Mes turime 145 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1262
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20934
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:125571
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:107500

Paradoksas rajone: lenkai valdo, bet į maršalo J.Pilsudskio gimtinę net rodyklės iki šiol nėra

2017 m. spalio 18 d., trečiadienis Nr.76(1705)

Šiais metais spausdinome šviesuolio Broniaus Lazaraičio (nuoširdus jam ačiū) kruopščiai surinktą ir parengtą išsamią istorinę medžiagą apie lenkų garbinamą maršalą Pilsudskį, kuris gimė mūsų rajone – Zalavo dvare Su kartėliu prisimindami apie Vilniaus krašto atplėšimą nuo Lietuvos, lietuvių lenkinimą, negalime ištrinti istorinės tiesos – tegul ir skriaudų Lietuvai atnešusi, ši istorinė asmenybė gimė čia, mūsų rajone. Negana to, Juzefas Pilsudskis visada save laikė lietuviu.

Daug metų vadovavęs rajono tarybos Švietimo ir kultūros komitetui (rajono valdžia jį panaikino), be jokių abejonių labiausiai išprusęs ilgametis tarybos narys Vytautas Bulka neseniai dalyvavo visos Lietuvos intelektualų dėmesį prikausčiusioje paskaitoje apie maršalą J.Pilsudskį.

Vytautas BULKA pasidalino savo įspūdžiais ir mintimis po paskaitos.

 

Kuo Jus sudomino lektoriaus iš Lenkijos paskaita?

Pirmiausia dėmesį patraukė tai, kad į Lietuvą atvažiuoja tokia įžymi asmenybė, pelniusi ir Lietuvos valstybės apdovanojimą, Adam Michnik. Susidomėjo daug žinomų žmonių – akademikai, istorikai, visuomenės veikėjai, politikai. Kadangi maršalas gimęs mūsų rajone, kaip galėčiau nesidomėti, būdamas ilgus metus politikoje?

Taigi Lenkijai ruošiantis švęsti maršalo Juzefo Pilsudskio 150-ąsias gimimo metines, sausakimšoje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos salėje vienas didžiausių Europos intelektualų, disidentas, vienas iš „Solidarumo“ judėjimo įkūrėjų, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyr. redaktorius Adamas Michnikas skaitė paskaitą apie maršalą. Lektorius J.Pilsudskio nei aukštino, nei pasmerkė. A.Michnik kalbėjo tiesiai: J.Pilsudskis norėjo praplėsti Lenkijos ribas ir neįsivaizdavo Lenkijos be Vilniaus.

Lektorius taip pat juokavo, kad po šios paskaitos tikriausiai teks prašyti politinio prieglobsčio Lietuvoje, o gal net Baltarusijoje...

Jis prisipažino, kad jo paskaita bus ne tik kaip lenko, bet kaip lenko iš Varšuvos. Nes lenkai iš Vilniaus yra kitokios pozicijos, jiems tai svarbiausia asmenybė. O varšuviečiams tai svarbus, bet ne svarbiausias asmuo.

 

Ar paskaita kaip nors pakeitė požiūrį į šią prieštaringą istorinę asmenybę?

Niekada nesakiau, kad ja reikia žavėtis, garbinti ar pan. Bet negalima ir nevertinti. Vis dėlto tai ryškus LDK politikas. Pilsudskis buvo griežtas, gal net žiaurus, bet gretinti jo su Hitleriu ar Stalinu vis dėlto negalima. Tą mintį išgirdau ir paskaitoje.

Anot A.Michniko, J.Pilsudskis, kurdamas valstybę, buvo lenkų nacionalizmo, šovinizmo priešas. Jis tikėjo, kad Rzeczpospolita – Lenkijos respublika turi būti dviejų tautų šalis. Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, jis vadino save lietuviu. Ne atsitiktinai jo širdis palaidota Vilniuje.

Be abejo, maršalas buvo prieštaringa asmenybė, tad ir istorikų požiūris į jį nėra vienareikšmiškas, o nuomonės – įvairialypės. Nes tai buvo, anot A.Michniko, ir valstybės kūrėjas, ir despotas, atsakingas už opozicijos kalinimą ir kitus dalykus, kurie tuo metu vyko Lenkijoje. Kiek besidomėtumėt šia asmenybe, visada atsiranda kažkas naujo. Man labai įdomu, nes šio žmogaus istorija – dalelė mūsų rajono istorijos, jau nekalbant – šalies.

J.Pilsudskis visada sakė, kad jis lietuvis. Kaip pabrėžė A.Michnik, J.Pilsudskis buvo Lietuvos žemės sūnus, negalėjo įsivaizduoti, kad pastatys Lenkiją be Vilniaus. Jam Lenkija be Vilniaus buvo kaip žydams Izraelis be Jeruzalės. Jis negalėjo suvokti, kad  lietuviai taip pat neįsivaizdavo Lietuvos be Vilniaus. Nesvarbu, kad tuo metu čia  gyveno mažai lietuvių (daugiausia buvo lenkų). Jam tai buvo Lenkijos, tikrosios Lenkijos, širdis. Šis ginčas buvo neišsprendžiamas. Jeigu ta pati vieta buvo šventa ir lietuviams, ir lenkams, kompromisas buvo neįmanomas. Anot A.Michnik, tai labai sudėtinga paaiškinti. Istoriją suvokti ir perprasti yra sunku.

J.Pilsudskis save laikė senlietuviu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, tačiau iki šiol jis Lietuvoje yra viena nemėgstamiausių istorinių asmenybių. Tuo tarpu Lenkijoje jis yra neginčijamas tautos autoritetas. J.Pilsudskis Lenkijai yra kaip Lietuvai Vytautas Didysis.

Na, o mums šiandieną Lenkija – didelė, draugiškai kaimynė, su kuria reikia kurti gerus kaimyniškus santykius.

 

Zalavo dvaro vietoje, kur J.Pilsudskis gimė, jo atminimas įamžintas kukliai?

Taip, palyginti labai kukliai. Neseniai tą padarė skulptoriai Zakarevičiai, prie to prisidėjo verslininkas Romualdas Juraitis. Paminklo atidengime dalyvavau aš. Mes, lietuviai, rūpinamės lenkų maršalo atmintinos vietos įamžinimu, o kur rajono lenkai? Turiu mintyje visuomenininkai, politikai? Susidaro įspūdis, kad jiems tai nerūpi arba jie gėdijasi savo tautiečio.

Manau, rajonas visiškai neišnaudoja puikios progos garsinti save, pritraukti turistų. Ką ten garsinti – net nuorodos į tokią istorinę vietą nėra.

 

Nuoroda į Pilsudskio gimtinę taip pat rūpinatės tik Jūs?

Išeina, kad taip. Jau keletą metų įvairiomis progomis lenkams apie tai primenu, bet jiems nė motais. Šitiek metų valdžioje, o paprastos nuorodos į istorinę vietą nesugebėjo pastatyti. Kur gerbiamas tarybos narys ponas A.Jundo ir jo frakcijos nariai, kur ne pirmą kadenciją į Seimą išrinktas lenkų atstovas Z.Jedinski? Niekam nereikia?..

Man gėda už rajoną. Zalave, J.Pilsudskio gimtinėje, lankosi ne tik lenkai. Atvažiuoja grupelės turistų iš Japonijos, Korėjos, kitų tolimų šalių. Klaidžioja, ieško su žemėlapiu, stebisi, kad tokia vieta rajone tarsi sąmoningai paslėpta...

Irena PAULIUKEVIČIENĖ