Mes turime 239 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5134
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31115
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130368
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Krintančių žvaigždžių magija

2017 m. gruodžio 16 d., šeštadienis Nr.92 (1721)

Fotografuoti naktinį dangų ir ten vykstančius procesus nėra lengva net ir turint modernią fototechniką, o svarbiausia – tai gamtos geranoriškumas. Gali ruoštis, planuoti, svajoti, o užslinkę debesys sugadins viską. Taip buvo ne kartą ir ne du. Ir nesvarbu, ar tu nori nufotografuoti hiperpilnaties tekėjimą, ar raudoną mėnulį, ar pabandyti „pagauti“ krintančią žvaigždę, 99 procentai priklauso nuo jos didenybės gamtos malonės. Todėl ir naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį, ruošdamasis stebėti ir fotografuoti kasmetinio geminidų kritimo, arba kaip įpratę vadinti – žvaigždžių lietaus, nepuoselėjau didelių vilčių, bet šį kartą fortūna buvo palanki, ir aš prieš vidurnaktį išvažiavau pasigrožėti žvaigždėtu gruodžio dangumi.

Netrukdė ir mėnulis, nes dylanti delčia tuo metu net nekišo savo plonos nosytės. Jau važiuodamas į pasirinktą stebėjimo vietą – ant Lygumų kalno netoli Rėkučių – mačiau kelias ryškias krintančias žvaigždes. Paruošęs fotoaparatą fotografavimui ėmiau stebėti dangų. Beveik kas minutę tai vienoj, tai kitoj dangaus pusėj sušvisdavo krintančios žvaigždės. Vienos palikdavo ryškesnius pėdsakus, kitos – blyškesnius. Užburianti žvaigždėto dangaus magija tiesiog užbūrė. Na ir kas, kad „pagauti“ krentančią žvaigždę ne taip lengva. Jos lyg tyčia dažniausiai krito priešingoje dangaus pusėje nei buvo nutaikytas fotoaparatas. Nukreipi ten, kur viena po kitos nukrito kelios žvaigždės, o jos ima kristi ten, kur prieš minutę stovėjo fotoaparatas. Ir visgi žaidžiant tą katės ir pelės žaidimą poroj kadrų krintančios žvaigždės paliko savo pėdsakus. Pora valandų stebint žvaigždėtą dangų ir grožintis geminidų lietumi prabėgo labai greitai. Važiuodamas atgal sustojau dar poroj vietų ir širdies gilumoje pasidžiaugiau matytu reginiu. Gaila, kad laikraščio puslapyje to stebuklingo reginio negali parodyti.

Beje, kodėl šis žvaigždžių kritimas vadinamas geminidų lietumi? Geminidų pavadinimą astronomai davė pagal jų atkeliavimo kryptį. Stebint dangų atrodo, kad jie atskrenda nuo Dvynių žvaigždyno, nors iš tikrųjų juos Žemės kaimynystėje pasėjo Fajetonu vadinama beveik penkių kilometrų skersmens uoliena, kuri „netoli“ žemės praskrisdama ir „palyja“ geminidų lietumi. Bet jei net ir nepamatytum krentančių žvaigždžių, pasigrožėti nuostabiu gruodžio dangumi – fantastiškas jausmas...

Algis JAKŠTAS