Mes turime 224 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:887
mod_vvisit_counterŠią savaitę:27642
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:8644
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

„Atokios stotys“ – širdies šauksmas

2017 m. lapkričio 18 d., šeštadienis Nr.84 (1713)

Kol valdžia postringauja apie regionų gaivinimą, žmonės čia gyvena dvasingą gyvenimą, vien darbu ir duona kasdiene neapsiriboja, nors ir ne be to. Praėjusią savaitę į Pašaminės bibliotekos organizuotą renginį atvykstančių svečių pašaminiškiai laukė prie pačių keptais pyragais nukrautų staliukų. Šilta, jauku, skamba daina ir akordeono melodijos. Toks mielas vakaras pakylėja virš kasdienybės ir tokių švenčių Pašaminėje apstu. Šįkart visas dėmesys – poezijai.

Uteniškis poetas, žurnalistas ir leidėjas Vytautas Kaziela išleido jau septintąjį poezijos almanachą „Atokios stotys“. Šiais metais jame – 28 autorių kūryba. Kai kurie autoriai spausdinti ir ankstesniuose leidiniuose – juk kūrybos šaltinis alma be paliovos, bet, kaip sakė almanacho sudarytojas, redaktorius ir leidėjas Vytautas Kaziela, jis stengiasi kasmet įtraukti naujų autorių. Šiais metais „Atokiose stotyse“ – 11 naujų poetų eilės, tarp debiutantų – mūsų rajone labiau žinoma kaip žolininkė, o, pasirodo, ir poetė, Silvija Statkutė.

Almanachai „Atokios stotys“ ypatingi tuo, kad juose – tik provincijoje ir emigracijoje gyvenančių autorių kūryba. Tų, į kuriuos taip vadinamas elitas žiūri iš aukšto. Prisiminęs garsaus verslininko A.Avulio leptelėtą ne mažiau „garsiu“ tapusį akibrokštą, kad jam esą šiurpu ar panašiai girdint kalbas apie regionų gaivinimą, Vytautas Kaziela sakė: „Reikia nepamiršti, kad būtent šie regionai išsaugojo lietuvybę, gimtąją kalbą, tautos paveldą, o ne Vilnius ar kiti didmiesčiai“.

Praėjusią savaitę Pašaminėje apsilankę keturi poetai pristatė septintąjį almanachą „Atokios stotys“. Pašaminiškiai ne tik laukė autorių ir jų eilių – šeimininkai buvo aktyvūs renginio dalyviai. Galima sakyti, dainos mūsų, eilės – jūsų. Maloniai besiklausant eilių ir bendraujant su autoriais, skambėjo Pašaminės ansamblio dainos, pritariant akordeonui, renginį vedė ir eiles skaitė Danutė Bagdanavičienė.

Vis dėto dėmesio centre – poetai. Jie visi nuoširdžiai prisistatė, atvėrė širdis – kaip gimsta eilės, kas įkvepia, kas verčia prabilti eilėmis.

Uteniškei Reginai Katinaitei-Lumpickienei labai brangi gimtoji kalba, Utenos tarmė, todėl jos eilės įprasmina šį mūsų krašto turtą. Eilės unikalios – nedaug terasi tokiu stiliumi parašytų.

Paslaptingoji Silvija Statkutė, žemaitė, kurią į mūsų kraštą atbloškė likimas, o gal, kaip sakė ji pati, atviliojo jos velionės senelės gudės siela, pamilo kaimą, kuriame gyvena, kur gimsta ir jos temperamentingos, įkvėptos įvairiausių netikėtumų, paslaptingų pojūčių eilės. Kaip prisipažino ir leidėjas Vytautas Kaziela, ir renginio vedėja Danutė Bagdanavičienė, sudėtingos, yra ties kuo pagalvoti. „Prireikė laiko, kol prisijaukinau Silvijos eiles“, - sakė ponas Vytautas.

Pats Vytautas Kaziela daug apie save ir kūrybą nekalbėjo – skaitė savo gilias, filosofija persunktas, bet labai jausmingas eiles. „Man patinka gražios moterys, jos – mano kūrybos šaltinio įkvėpėjos“, - prisipažino poetas.

Paskutinis skaitė savo eiles Algis Jakštas. „Kolegoms gerai – jie sau savo atliko, o aš ilgiausiai jaudinausi. Paskutinis, užtat skaitysiu, kiek panorėsiu“, - juokavo Algis. Aišku, per tiek metų išmoko suvaldyti jaudinimąsi, puikiai skaito. Turbūt joks skaitovas nepaskaitys eilių geriau, negu pats autorius. Todėl tas „skaitysiu, kiek panorėsiu“ pasirodė gerokai per trumpas. Kaip ir pats jaukus kupinas poezijos ir muzikos rudens vakaras. „Ieškokim tamsoje šviesos“, - kvietė poetas Algis Jakštas. Belieka pridėti – ieškokime šviesos visi ir visada.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ