Mes turime 234 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4338
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13022
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:141774

Šūvis

2017 m. rugpjūčio 26 d., šeštadienis Nr.60(1689)

Nors praėjo jau savaitė, bet vis prisimenu Žolinės rytą. Jau išvakarėse virš klonių kylantys rūkai žadėjo fotografiškai gražų rytą. Pasikėlęs gerokai prieš saulės tekėjimą, susikroviau fotoaparatūrą bei trikojus ir išvažiavau į Švenčionių aukštumą.

Nuojauta neapgavo. Pakelės pievos skendėjo rūke, o vieniši medžiai lyg vaiduokliai brido per rūkuose skęstančius tolius. Sustojęs ties Stanislavavu pasigėrėjau simpatiškais rūkais, bet gerai fotografijai vis kažko trūko, todėl kiek pavažiavęs tolėliau link Mielagėnų pasuku į dešinę Kirkučių pusėn. Bet ir čia išsvajoto fotokadro nerandu. Taip, viskas gražu, bet kažko trūksta... Gal priežastis ta, kad čia, šiose vietose, fotografuoju trejetą dešimtmečių, ir norint pamatyti kažką naujo, jau reikia ir mažo stebuklo, o, be to, patį gražiausią vaizdą į rūke skęstantį Sirvėtos klonį užstoja prieš keletą metų pasodintos gluosnių plantacijos. Ir reikėjo kažkam sugalvoti vienoj vaizdingiausių vietų gluosnių vytelėm užsodinti... Apsisukęs važiuoju atgal. Jau ir skubėti nėra kur. Saulė patekėjusi, rūkai pamažėle tirpsta. Bet gamta visgi man padovanojo gražią akimirką.

Nusileidęs į pakalnę nuo Neversčių kairėje pamatau trejetą stirnų. Matyt, tai buvo graži stirnų šeimynėlė, nes švelnumo tarp stirnos ir jauniklių buvo daug. Nuspaudęs keletą kadrų nutariau netrukdyti stirnų šeimynėlei ir nuvažiavau toliau. Važiuodamas link Švenčionių, netoli Šilinių pasuku į dešinę. Pravažiavęs Bevardį ežerą ir pakilęs į kalniuką, sustoju. Išlipęs imu fotografuoti dešinėje banguojantį rūką. Išgirstu kaip tolumoje ima piktai „loti“ stirninas. „Matyt, kažkas išgąsdino vargšelį“, - pagalvojau. Ir tuo metu ryto ramybę lyg žaibas perskrodė šūvis. Toks keistas jausmas persmelkė. Nesigirdėjo daugiau nei stirnino balso, nei kitų šūvių, bet ir to vienintelio užteko, kad ilgam sudrumstų ne tik ryto sakralinę tylą, bet ir sielos ramybę...

Algis JAKŠTAS