlipo į „belorusą“ ir pamažėle pratempė uosio viršūnės dalį. Kelias buvo laisvas, greitai ir dar pora jaunų kaimo vyrų atvažiavo, pasišnekėjome apie tai, kad ir šį kartą nulaužta medžio dalis, laimei, nieko nekliudė, net elektros linija liko sveika. Atsisveikinęs išvažiavau. Tolumoje vis dar žaibavo, trankėsi perkūnas, o aš Švenčionėlius pasiekiau be didesnių nuotykių.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis