Mes turime 230 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5110
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31091
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130344
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Adventas skirtas pabusti ir apsižvalgyti aplink

2017 m. gruodžio 2 d., šeštadienis Nr.88 (1717)

Adventas – tai didingas metas, sujungiantis kūrinijos skausmo raudą ir Viešpaties atėjimo garbę. Tai laikas, kuomet mums reikia pasistengti pažvelgti aukščiau ir toliau, parodant dėmesį tam, kas vyksta mumyse ir aplink mus. Šiandienio gyvenimo ritmo pagauti esame labai išsiblaškę ir nemokame džiaugtis savo praeinančiomis dienomis ir daugybe kasdien mums teikiamų dovanų. Kadangi esame išsiblaškę ir neatidūs Dievo veikimui, todėl ir esame nelaimingi…

Biblija vaizdingai mums atskleidžia, kas buvo Nojaus dienomis… Tomis dienomis „žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė vaikus“. Ar jie darė ką nors blogo? Tikrai ne, jie paprasčiausiai gyveno, tačiau tame jų gyvenime nebuvo vietos paslapčiai ir, gyvendami pilkoje kasdienybėje, nepastebėjo dienos, kai juos ištiko tvanas. Iš tiesų įmanoma gyventi taip, kaip jie: nesusimąstant, kodėl gyvename, nekreipiant dėmesio į Dievo balsą, užpildantį namus, prabylantį į mūsų sąžinę. Įmanoma nesirūpinti tuo, kas vyksta aplinkui ir nejausti nieko, girdint apie kituose kraštuose vykstančias baisias nelaimes, tarsi nereikšmingas žinias palikti nuošalyje kalbas apie mūsų planetos taršą, klimato kaitą… svarbiausia, kaip mums atrodo, kad tai nesusiję su mumis. Iš tiesų mes neatkreipiame dėmesio, kad žmonių karštligiškai siekiama gerovė žudo visą Žemę. Ir visa tai kažkaip labai jau panašu į antrąjį tvaną…

Adventas tikintiems krikščionims ir yra skirtas tam, kad galėtume pabusti, apsižvalgyti aplinkui. Tai laikas, kai galime daugiau dėmesio skirti kiekvienai savo gyvenimo akimirkai ir suprasti tos akimirkos svarbą.

Evangelija, atskleisdama eschatologinius reiškinius, mums kalba ne apie mirties angelo apsilankymą, bet apie du būdus gyventi: vienas gyvena kaip brandus žmogus, o kitas į gyvenimą žvelgia infantiliškai, vienas ieško atramos begalybėje, kitas pasitiki vien savo jėgomis, vienas dalijasi su kitais kasdiene duona ir meile, o kitas yra pasilenkęs ties savo lėkšte. Lemtinga akimirka ateina ir pas vieną, ir pas kitą, tačiau vienas yra pasirengęs susitikti su Viešpačiu, o kitas apie tai net negalvoja. Jis ir tampa paliktuoju.

Adventas, tai laikų pabaigoje ateisiančio Dievo laukimas, kuris gal ir nerimą kelia, tarsi tai būtų kaip vagis naktį atsėlinančio Viešpaties įvaizdis. Tačiau iš tikrųjų Dievas nėra gyvenimo vagis, nes kalbama ne apie mirtį, o apie susitikimą. Viešpats yra keistas vagis, kadangi nieko nepaima, o duoda viską, Jis ateina pas mus su savo dovanomis. Vis dėlto susitikimas su Juo panašus į apiplėšimą, nes reikalauja iš mūsų atsisakyti daugybės nereikalingų dalykų, ištuštinti savo širdį, kad ši galėtų priimti Dievo dovanas. Ateidamas Dievas savimi užpildo mūsų namus, visą mūsų gyvenimą, mums dovanodamas šviesą ir širdies ramybę.

Todėl Adventas – Viešpaties atėjimo metas ir yra proga pamąstyti apie Jį, kad, atėjęs pas mus, paimtų tai, kas Jam brangiausia – mūsų vargšę širdį, paskui ją vėl sugrąžintų, jau apšviestą dieviškos šviesos…

Adventas ir yra tas laikas, kai mes kviečiami priartėti prie Dievo ir leisti Jam artėti prie mūsų. Tereikia tik suvokti, kad Jis pas mus ateina ne debesyse, bet pajuntamas net ir mažiausiuose ramybės ištroškusių širdžių veiksmuose. Dievas nepasirodo mums liepsnų apsuptame soste, bet mūsų artimųjų švelnume, neužsitarnautame pažįstamų ar nepažįstamų žmonių šiandien mums parodytame gerume.

Tokia yra ar bent jau turėtų būti mūsų kelionė per pasaulį šios Advento laiku. Mes jame esame piliečiai ir svetimšaliai, šių dienų saugotojai ir amžinybės piligrimai. Mes žvelgiame į kūrinių akis, mėgindami jose įžvelgti amžinybės bedugnę, keliame akis aukštyn ir nuleidžiame galvą, kad matytume savo artimą, rūpinamės savo širdies ilgesiu ir drauge stengiamės suprasti Dievo meilę.. .Visa tai priartina dangų prie žemės, suartina žemę ir dangų…

Advento vainikas – tai horizontalus visžalio augalo – eglės ar pušies – šakų vainikas, į kurį būna įstatomos keturios žvakės. Pirmąjį advento sekmadienį uždegama viena žvakė, antrąjį sekmadienį – dvi, trečiąjį sekmadienį – trys, o paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas jau dega visos keturios žvakės... Advento vainiko žvakė buvo degama visai šeimai susėdus prie stalo ir tapdavo proga aptarti dienos darbus, pasikalbėti, kartu pasimelsti. Būdavo svarbu ir žvakių spalvos – ant vainiko sudėlioti reikia tris violetines ir vieną rožinę žvakę. Džiaugsmą simbolizuojanti rožinė žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį. Nors Advento vainikas atsirado kaip protestantiška tradicija, tačiau ją perėmė ir kiti krikščionys.

Medardas ČEPONIS
Švenčionių dekanas