Mes turime 86 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2064
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4219
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:22575

Prūdiškėje gimsta raku keramika

2017 m. rugsėjo 23 d., šeštadienis Nr.69(1698)

Pirmą kartą su raku keramikos degimo paslaptimis susipažinau prieš keletą metų, kai keramikė Alma Mirzienė pakvietė į keramikų grupės „Ornamentas“ seminarą, skirtą raku keramikai, Pašiekščio kaimeą. Tada ne tik man, bet ir patiems keramikams buvo įdomu pamatyti, kas gausis degant keramikos dirbinius ne moderniose krosnyse, o primityviomis sąlygomis. Panašiai keramikos dirbinius degdavo mūsų protėviai.

Bet grįžkime prie raku keramikos. Raku keramikos degimo kilmės šalis Japonija. Raku (japoniškai – gėrėtis, jausti malonumą) – specialus keramikos degimo būdas. Kodėl raku? Japonų legenda pasakoja, kad keramikos meistras Tanaka Chojiro už savo meistriškumą valdovo buvo apdovanotas auksiniu antspaudu su hieroglifu „raku“, o gavęs tokį įvertinimą kūrėjas pasivadinęs raku. Šis vardas perduodamas iš kartos įkartą. Dabar jau priskaičiuojama 14 raku meistrų dinastijų. Kaip ten iš tikrųjų buvo toje Japonijoje prieš šimtmečius, sunku pasakyti, kaip ir legendomis patikėti, bet Lietuvoje raku atsirado praeitame amžiuje. Kažkaip keistai skamba žodis praeitame, bet kaip bežiūrėtum XX amžius jau praeitis. Štai ką apie raku sakė Alma Mirzienė:

- Raku keramikos filosofija – paprastumas, saikas, neįmantrios formos, atsitiktiniai glazūros nutekėjimai, net įtrūkiai suteikia originalumo. Raku keramikos dirbiniai gaminami iš molio ir dengiami glazūra. Iki raudonumo įkaitęs gaminys dedamas į pjuvenas, šiemet mes ir senus laikraščius bei įvairias žoles naudojome, o vėliau, kaip matėte, dedame dirbinius į vandenį. Džiaugiamės, kad šiemet jau turime modernią raku degimo krosnį. Taip, šiuo atveju gal mažiau romantikos, paslaptingumo, bet daugiau garantijos, - sakė Alma Mirzienė, kurios sodyboje ir šiemet vyko keramikų grupės „Ornamentas“ seminaras, skirtas raku.

Iš tiesų pirmas daiktas, kurį pamačiau įvažiavęs į kiemą, buvo blizganti nikeliu raku degimo krosnis ir prie jos plušantis tiksliau stebintis degimo procesą keramikas keramikų grupės „Ornamentai“ narys Rimas Inokaitis, be jo seminare dar dalyvavo šios grupės narės Alma Daukšaitė Mirzienė, Virginija Juršienė, Aušra Linkienė ir keramikė iš Merkinės Teresė Jankauskaitė.

Kartu su visais ir aš nekantriai laukiau, kol Rimas praneš žinią, kad laikas išimti dirbinius iš krosnies. Tai iš tiesų nerami akimirka, nes nežinai, kaip dirbiniai atlaikė temperatūrą, kiek jų subyrėjo. Ir štai veiksmas prasideda: Alma, Aušra ir Teresė atsistoja prie talpos su pjuvenomis, į kurias bus dedami iki raudonumo įkaitę dirbiniai, o Rimas ir veidą skara apsigobusi Virginija pradeda išėmimo procesą. Temperatūra prie degimo krosnies pragariška, kažkuri iš keramikių pajuokauja, kaip krematoriume. Visi vienas per kitą džiūgauja pamatę sėkmingai išdegusį savo dirbinį. Į talpą su pjuvenomis dedami ne tik iki raudonumo įkaitę keramikos dirbiniai, bet metamos ir įvairios žolės, seni laikraščiai. Pasirodo redukcinio proceso metu tai gali turėti įtakos galutiniam dirbinio spalvingumui. Ir štai išimamas paskutinis dirbinys. Visi lengviau atsikvepia ir pasidžiaugia tuo, kad duženų šį kartą mažai, dabar lieka laukti, kada redukcijos procesas baigsis. O tuo metu aš pašnekinau viešnią iš Merkinės keramikę Teresę Jankauskaitę.

- Nors šioj sodyboj aš pirmą kartą, bet Švenčionių krašte būti ir plaukioti teko. Tiesa, tai buvo seniai, - pradėdama mūsų pokalbį sako keramikė Teresė Jankauskaitė, o kai paprašiau jos šiek tiek papasakoti apie save, ji ėmė pasakoti:

- Esu gimusi Žemaitijoje, Vilniuje augusi, o dabar gyvenu Merkinės miškuose, Pelekiškės kaime. Ten ir kuriu juodosios keramikos dirbinius. Kodėl mane sužavėjo juodoji keramika? Muziejuose mačiau juodosios keramikos dirbinius, kurie man patiko, kažkuo traukė. Baigusi Dailės institutą, dabar akademija, 1973 m. atvažiavau į Merkinę, kur su juodąja keramika dirbo senieji meistrai. Tai buvo Mikas Miliauskas ir Stasys Mašala. Pas šituos meistrus mokiausi, žiūrėjau, kaip jie dega, tos krosnys buvo iškastos žemėje. Likau Merkinės krašte ir iki šiol ten būnu.

- Terese, ar prisimeni pirmuosius savo darbus, kai kūrei šalia pripažintų meistrų?

- Prisimenu. Tuomet atvažiuodavo grupelės iš Dailės instituto, lipdydavo, degdavo. Žinokit, puodžiai ne taip lengvai savo paslaptimis dalindavosi, tad mokėmės stebėdami. Ypač nelengva buvo pagauti momentą, kada reikia „dusinti“ krosnį, o kai išmokau, dirbau pas vieną puodžių. Įsivaizduokit, kaime tuomet elektros nebuvo, langiukai mažiukai. Kiekvienas prie langiuko dirbo. O po to persikėlėm pas Stasį Mašalą. Jis prisiminęs, kaip jo močiutė degė, faktiškai ir atgaivino juodąją keramiką. Aš didelę pagarbą reiškiu Stasiui Mašalai už juodosios keramikos atgaivinimą. Keramikas ir technologas Gytis Talmantas po visą Lietuvą ieškojo juodosios keramikos šukių. Ir rado Merkinės regione. Reikia įsivaizduoti, kad jau VII amžiuje prieš mūsų erą Merkinės regione buvo degama juodoji keramika. Ir džiaugiuosi, kad iki XXI amžiaus išliko ten dirbusių meistrų dėka, malonu, kad ir aš tęsiu tradicijas. Nes dabar aš ten nuolat gyvenu ir dirbu. Mano klėtelėje vietos nėra daug, bet pilnai užtenka. Aš degu tik juodąją keramiką.

- Kodėl mūsų protėviai degė juodosios keramikos indus, kitus dirbinius?

- Anksčiau visoje Lietuvoje buvo juodoji keramika, nebuvo glazūrų, kitų technologijų. Juodoji keramika pats seniausias molio dažymo būdas visame pasaulyje. Juodafigūres vazas degdavo graikai ir kitos civilizacijos. Dabar technologijų yra įvairių, kad ir raku. Raku taip pat senas keramikos degimo būdas, o juodoji keramika tapo mano gyvenimo keliu. Tai nelengvas darbas. Atvažiuodavo pasimokyti nemažai, bet dirbančių, deja, nedaug. Juodosios keramikos degimo procesas sunkiai prognozuojamas.

- Kuo pačią žavi juodoji keramika?

- Juodoji keramika – tai nėra vien tik juodas dirbinys. Tai – gama nuo juodo iki sidabrinio. Tai nuostabus grožis, kai galutiniame rezultate matai visą spalvų gamą. Argi nežavu...

- O kokį įspūdį paliko Švenčionių kraštas, Labanoro apylinkės?

- Labai gražu čia. Juk tiek ežerų, vandens. Tikras stebuklas. Šitaip gražu pas jus, ir man gera čia būti, džiaugiuosi, kad atvažiavau ir galiu su kitais dalyvauti raku skirtame seminare. O raku kaip ir juodojoje keramikoje dažnai sunku prognozuoti, koks bus galutinis rezultatas, kiek bus duženų. Kartais būna iki 18 procentų.

- Ar jaunimas domisi juodąja keramika?

- Merkinėj yra vienas vyrukas, kuris domisi, turi pasistatęs krosnį. Yra ir dar vienas kitas, bet nedaug, nes tai nelengvas darbas. Puikiai pažįstu ir Leliūnuose netoli Utenos dirbantį keramiką Vytautą Valiušį. Tai nuostabus žmogus, - baigdama mūsų pokalbį sako Teresė Jankauskaitė ir mes su ja prisijungiame prie pradėjusiųjų išiminėti dirbinius po redukcijos. Įdėti į vandenį ir nuplauti dirbiniai suspindėjo tikrąja fantastiškų spalvų gama. Emocijos liejosi per kraštus. „Operatorius Kipsas“ Marina vos spėjo filmuoti procesą. Džiaugiuosi ir aš su keramikais jų sėkme ir tuo, kad šį kartą man pasisekė pamatyti visą raku keramikos gimimo procesą... Išvažiuodamas palinkėjau kūrėjams sėkmės ir atsisveikinau iki kitų metų.

Algis JAKŠTAS