Mes turime 228 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:908
mod_vvisit_counterŠią savaitę:27663
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:8665
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai gyvi mūsų atmintyje

2018 m. sausio 17 d., trečiadienis Nr.4 (1728)

Kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos, kiekvienos valstybės istorijoje yra įvykių, datų, kurių neištrina laikas. Laike nenublanksta jų svarba. Viena tokių datų Lietuvos istorijoje – 1991 m. sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena.

Praėjo 27 metai nuo tų svarbių ir tragiškų įvykių, bet ir po tiekos metų mes prisimename visą tų dienų įvykių chronologiją, kai buvo sprendžiamas atkurtos Lietuvos valstybingumo likimas. Hamletiškas „būti ar nebūti“ pareikalavo 14 beginklių žmonių aukų, šimtai žmonių buvo sužeisti. Eidami ginti Lietuvos laisvės, žmonės negalvojo apie mirtį. Ar stovėti prieš tankus beginkliui – didvyriškumas? Žinoma, taip, bet kur kas aukštesnė tokiomis akimirkomis yra pareiga žemei motinai.

Ir šiemet visur vyko renginiai, skirti Laisvės gynėjų dienai. Poroje renginių teko pabuvoti ir man. Švenčionių Nalšios muziejuje į susitikimą su 1991 m. sausio įvykių dalyviu savanoriu Algirdu Jasiulioniu atėjo ne tik moksleiviai, bet ir savanoriai. Muziejaus istorikė Nadiežda Spiridonovienė, trumpai priminusi prieš 27 metus vykusius įvykius, pakvietė pasidalinti prisiminimais Algirdą Jasiulionį.

- Mano pareigos tuo metu buvo Krašto apsaugos departamento Švenčionių skyriaus instruktorius. Kadangi Lietuva buvo tik atkūrusi nepriklausomybę, tai vienas pirmųjų jaunos valstybės uždavinių buvo kurti ginkluotąsias pajėgas, ir vienas pirmųjų uždavinių buvo organizuoti valstybės sienos kontrolę. Pradėjome nuo nulio, bet jau 1991-ųjų metų pradžioje Švenčionių rajono teritorijoje veikė du sienos patikros punktai. Sausio 8 d. gavome įsakymą uždarius pasienio punktus važiuoti į Vilnių, ginti Aukščiausiosios Tarybos. Ginklų mes neturėjome, bet kiekvieną dieną Aukščiausiosios Tarybos pastate turėjo būti ne mažiau 20-ies gynėjų iš Švenčionių, - apie įvykių priešistorę pasakojo gerb. Algirdas Jasiulionis, kuris po to trumpai prisiminė lemtingomis dienomis ir per patį įvykių piką 1991 m. sausio 13 d. vyravusį susitelkimą, ryžtą ginti iškovotą Lietuvos nepriklausomybę, valstybingumą, ginti faktiškai be ginklų, nes ką reiškė gynėjų turimi medžiokliniai ar mažo kalibro šautuvai prieš gerai ginkluotus „Alfos“ karius. Galbūt tas ryžtas ir susitelkimas prieš 27 metus ir lėmė, kad Aukščiausiosios Tarybos šturmo nebuvo. Gal Maskvai jau užteko pralieto kraujo prie televizijos bokšto?

Apie dabartinių savanorių kasdienybę papasakojo Vytautas Jurkevičius. Po to visi žiūrėjo dokumentinį filmą apie 1991 m. sausio įvykių dalyvius, o pabaigoje galima buvo pasižiūrėti fotoparodą, skirtą prieš 27 metus buvusiems įvykiams.

Penktadienio vakarą dalyvavau Laisvės gynėjų dienai skirtame renginyje Švenčionėlių bažnyčioje. Logiška, kad viskas prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Švenčionėlių šv. Edvardo parapijos klebonas Raimundas Macidulskas, o pasaulietiškąją renginio dalį pradėjo skaitovės Žemyna Kazlauskytė ir Karolina Sliskytė, pranešimą apie 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius perskaitė Švenčionėlių kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Vida Vilutienė. Žvakutes prie žuvusiųjų fotografijų padėjo Radminas Leleiva, Karina Pokaliuk, Lukas Kuleš ir Elvita Vilkauskaitė. Gražiai ir prasmingai skambėjo Gretos Nalivaikaitės ir Ramintos Mikštaitės kanklėmis sugrotos melodijos, o užbaigti šį trumpą pasakojimą norėčiau Vidos Vilutienės perskaitytais žodžiais: „1991-ųjų metų pradžia tapo Lietuvių tautos tvirtumo ir pasiryžimo išbandymų laikotarpiu. Iš tiesų, kai tūkstančiai beginklių žmonių ateina ginti savo valstybės, tai jau tautos, tautų, gyvenančių toje valstybėje, brandos įrodymas. Galbūt ne visos to laiko svajonės tapo realybe, bet mes gyvename laisvoje Lietuvoje, ir kiekvienas vienaip ar kitaip turime prisidėti prie Lietuvos klestinčios valstybės kūrimo. Tai mūsų pareiga tiems, kurie žuvo už Lietuvos laisvę“.

Algis JAKŠTAS