Mes turime 217 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5429
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31410
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130663
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Iš vaikystės atsineštą svajonę gyvenimą susieti su gamta dr. Gintarė Grašytė įgyvendina gimtajame Labanoro krašte

2017 m. gruodžio 2 d., šeštadienis Nr.88 (1717)

Kiekvieną pavasarį, išlaikę brandos egzaminus, gavę atestatus, dešimtys jaunų žmonių, išvykdami tęsti mokslų, palieka gimtąjį rajoną, ir tik labai nedaug jų sugrįžta dirbti. Viena iš nedaugelio – Gintarė Grašytė, sugrįžusi į tėviškę jau kuris laikas dirba Labanoro regioniniame parke vyr. specialiste, o pati maloniausia žinia pažįstantiems Gintarę yra ta, kad birželio mėnesį ji apsigynė daktarinę disertaciją tema „Naminės pelėdos Strix aluco perėjimo pradžios, individo ir populiacijos dinamikos rodikliai, jų ilgalaikė kaita ir saitai su buveinių ir klimato pokyčiais“, ir gavo biomedicinos daktaro laipsnį. Šią naujieną aš sužinojau savaitgalį Dusetose, kur dalyvavau Kęstučio Čepėno fotografijų parodos „Raiboji tyla“ atidaryme. Tada man ir kilo mintis pasikalbėti su dr. Gintare Grašyte, kuriai ir pačiai, ko gero, tas priedėliukas dr. dar labai neįprastai skamba. O prasidėjo mūsų pokalbis paskutinę rudens dieną nuo pradžių pradžios – nuo vaikystės, prabėgusios Januliškio kaime prie Peršokšnos upelio, kas žino, galbūt tada ir gimė Gintarės svajonė pašvęsti savo gyvenimą gamtai, jos tyrinėjimui.

- Net sunku surasti atskaitos tašką, nuo kada, nuo kelerių metų pradėjau domėtis gamta. Vaikystėje net leidinuką „Januliškio naujienos“ leidome. Turiu išsaugojusi tuos senus numerius. Mes to laikraštuko puslapiuose prisistatėme, kas tokie esame. Būdama vienuolikos metų esu parašiusi, kad domiuosi gamta ir mokysiuosi biologiją, o apsisprendusi, kad norėčiau gyvenimą susieti su gamta, ko gero, buvau dar anksčiau, - pradėdama mūsų pokalbį sako Gintarė.

- Gintare, kaip galvoji, ar tai, kad augai gamtos prieglobstyje, turėjo įtakos tavo pasirinkimui?

- Sunku pasakyti. Gal kažkiek ir turėjo, bet tuomet ten augo ir daugiau bendraamžių, bet gyvenimai pasuko skirtingais keliais. Gal nemaža įtakos turi ir tai, ką mes atsinešame gimdami, o aplinka tam leido vystytis. Baigusi Švenčionėlių gimnaziją Vilniaus universitete studijavau biologiją, magistro studijose buvo zoologija, o doktorantūroje – ekologija ir aplinkotyra. Kryptis visur buvo ta pati – dirbau su pelėdomis.

- Kodėl pelėdos?

- Čia klausimas geras. Sunku pasakyti, kodėl pelėdos. Visada domėjausi paukščiais. Nors domėjausi gamta plačiąja to žodžio prasme, bet paukščiai labiausiai „kabino“. Didžiausias mano atradimas, kai dėstytojas antrame kurse pasiūlė važiuoti tyrinėti pelėdų. Visas tas naktinis stebėjimas, tie paslaptingi garsai. Ir čia aš netikėtai supratau, kad pelėdos man visada patikdavo. Ir Januliškyje eidavau jų klausytis. Jos visada buvo šalia, bet, matyt, reikėjo tokio momento, kad suvokčiau, jog tai – mano kelias. Tyrinėjimai prasidėjo Biržų girioje, o dabar per tiek metų esu išvažinėjusi visą Lietuvą.

- O kokios populiariausios pelėdų rūšys Lietuvoje?

- Galima išskirti tris rūšis: naminė pelėda, mažasis apuokas ir žvirblinė pelėda. Mažiausia iš jų – žvirblinė pelėda. Anksčiau ji buvo gana reta, bet dabar jų daugėja. Magistrantūroje kaip tik šiai rūšiai ir skyriau dėmesį, o doktorantūroje jau buvo naminė pelėda. Beje, žvirblinė pelėda jau 10 metų gyvena Januliškyje mūsų namų kieme. Ir su kitomis pelėdomis jau iš vaikystės turėjau patirčių. Beje, gal mano pasirinkimui tyrinėti pelėdas įtakos turėjo ir tai, kad mano močiutė yra Pelėdaitė iš Labanoro. Įdomiai viskas surišta. Močiutės pavardė Pelėdaitė, Labanoro pelėdos ir aš, nors pavardė kita, bet likau Labanoro pelėda, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė.

- Ar prisimeni, kada ne paveiksliuke, ne nuotraukoje pamatei pelėdą?

- Žinoma, tai buvo vaikystėje. Paupy gyveno naminės pelėdos, ir buvo iškritę jaunikliai. Su pelėdžiukais tai dažnas reiškinys. Pamenu, kai tėtis juos kėlė į uoksą, tai jį atakavo pelėdos. O gal 10-11 metų į gamtininko dienoraštį užrašiau, kad pamatėme žvirblinę pelėdą. Tos patirtys buvo ankstyvos, jos atėjo per šeimą, per gyvenamąją vietą. Tie užburiantys pelėdų skleidžiami garsai – lyg savotiška meditacija. Tiesa, anksčiau jie savo mistika keldavo žmonėms baimę. Kadangi su pelėdomis susiejau savo gyvenimą, tai teko ir mitologija domėtis. Kaip mokslininkė aš suprantu, kad jokių nelaimių pelėdų ūbavimas nepranašauja. Tai dažniausia pelėdų tuoktuvių giesmės ar bendravimas. Ir nieko antgamtiško tame nėra. Žmonėms tas pelėdų ūbavimas kaip ir pačios pelėdos, matyt, keldavo baimę todėl, kad tai susiję su tamsa, o tamsoje visados daugiau paslapties. Tai, ko negali matyt, dažniausiai ir kelia žmonėms baimę. O iš kitos pusės, dar nuo Antikos laikų pelėda – išminties simbolis. Šiam paukščiui buvo skiriama didžiulė pagarba.

- O kaip su tuo mitu, kad pelėdos šviesiu paros metu nemato?

- Mato jos, ir visai neblogai. Nors pelėdų rega mažai tyrinėta, bet, tarkim, liepsnotoji pelėda nors ir prasčiau už žmogų mato, bet mato. Jų rega gerai išvystyta, ypač tamsoje, o medžiodamos jos puikiai naudojasi fenomenalia klausa. Įsivaizduokit, kaip per kelis šimtus metrų išgirsti sniege krebždantį peliuką, tiksliai lokalizuoti vietą ir pačiupti grobį. Mums tai nesuvokiama, o pelėdoms – išgyvenimo sąlyga.

- Gintare, tiek laiko tyrinėdama pelėdas gal gali pasakyti, ar jų Lietuvoje daugėja ar mažėja?

- Lietuvoje priskaičiuojama 13 pelėdų rūšių. Pačias dažniausias jau paminėjau. Kai kurios iš tų 13 rūšių Lietuvoje neperi, jos kartais užklysta. Kaip jau sakiau, žvirblinė pelėda išplito, o kitos – įvairiai. Štai didysis apuokas anksčiau buvo dažnas, o dabar vos apie 10 porų peri. Lututė irgi saugoma reta rūšis. Pelėdas kaip ir kitus paukščius labai veikia miškų kirtimai, o tokios plastiškos rūšys, kurios gali gyventi ir prie sodybų ar dar kažkur, ne tik miške, kaip naminė pelėda, mažasis apuokas, laikosi gana stabilios. Daug kas keičiasi. Bet kiek leidžia sugebėjimai, pelėdos, kaip ir kiti miško gyventojai, stengiasi prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų. Tai pagrindinis evoliucijos variklis. Kas neprisitaiko – išnyksta.

- Iš kolegų fotografų ne kartą girdėjau, kad su pelėdomis reikia elgtis atsargiai, nes gali ir be akių likti...

- Pelėdos iš tikrųjų labai gina savo lizdus, jauniklius. Ir istorijų, kai nuo jų nukentėjo ir fotografai, ir mokslininkai yra ne viena. Jų atakos stiprios ir vyksta prie jauniklių, o šiaip miške pelėda tikrai neužpuls. Galiu pasidžiaugti, kad per tuos 10 metų, kai tyrinėju pelėdas ir prie pelėdžiukų laipiojau, nepatyriau nė vienos atakos. Su kolegomis juokaujame, kad savi savų nepuola. Dažniausia juk puola patelės, tai sakome, kad čia moteriškas solidarumas, o jei rimtai, visada turi būti elementarios apsaugos priemonės: šalmas, akiniai, o dar eini ne vienas. Vienas lipa prie uokso ar inkilo, kiti stebi situaciją ir perspėja.

- Sunku įsivaizduoti trapią moterį, laipiojančią po medžius.

- Laipiota nuo vaikystės, bet kai atlieki tiriamąjį darbą, tai laipiojimas visai kitoks. Beje, kalbant apie inkilus pelėdoms, tai jie kabinami gana neaukštai, ir dar, jei kas daro inkilus pelėdoms, į juos būtina įpilti pjuvenų.

- Gintare, baigusi studijas sugrįžai į gimtuosius kraštus.

- Iš tikrųjų sugrįžau dar net nebaigusi, magistro studijų pabaigoje. Aš visada to norėjau. Vaikystėje net negalvodama sakydavau, kad baigusi mokslus sugrįšiu dirbti į Labanorą. Taip ir nutiko. Baigiantis studijoms atsirado darbo vieta. Dalyvavau konkurse ir sugrįžau. Man čia gera. Savo krašte man viskas taip pažįstama: žmonės, gamta. Vaikystės svajonės išsipildė su kaupu. Aš esu patenkinta tuo išsipildymu, nes gamtininkui žmogui mieste gyventi sudėtinga, o savo krašte jautiesi bendruomenės dalimi, jautiesi savas.

- Ar pradėdama studijas galvojai, kad iki mokslų daktaro nueisi?

- Žinoma, kad ne, bet tą daryti paskatino sutikti žmonės, tyrinėjimai. Gal 3-4 kurse atsirado mintis. Daug lėmė ir tai, kad patekau į nuostabią komandą, kur žmonės tiki tuo, ką daro, vykdo tyrinėjimus. Jau studijuodama magistrantūrą žinojau, kad ties tuo nesustosiu, nors dar sunku buvo save susieti su mokslininke, žinojau, kad tęsiu pradėtus darbus. Galiu pasakyti, kad pelėdų tyrimai – mano pašaukimas, tai, ko aš noriu gyvenime. Net ir apsigynus daktarinę disertaciją, planų ateičiai jau yra. Tos idėjos bus įgyvendinamos su ta pačia bendraminčių komanda. Bet tai yra daugiau hobis, nes pragyvent Lietuvoje iš mokslo neįmanoma, ir tai tampa hobiu, aukoji laiką, pinigus, bet gauni grąžą, pinigais neįvertinamą. Tai gyvenimo ambicijų patenkinimas. Bet žmogus gali rinktis, ir tu čia kaip ta pelėda turi prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų.

- Ar nebaisu būna naktį, kai eini klausytis pelėdų?

- Tikrai ne. Labiausiai reikia ne žvėrių, ne paukščių, o sutiktų miške nakties metu žmonių bijoti. Visos meditacijos, klausantis garsų, yra žodžiais nenusakomos. Žinoma, reikia prie tos laiko slinkties įprasti. Teko ir vilką einant ryte po stebėjimų sutikti. Pasižiūrėjome vienas į kitą ir nuėjome savais keliais. Tokiom akimirkom tu gauni emocinę grąžą ir supranti, kad esi ne priešas, ne naikintojas, o dalis tos gamtos. Jei daugiau žmonių tą suprastų, pasaulyje daug kas būtų kitaip. Todėl kaip mokslininkė aš suprantu ir stengiuosi savo patirtimi dalintis su kitais. Vesdama ekskursijas aš apie tai kalbu.

- Gintare, ar nekyla mintis matytus vaizdus užfiksuoti nuotraukose?

- Žinoma, kad tokių minčių yra. Ir mano fotografavimas vyksta banguotai. Ne visada tam yra laiko. Kai dirbau prie disertacijos, tam laiko nebuvo. Dabar tikiuosi, kad kažkiek atsiras, bet reikia ir geresnės optikos, o tam vėl reikia investicijų. Žinoma, kartais net ir geriausia fotoįranga negali perteikti to, ką patiri sakralinėmis gamtos stebėjimo akimirkomis. Yra tas noras sakyti, rodyti kitiems, nes daugelis tam neturi galimybių, - baigdama mūsų pokalbį sako dr. Gintarė Grašytė, kuri atsineštą iš vaikystės svajonę įgyvendina sugrįžusi į gimtąjį Labanoro kraštą. O apginta disertacija jai leis dar geriau realizuoti savo sumanymus.

Atsisveikindamas palinkiu jai sėkmės ir kad kuo mažiau nusivylimų būtų tyrinėjant pelėdas ir susiduriant su ekologinėmis problemomis, kurios, norim to ar nenorim, daro didžiulę įtaką, ir dažniausiai neigiamą, dr. Gintarės Grašytės tyrinėjamoms pelėdoms.

Algis JAKŠTAS