Mes turime 274 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2098
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12285
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88315
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Apie slaptus pirkėjus ir sveikatos apsaugą be perspektyvų

2017 m. lapkričio 25 d., šeštadienis Nr.86 (1715)

Kuo labiau senstu, tuo geriau suprantu, kad didžiausias mano turtas yra ne pinigai ir ne žemė ar koks nors kitas kilnojamas ar nekilnojamas turtas, o man likęs laikas. Kurio nei sukaupsi, nei nusipirksi. Todėl ir stengiuosi jo nešvaistyti veltui. Kartais net ir pas gydytojus neidavau išsirašyti dešimt ar dvidešimt metų naudojamų tų pačių vaistu. Nueidavau ir nusipirkdavau vaistinėje, nors tai man ir kainuodavo brangiau, bet už tai sutaupydavau mažiausiai vieną dieną. Dabar vaistinėje galiu nusipirkti tik aktyvintos anglies, žmonių „angliuku“ vadinamos, ir papildų. Sveikatos ministras receptiniais padarė visus netgi nekompensuojamus vaistus. Be recepto dabar netgi rimtesnių vaistų nuo skausmo nenusipirksi, kaip ir „greitąja pagalba“ vadintų vaistų nuo kraujo spaudimo.

Nuo lapkričio mėnesio vaistinėse jau lankosi slaptieji pirkėjai. Sveikatos ministerijos ketinimai įteisinant slaptus patikrinimus iš pirmo žvilgsnio atrodo geri – slapti pirkėjai galės įvertinti ne tik aptarnavimo kokybę, bet ir tikrinti, ar vaistininkas atliko savo pareigą – pasiūlyti pigiausius vaistus bei suteikti kitą aktualią informaciją pacientui. Čia tik ministerijos ir seimo samprotavimai. O mes pabandykime įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis farmacininkai žinodami, kad yra nuolat sekami, kad kiekvienas klientas gali būti slaptasis pirkėjas, kuriam reikia ne tik pigiausių vaistų pasiūlyti, bet ir viską iki smulkmenų paaiškinti. Na tai kas, kad tu tuos vaistus geri jau 20 metų ir viską apie juos žinai iki smulkmenų – turėsi išklausyti paskaitėlę. Jei vaistininkas to nepadarys, galės užsitraukti nemalonę ar net prarasti darbą. Įsivaizduoju, kiek bus nepasitenkinimo ir pykčio. Juk sergantis žmogus nebūna geros nuotaikos. Ir savo nepasitenkinimą jis išlies ne ant ministro, o ant to,  kas arčiausiai, – vaistininko. Vaistininkai, ministre, taip pat žmonės. Ar atlaikys jie tokį stresą, tokią įtampą? Ir dar. Kaip jaustis specialistui, kuris mato kenčiantį žmogų ir žino, kaip jam padėti, bet negali dėl kvailų įstatymų? Ateis žmogus su aukštu kraujo spaudimu į vaistinę nusipirkti tabletės kaptaprilio ir jos negaus. Kol pasieks gydymo įstaigą, sulauks savo eilės, jį insultas ar infarktas gali ištikti. Ant kieno sąžinės guls šitos mirtys? „Greitukės“ nespės pas visus... Jau ir ten etatai mažinami. Ką darys žmonės negalėdami nusipirkti paprasčiausių vaistų? Vieni užplūs šeimos gydytojus, kiti pabandys ligą „išvaikščioti“.  Žinote, kuo tai gresia? Baisiausia, kad Lietuvoje daugiau galvojama apie pinigus, o ne apie žmogų.

Sujudo medikų bendruomenė. Grasina streikais. Nors aš pats nelabai įsivaizduoju – žmogus miršta, o daktaras streikuoja. Sutinku, kad medikai verti didesnio atlyginimo. Juk ne bulves ar morkas rūšiuoja, o žmones gydo. Reikia labai daug investuoti, kad taptum geru savo srities specialistu. O kur dar atsakomybė? Statybininko broką gali ištaisyti kitas statybininkas. Gydytojų klaidų neretai negali ištaisyti niekas. Jos po žeme arba teismuose. Ar galima piktintis medikais, kurie reikalauja nustatyti maksimalų krūvį. Sako, kad dabar šeimos gydytojas per dieną prima 30 pacientų, kitais metais šį skaičių žadama didinti iki 45! Kas tai? Nereikia būti matematiku, kad paskaičiuotum – 8 valandas sudaro 480 minučių. Vienam žmogui išklausyti, apžiūrėti, nustatyti diagnozę, išrašyti vaistus, užpildyti ligos istoriją ir kitus popierius gydytojas teturės  daugiausia 10 minučių. Ir tai tik matematiškai. Gyvenime viskas būna kitaip. Dabar įsivaizduokite: jūs švenčiate savo jubiliejų ir jūsų pasveikinti per dieną ateina 30–40 draugų, ne būriu, o po vieną. Vakare jūs jausitės lyg išgręžtas skuduras, nors jums nereikėjo ir nieko daryti – tik šypsotis ir klausytis. O jeigu tas jubiliejus būtų kiekvieną dieną. Metai iš metų. Ar ilgai tai ištvertumėte? Ar nesinorėtų bėgti viską palikus, atgal neatsigręžiant?

Gerų specialistų užsienio valstybėse laukia išskėstomis rankomis. Jungtinėje Karalystėje jų trūksta dešimtimis tūkstančių. O ten ir atlyginimai penkis kartus didesni... Neišvažiuos gal tik vyresnio amžiaus, gerai užsienio kalbų nemokantys medikai. Kas tada gydys mus? Bet niekas dėl to nesuka galvos. Seimo nariais bus kiti, sveikatos ministerijai vadovaus kitas ministras. Nepamirškime, kad mūsų visuomenė sensta, o senas žmogus serga dažniau. Jam ir priežiūros reikia daugiau.

Ateina puikus metas visokiems bioenergetikams, ekstrasensams ir raganiams. Jau dabar žmonės plūste plūsta pas juos. Jie apsiima viską išgydyti – ketvirtos stadijos vėžį ir hemorojų, prikelti dar nevisai ataušusį lavoną. Sutinka ir pastorinti ir paploninti, bet beveik visada paplonina tik paciento piniginę. Dar lieka žolininkai. Čia jau rimčiau – įvairios žolelės turi gydomųjų galių. Visa bėda, kad jos veikia lėtai ir jas reikia gerti ilgai. Ar esate pasiruošę suėsti kupetą šieno, kad išsigydytumėte viduriavimą?

Kokia išeitis? Nežinau. Todėl ir neinu į Seimą arba ministeriją. Aš tik rašau apie tai, ką man skauda.

Vytautas KAZIELA

 
Reklaminis skydelis