Mes turime 120 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:980
mod_vvisit_counterŠią savaitę:24015
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:63636

Jeigu labai nuoširdžiai svajoji, svajonės būtinai išsipildo...

2017 m. rugsėjo 9 d., šeštadienis Nr.65(1694)

Kokios būna mažų mergaičių svajonės? Labai įvairios, daugelio panašios... Tačiau vienos suaugusios moters prasitarta vaikystės svajonė, prisipažinsiu, šiek tiek nustebino. Kristina kvatodamasi sakė, kad nuo mažens svajojo rasti pamestą kūdikį... Taip, taip! Kūdikį! Ir taip nuoširdžiai svajojo, dairydavosi kur beeidama, kad likimas jai buvo dosnus: pradžiugino ją keturis kartus. Tiesa, du kūdikius – nuostabias mergaites – ji išnešiojo, pagimdė ir išaugino pati, dabar jau ir anūku džiaugiasi, o kitus du – taip pat nuostabias mergaites – pasiėmė globoti ir suteikė joms namus, meilę ir šeimos jaukumą.

 

Svajojo rasti kūdikįir „rado“

Švenčionėliškiai Kristina ir Pavelas Sokolovai pasitiko savo erdviuose, jaukiuose ir su meile įrengtuose namuose, ant rankų sūpuodami ir meiliai kalbindami maždaug pusės metų guvią mažylę Juliją. Ši mergaitė pas juos pateko vos 10 dienų amžiaus, nes biologinė jos motina dėl kažkokių priežasčių negalėjo rūpintis. Taigi, galima sakyti, mergytę rado, tarsi vaikystės svajonėje. Tik ne po krūmu, ne ant slenksčio krepšelyje ar kur nors prie upelio, bet sulaukę vaikų teisių specialistų skambučio praktiškai tiesiai iš ligoninės.

 

Julija...

Julija... Vardą, kuriuo mergaitę panoro pavadinti biologinė jos mama. Gyvybė ir vardas – kol kas viskas, ką ši mažylė iš jos gavo... Su vaikų teisių apsaugos specialistais, biologine motina ir laikina globėja Kristina buvo aptartas planas, kaip klostysis situacija dėl mergytės grįžimo į biologinę šeimą. Biologinei motinai buvo suteikta socialinė pagalba, patarimai, pamokymai, tačiau tą dieną, kai turėjo vykti svarstymas, ji neatvyko. Taigi nežinomybė prasitęsė iki vėlyvo rudens, nes moteris kol kas savo kūdikio neatsisakė, ji sakė dėsianti visas pastangas, kad mergytė galėtų augti pas ją.

 

Biologinė motina dukrytės dar nebuvo aplankyti

Kristina ir Pavelas jaučiasi nei pririšti nei paleisti. Jie norėtų Juliją globoti visą laiką, o dabar nežino, kaip išsispręs ši situacija. Biologinė motina paskambina globėjams, pasiteirauja apie mergytės sveikatą, paklausia, ar galėtų atvažiuoti aplankyti, bet kol kas dar nebuvo atvykusi...

Kristinos nuomone, be to, tai ir vaiko interesų bei teisių pažeidimas – per daugiau kaip pusę metų kūdikis savo globėjus jau ima laikyti tikraisiais tėvais, pažįsta juos, pažįsta brolius ir seseris, savo aplinką, jaučiasi joje saugus.

 

Žinojo, kad paims vaiką iš vaikų namų

„Kad vaiką iš vaikų namų paimsiu, visada žinojau, - tvirtai sako Kristina. Ir neieško logiško paaiškinimo. – Nei šeimoje, nei giminėje, nei pas pažįstamus tokių dalykų nėra buvę. Visi augino savo vaikus, niekas nebuvo nei vaikų pametęs, nei radęs...“ Kai antrajai dukrai dar nebuvo nė dvejų metukų (maždaug prieš 14 metų) ji vyrui lyg tarp kitko tarstelėjo: „Paimkim vaiką iš vaikų namų“. „Gerai, - atsakė Pavelas. – Tik vėliau“. „Gerai, - neprieštaravo Kristina. – Tada aš einu dirbti į „Žeimeną“. Tuo metu šis didžiulis siuvimo fabrikas jau gyveno ne pačius geriausius laikus, darbas čia buvo sunkus, atlyginimai buvo labai maži, o dar jų ir nemokėdavo“. Vyras tuokart pradėjo juoktis: „Na, gerai, imsim vaiką dabar...“.

 

Kelionė po vaikų namus tarsi po paršiukų turgų

Ir taip žodis tapo kūnu. Tiesa, iki to „kūno“ dar buvo ilga ir sunki kelionė po valdiškas įstaigas bei vaikų namus. Vaikų globa Lietuvoje dar tik buvo besikalantys daigeliai. Kelionės po Lietuvos vaikų namus tuokart priminė turgų, tarsi paršiukų važiuotum pirkti... „Kaip išsileidom iš ryto, taip ir keliavom iki vakaro“ – sako Kristina su Pavelu. Pasak jų, vaikų globos namų vadovai geriausiu atveju pagąsdindavo, kad gali pasiūlyti tik didelę negalę turinčius vaikus, kitus pakelia už rankos, pasukioja, parodo. O kai kurie beveik tiesiai šviesiai duodavę suprasti, kad vaiko be „vokelio“ geruoju iš jų negausi...

Tačiau, ačiū Dievui, sutikome ir savo darbui atsidavusių, nuoširdžių vadovų, neskaičiuojančių darbo valandų ir gyvenančių tų vaikų reikalais.

 

Miglė. Mūsų mergytė

„Savo mergytę pamatėme besiruošiančią miegoti ir sėdinčią ant puodo, susišiaušusią... – prisiminusi meiliai šypsosi Kristina. – Tuose vaikų namuose mums pasiūlė pasirinkti globoti iš daugelio vaikučių maždaug iki dvejų metų amžiaus, nes tokio amžiaus vaikelio norėjome“. Grįžę į namus abudu pasvarstė ir vis dėlto pasirinko tą susišiaušusią. Miglę. Aišku, čia irgi neapsieita be kuriozų. „Atvažiuojam pas ją, ji iškart slepiasi ir rėkia, norim paimti ant rankų – rėkia, raitosi“, - pirmuosius išbandymus prisimena Kristina su Pavelu. Tačiau auklėtoja patikino, kad viskas turėtų pasikeisti. Pasak Kristinos, taip ir buvo: pasodino mergaitę auklėtoja į mašiną ir tarsi kažkas ją išjungė, lyg būtų mygtuką paspaudę. „Visą kelią Miglė smalsiai dairėsi, gugavo, šnekėjo, o atvažiavus į namus ji iškart pasijuto kaip savo namuose, tarsi būtų jau pas mus buvusi“, - priduria Pavelas.

 

Mažame miestelyje – tarsi po padidinamuoju stiklu

Kristina su Pavelu prisimena, kaip skaniai net pasičepsėdama ir leisdama įvairius garsus iš malonumo ji ragavo pirmąsias braškes, mėgavosi jogurtu, ar kitais atrodytų įprastai dalykais. Mergytė buvo vos perkopusi metus, tačiau jau buvo išmokyta įvairių dalykų ir išauklėta: pažaidusi visada susitvarkydavo žaislus, pasodinta kantriai sėdėdavo ant puodo, kol atliks reikalą, o paguldyta miegoti, miegodavo arba tyliai gulėdavo apsimesdama, kad miega. Tą Kristina sako pastebėjusi, kai atėjo pasižiūrėti, kodėl mažylė tiek ilgai miega. Pamačiusi įžengiančią į kambarį naująją savo mamą, mažylė tuoj užmerkdavo akis tarsi miegotų. „Pagadinom“, aišku, mes ją greitai“, - kvatojasi Kristina.

Aišku, atsivežusi globotinę, šeima iškart atsidūrė mažo miestelio smalsuolių akiratyje. Kurį laiką Sokolovai gyveno tarsi po padidinamuoju stiklu, buvo skaičiuojami ir jų pinigai, o vaikų teisių apsaugos specialistai sulaukdavo ir „geradarių“ skambučių, kurie nežinodami prie ko prikibti sakydavo, kad globėjai mergaitę pasodina į vežimėlį ir vežioja lauke...

 

Miglės apdovanojimai puošia kambario sieną

Susidraugavo Miglė ir su metais vyresne sese – Kristinos ir Pavelo dukra Enrika, kuri, pasak tėvų labai motiniška. Tokia ji ir iki šiol. (Beje, tą besibaigiančios vasaros dieną, kai lankiausi pas Kristiną su Pavelu, Miglė su Enrika buvo išrūkusios prieš mokyklą pasižmonėti į Vilnių). Vyresnioji pasirūpindavo, kad jaunesnioji be priežiūros į gatvę neišbėgtų ir panašiai. Beje, nuo Miglės tėvai niekada neslėpė, kaip ji atsirado jų šeimoje.

Miglė sportiška, judri, tokia ji išliko ir dabar. Be to, tėvai dar ir skatina šiuos pomėgius – Miglė lanko karatė treniruotes, turi daug apdovanojimų, medalių. Tėvai pasididžiuodami rodo Miglės kambario „šlovės sieną“. Kristina su Pavelu džiaugiasi, kad karatė treniruotės labai padėjo ir Miglės charakterio formavimuisi, psichologiniam tvirtumui. Būdama fiziškai stipri, ji niekada nepasiduoda jokioms provokacijoms veltis į peštynes.

 

Padrąsino geroji patirtis

Kadangi Kristina su Pavelu turi gerą patirtį augindami Miglę, jie drąsiai sutiko priimti į savo šeimą ir vos dešimties dienų sulaukusią Juliją, kuri atsirado tarsi netyčiukas, pasiūlius vaikų teisių atstovei. Miglės tuomet teko laukti labai ilgai, sunkiai tvarkyti dokumentus, kovoti, gal metus mergaitė pas juos gyveno svečio teisėmis, o Julija atsirado tarsi dovana – per kelias dienas.

Kai anuomet Miglė atkeliavo į Sokolovų namus, jiems pakako pasitarti tik abiems ir su vaikais. Dabar situacija buvo kiek kitokia – Kristina dirba, Pavelas taip pat, tad teko pasitelkti ir močiutes. Smagiausia, kad palaikymas buvo iš visų – ir vaikų, ir senelių, ir giminių. Miglė tarstelėjo: „Žinokit, aš su mažais vaikais tai nemoku draugauti...“. Bet abi didžiosios mergaitės dabar mielai pagelbėja tėveliams, jeigu tik prireikia.

 

Idilę temdo nerimas

Dabar Kristina motinystės atostogose. Erdviame name užtenka vietos visai gausiai šeimai. Sutuoktiniai parodo savo, vaikų kambarius. Yra kambarys ir brangiems svečiams – sostinėje gyvenančiai vyriausiajai dukrai su vyru bei sūneliu.

Kamuoja šeimą tik nežinia. Mažajai mergytei reikia daug dėmesio, meilės ir kruopščios priežiūros. Ar tikrai visa tai sugebės suteikti biologinė jos motina, ar galės ji visapusiškai pasirūpinti mažyle, jeigu Julija sugrįš pas ją. Tik toks nerimas šiuo metu temdo idilišką Sokolovų šeimos gyvenimą.

Irena POŽĖLIENĖ