Mes turime 240 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1617
mod_vvisit_counterŠią savaitę:6172
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:107517

Nelaimėje slypi laimė

2017 m. rugpjūčio 5 d., šeštadienis Nr.55 (1684)

Su Asta (taip pavadinkime šią žavingą inteligentišką jauną moterį, švenčionėliškę, gyvenančią ir dirbančią Vokietijoje) susipažinau atsitiktinai. Ji kaip ir kasmet viešėjo Švenčionėliuose pas tėvus, susitikinėjo su draugais, buvusiais bendraklasiais. Vienas iš jų ir papasakojo apie šią stiprią moterį, kuri susidūrusi su gyvenimo negandomis, nepalūžo, drąsiai žvelgė tam į akis, iš naujo permąstė svarbiausias žmogaus gyvenimo vertybes, atrado naujus džiaugsmus ir prasmes. Asta sutiko pasidalinti savo gyvenimo istorija ir kiek galėdama įkvėpti kitas moteris daugiau dėmesio skirti sau, savo šeimai, artimiesiems, o ypač – sveikatai.

Daug metų būdama Agnės Zuokienės inicijuoto ir vykdomo krūties vėžio prevencijos projekto „Nedelsk“ gerosios valios ambasadore, sutikau nemažai moterų, kurioms teko susidurti su krūties vėžiu. Žavi jų stiprybė, humoro jausmas, optimizmas ir noras pasidalinti savo patyrimais, išgyvenimais su kitomis moterimis, kad jos suvoktų, jog su panašiomis problemomis susiduria beveik kiekviena susirgusi, nepalūžtų, nepasinertų į tamsių emocijų liūną, ieškotų sprendimų, aktyviai domėtųsi savo liga ir kartu su medikais dalyvautų gydyme.

Beveik du dešimtmečius Vokietijoje gyvenančios švenčionėliškės vardą kartu su pašnekove nusprendėme pakeisti, tačiau visa kita – nuoširdu ir atvira...

 

Į Vokietiją pagal „Au pair“ programą

Asta baigė tuometinę Švenčionėlių 2-ąją vidurinę mokyklą ir būdama vos šešiolikos išvyko studijuoti į Vilnių. Pora metų praleidusi technikos universitete, mergina suprato, kad šios studijos ne jai. Tada įstojo į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto ikimokyklinės pedagogikos specialybę. Ši sritis Astai labai patiko, tačiau tuo metu Lietuvoje buvo krizė. Baigusi mokslus mergina turėjo dirbti dviem etatais, tačiau atlyginimai buvo labai maži, kad vos galėdavo pragyventi. Taigi nenuostabu, kad jai kilo mintis išvažiuoti padirbėti į Vokietiją pagal „Au pair“, kitaip tariant vaikų auklių, programą. Tuo metu dirbti auklėmis į Europos šalis iš Lietuvos išvykdavo nemažai merginų ir vaikinų. Traukė galimybė pamatyti svečias šalis, išmokti užsienio kalbų, užsidirbti.

 

Nemokėdama kalbos dabar nevažiuotų

Tarp išvykstančiųjų pasitaikydavo visokių istorijų: vieni greitai grįždavo namo, nes nepatikdavo darbas, šeima, gyvenimas svetur, kiti džiaugdavosi gerais uždarbiais, patirtais įspūdžiais, pramokta užsienio kalba. Mano pašnekovei labai pasisekė, jos išvykimą organizavo Caritas. Ši organizacija labai rūpinosi au pair merginomis, periodiškai rengdavo susitikimus, konsultuodavo, saugodavo nuo išnaudojimo. Nuvykus į Vokietiją  Asta pateko į labai nuostabią šeimą, kurioje jautėsi labai gerai. Dabar žvelgdama keliolika metų atgal mano pašnekovė sakė, kad išvyko mokėdama vos keletą žodžių vokiškai. Dabar laisvai kalbėdama vokiškai, jau ir mokslus Vokietijoje baigusi, ji kvatojasi ir sako, kad dabar niekaip nevažiuotų dirbti nemokėdama tos šalies kalbos. Tačiau štai ką daro drąsa ir jaunystė! Beje, tuo metu lietuviams į Vokietiją dar reikėjo vizų, kurias reikėdavo kas kiek laiko pratęsti. Kadangi švenčionėliškė dirbo teisininko šeimoje, tai šį reikalą jis nesunkiai sutvarkydavo.

Mergina dirbo, mokėsi vokiečių kalbos, susitikdavo su keliomis draugėmis iš Lietuvos. Nors buvo nelengva, ilgėjosi namų ir tėvų, tačiau merginos gyveno linksmai. „Tai  buvo geriausi mano metai“, - sako moteris.

 

Niekada nesakyk niekada...

Asta apie nuolatinį gyvenimą Vokietijoje, o juo labiau vedybas su vokiečiu net negalvojo. Nors gyvenimas čia ir patiko, tačiau planavo sugrįžti į Lietuvą. Tačiau neretai būna, kad likimas tiesiog pasišaipo iš žmogaus planų. Merginos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė vienas kvietimas į vestuves. Nuėjusi į jas susipažino su būsimuoju vyru. Įdomiausia, kad prieš tai jos šeimininkai beveik metus kalbėjo apie vieną jų pažįstamą (kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo tas atsitiktinai sutiktasis vestuvėse), kuris turėtų puikiai tikti lietuvaitei ir vis siūlė supažindinti, nors mergina ir spyriojosi. Tačiau, pasirodo, nuo likimo nepabėgsi... „Kai sutikau savo vyrą, iškart pajutau, kad tai mano žmogus, - maloniai šypsosi jauna moteris. – Ir štai jau keturiolika metų nė karto tuo nesuabejojau. Mes puikiai sutariame, papildome vienas kitą.“

 

Norėjo siekti daugiau

Kai ištekėjo, įsidarbino geroje ir gražioje parfumerijos parduotuvėje, nes Lietuvoje įvyto išsilavinimo tuo metu Vokietijoje nepripažino. Prekyboje Asta išdirbo aštuonerius metus. Čia ji pakilo iki parduotuvės vedėjos pavaduotojos pareigų. Darbas jai patiko, ji mokėjo ir mėgo viską organizuoti, planuoti. Bet nepatiko darbo laikas iki aštuntos valandos vakaro, darbas savaitgaliais („Aš nekalbu apie Lietuvą!“ - kvatojasi). Buvo sunku fiziškai. Be to, ji sakė jautusi, kad gali daug daugiau, juk Lietuvoje buvo įgijusi gerą išsilavinimą, turėjo patirties, buvo gerai išmokusi vokiečių kalbą, o čia jau nebebuvo kur daugiau kilti ar ko nors naujo išmokti. O ir vyro – verslo konsultanto – draugų kompanijoje ne itin smagu buvo prisistatyti tiesiog prekybininke. Tad nusprendė studijuoti Vokietijoje.

 

Kibo į mokslus

Jau trisdešimt perkopusi moteris išėjo iš darbo ir kibo į mokesčių patarėjos mokslus. Pasak jos, Vokietijoje pačiam labai sunku susimokėti mokesčius, privačiam asmeniui dar įmanoma, o įmonėms – ne. Mokesčių patarėjai teikia įmonių finansines ataskaitas, balansus ir galiausiai sutvarko mokesčius iki paskutinio žingsnio. Įgijusi tokią gerą profesiją Asta nesunkiai gavo darbą geroje firmoje didmiesčio centre. „Šiek tiek baiminausi, kad darbdaviams gali nepatikti mano akcentas, - sako moteris, puikiai kalbanti lietuviškai, rusiškai ir vokiškai. – Tačiau vokiečiai itin tolerantiški ir draugiški, bendradarbiai labai gerai mane priėmė“.

 

Artimieji buvo toli, tai jų meilę kompensavo vyro šeima

Tačiau prieš tai netrūko ir nepasitenkino savimi, ir ilgesio, ir ašarų. Moteris prisiminė, kaip nejaukiai ji jausdavosi, kai dar nedaug temokėjo vokiškai. Pasako sakinį ir galvoja, ką toliau sakyti, kartais net negalėdavo išreikšti savo minčių, dėl ko jausdavosi nepilnavertė. O kur dar šeimos ir namų ilgesys. Pirmuosius septynerius metus Asta prisimena dažnai skambindavusi mamai, net verkdavusi. Tačiau mylimas ir mylintis vyras, puiki ir palaikanti jo šeima labai padėjo, kad Vokietija jai taptų tikrais namais. „Mano vyras mane supranta ir palaiko, priima visas mano idėjas ir padeda jas įgyvendinti, - džiaugiasi pašnekovė. – Net kai staiga užsinorėdavau į namus, greit suorganizuodavo išvykimą.“ Dabar jau kasmet į Lietuvą atvažiuoja abu, nes ir čia gyvenimas keičiasi į gerą, atsiranda daugiau vakariečiams įprasto komforto, kyla aptarnavimo lygis, žmonės taip pat daugiau keliauja, daugiau pamato ir tą gerąją patirtį pritaiko Lietuvoje.

 

Tarsi žaibas iš giedro dangaus

Ramus, įdomus ir kupinas meilės gyvenimas tęsėsi, tačiau Astai ramybės nedavė keistas jau kurį laiką besitęsiantis nuovargis, energijos trūkumas ir silpnumas. Tai kėlė nerimą ir skatino varstyti medikų kabinetų duris. Pasak moters, turbūt kiekvienas žmogus jaučia, jeigu jam kažkas negerai. Nors iškart medikai nieko bauginančio nerado, tačiau po kurio laiko ji pajuto keistą tempimą pažastyje, prie krūtinės. Dar šmėkštelėjo mintis, kad gal jogos užsiėmimų metu kur pasitempė, tačiau po kurio laiko nemaloniems pojūčiams nepraeinant, apčiuopusi krūtį suprato, jog ji padidėjusi. Paskambinusi savo gydytojai, kitą dieną skubiai nuvyko į priėmimą. Gydytoja atliko echoskopiją, kuri parodė esant tris cistas. Tolesniems tyrimams nusiuntė pas kitą specialistą. Atlikus mamografiją, aptikta krūtyje daug kalkių – kaip vėliau paaiškėjo kalkės yra imuninių ląstelių veiklos šalutinis produktas, parodantis, kad yra problema, su kuria imunitetas kovoja. Buvo atlikta daugiau tyrimų, tarp jų ir magnetinis rezonansas, kad būtų nustatyta, ar neišplitusios metastazės į kaulus.

Gydytojas nevyniojo žodžių į vatą, galima sakyti buvo šiurkštokas. Tai dar labiau didino stresą pacientei. Ji išsirinko kitą gydytoją, su kuriuo bendravimas buvo harmoningas. Jaunai moteriai pasireiškė agresyvios formos krūties vėžys. Buvo išoperuoti limfmazgiai, krūtis, skirti sunkiai suvokiami  chemoterapijos kiekiai. Nors ir ištikta šoko dėl diagnozės, moteris suvokė, kad neturi kitos išeities, tik – pasveikti. Juk krūties vėžys – labiausiai paplitusi moterų liga, bet ir lengviausiai išgydomas.

 

Nelaimėje laimė...

Be kita ko, Asta kreipėsi ir į homeopatus, tam kad palengvintų chemoterapijos šalutinius poveikius. Nors moteris visą laiką buvo sveikuolė, žaliavalgė, bet vėžio atveju pasikliauti vien homeopatija, mityba ir sportu net nemanė. Ji sakė mačiusi pavyzdžių, kai atsisakiusios chemoterapijos moterys rinkosi tik homeopatinį gydymą, sveikuolišką mitybą, tačiau savotiškas pagerėjimas  būdavęs tik pora metų, o po to liga sugrįždavo, tik dar sunkesne forma – jau su išplitusiomis metastazėmis. Tad kad ir kaip sunkiai ištvėrė chemiją, bet rinkosi tokį gydymą. Po chemoterapijos seanso, labai kentėdavo inkstai, buvo labai sunku, tai čia irgi gelbėdavo vyras, jo tėvai, kurie pabūdavo šalia ligonės, kai jai reikėdavo pagalbos, nuveždavo ir parveždavo. Po keliolikos seansų mano pašnekovei nuslinko plaukai, iškrito antakiai, blakstienos. Tačiau, kaip vokiečiai sako, nelaimėje yra laimė, nes dar gerokai iki Astai susergant, buvo sukurta ir išbandyta imunoterapija agresyviai vėžio formai gydyti.

 

Socialinio draudimo įmokos nemažos, bet pagalba susirgus labai reikšminga

Gyvendama ir dirbdama Vokietijoje Asta retkarčiais pagalvodavusi, kad tenka mokėti dideles privalomojo sveikatos draudimo įmokas, apie 14 proc. (iš jų apie 7 proc. darbdavys), moteris tik susirgusi suvokė, koks vis dėlto yra brangus gydymas. O susirgę gauna viską, ko tik reikia. Paskiriamos ir reikalingos procedūros, vaistai,  psichoterapeutas, reabilitacija, rekonstrukcinės estetinės operacijos ir t. t. Įdomus dalykas tik, kad už kiekvienus paskirtus vaistus visada reikia sumokėti po 10 eurų.

 

Paliečia ir sveikuolius, bet atveria naujus horizontus

Susidūrusi su vėžio diagnoze ir pradėjusi ilgą kankinantį gydymą, Asta iškart net pyktelėjo: kodėl visa tai jai? Juk ji gyveno sveiką gyvenimo būdą, sportavo, prisižiūrėdavo mitybą... Tačiau nebuvo kada ilgai savęs gailėti ar priekaištauti likimui. Moteris drąsiai priėmė šį iššūkį, gydėsi, domėjosi savo liga, patarta psichoterapeuto, tvirtai tikėjo, kad kankinanti chemija jai padės, meditavo, kaip pati sako, iš naujo atrado Dievą, ypač ryškiai suprato šeimos svarbą, kasdien skambindavo mamai į Lietuvą, daug kalbėjosi su ja ir su draugėmis, dar labiau suartėjo su vyru, kuris po darbo skubėdavo pas žmoną, kiek galėdamas pasiimdavo laisvadienių, kad tik galėtų daugiau laiko praleisti drauge. Besigydydama nuo vėžio ir turėdama daugiau laisvo laiko lietuvaitė išbandė ir visai naują veiklą – nusifilmavo mėgėjiškame filme, sudalyvavo jo premjeros šventėje. Ta veikla suteikė džiugesio, naujų patirčių ir padėdavo mintis nukreipti į kitą pusę nuo ligos, savigraužos ir baimių. Gelbėjo ir susitikimai savitarpio pagalbos grupėse, kur renkasi nuo vėžio besigydančios ar jau pasveikusios moterys. Jų praktiški patarimai tikrai buvo naudingi. Žinoma, ir humoras. O kaip gi kitaip reaguosi, kai bandai prisiminti, kurioje vietoje turėjo būti antakiai, ir stengiesi juos tvarkingai nusipiešti. Atrodytų kas čia tokio – nupiešti antakius, bet kai jų nėra nė žymelės, ne taip jau ir lengva. Kartą paskambinusi mamai per „Skype“ iš jos išgirdo, kad šįkart antakius nusipiešė per aukštai... Dabar ji juokauja, kad jeigu vyras buvo su ja - išberta, plika, be antakių ir blakstienų, tai mylės ir gražią.  Šypsosi ir prisiminusi savo baimes vos sužinojus diagnozę: „Nupjaus krūtis, subjauros kūną, kaip aš vaikščiosiu į sauną...“ Pasak pašnekovės, Vokietijoje visi į sauną eina nuogi.

 

Darbuotojas turi nemažai privilegijų

Dabar Asta jau visiškai atsistatė po ligos ir vėl pasinėrė į darbus. Į darbą iš savo miestelio į didmiestį apie 50 kilometrų ji važiuoja traukiniu, nes taip patogiau. Darbdavys jai, kaip ir kitiems, apmoka kelionės bilietą, mėnesiui kainuojantį 190 eurų. Moters vyras į tą patį miestą važinėja firmos automobiliu, kurį išlaiko ir kurą apmoka firma, nes jo darbovietė miesto pakrašty, patogiau pasiekiama greitkeliu. Eina ir į sauną ir kūnas yra gražus, daug kur eidavo ir anksčiau, nes aplinkiniai žmonės į tokius niekniekius kaip plikė ar koks pooperacinis randas visiškai nereaguoja.

 Įdomiausia, kad po ligos ji dirbti pradėjo palengva, tokios palankios sąlygos darbuotojams Vokietijoje yra norma, po kelias valandas per dieną, kad nepervargtų, kad galėtų visavertiškai įsijungti į kolektyvo gyvenimą. Beje, kol vyko gydymas, iš darbdavio ji gaudavo ne tik lauktuvių, bet ir vadinamąjį 13-ąjį atlyginimą. Kai moteris pradėjo dirbti po keturias valandas, tai išmoką mokėdavo ligonių kasa, o kai pradėjo dirbti pilnai, po 40 val. per savaitę, tai atlyginimą gauna tik iš darbdavio.

Moteriai po ligos skirtas neįgalumas penkeriems metams. Vokietijoje vėžys laikomas chroniška liga, bet po penkerių metų jeigu žmogui nieko neatsinaujina, laikoma, kad jis pasveikęs ir neįgalumas nuimamas. Kol tu sergi ar yra paskirtas neįgalumas, tai darbdavys negali atleisti, darbuotojui pridedamos papildomos penkios dienos atostogų. Kai susergi, 6 savaites darbdavys moka atlyginimą, po to moka ligonių kasa – po 70 proc. buvusio „popierinio“ atlyginimo. Bet nuo šito nemokami jokie mokesčiai. Tokia išmoka mokama iki pusantrų metų.

Jeigu žmogus turėdamas neįgalumą nebegali dirbti, jis gali išeiti į ankstyvą pensiją. Gauti tam tikras pajamas, o jei norėtų šiek tiek padirbėti, tai galėtų rinktis darbą po kelias valandas.

 

Liga pakeitė negrįžtamai

Asta dabar atrodytų vėl gyvena įprastą gyvenimą, kad ji sirgo vėžiu, nepasakysi ir iš jos dailios išvaizdos. Tačiau kaip ji pati sako, visa tai ją pakeitė negrįžtamai. Ir ne todėl, kad dabar teks tikrintis kas tris mėnesius, bet pirmiausia todėl, kad ji dar labiau suprato, kaip svarbu žmogui šeima, meilė, artimųjų dėmesys, turiningas poilsis, bendravimas, netikėta veikla ir maži džiaugsmai. Juk net tada kai sužinojo apie savo ligą, gavo tokį blogos dienos paketą – krepšį su šokoladu, knygomis, eilėraščiais ir visokiais kitais dalykais, kurie turėtų padėti, jeigu ateina tokia bloga diena, kai jau niekas daugiau nebepadeda... Belieka iš visos širdies palinkėti, kad mano pašnekovės gyvenime jau niekada nebebūtų tokių blogų dienų, kada prireikia to krepšio, kad saulę dengiantys debesys išsisklaidytų, pakaks tik skambučio mamai, romantiškos išvykos su mylimu vyru ar kokio nors „kreizy“ poelgio, panašaus į tą mėgėjišką filmą...

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis